TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Žmogus - vėlyvesnė šimpanzė

2007 08 04 0:00

Primatologai paskelbė, jog atskleidė Senegalo šimpanzių gebėjimą medžioti žvėris naudojantis ... ietimis. Grupė labiausiai išsivysčiusių beždžionių jomis smaigstydavo duobelėse besislapstančius galagus (pusbeždžiones Galagaidae). Labai "žmogiškas" gebėjimas naudotis kad ir tokiais įrankiais suartina mūsų rūšis labiau negu kada nors anksčiau.

Mūsų "išskirtinumui" gamtoje prieštarauja dauguma pastarųjų metų mokslinių pranešimų. Prieš trejetą metų atskleista, jog nuo artimiausių žvėriškų giminaičių šimpanzių mus skiria tik mažytis procentas genų - vos 1,2 proc. DNR. Tame skaičiuke turi tilpti tokie bruožai kaip tris kartus didesnės negu šimpanzių smegenys, tiesi laikysena, plaukų dangos nebuvimas, gebėjimas kalbėti ar kurti dailę.

"Genetinė distancija, skirianti mus nuo eilinės šimpanzės, yra mažesnė negu tarp dviejų gibonų veislių (2,2 proc.) arba artimai susigiminiavusių raudonakių ir baltakių Šiaurės Amerikos paukščių veislių (2,9 proc.). Šiuo atžvilgiu ir daugeliu kitų esame tiesiog dar viena šimpanzių veislė", - rašo Jaredas Diamondas knygoje "Trečioji šimpanzė".

Išsigimusi beždžionė

Netrukus po to asmenims, šventai tikintiems žmogaus išskirtinumu, mokslininkai smogė dar vieną, bet ne paskutinį smūgį. Atmetus visokias genetines šiukšles ir atsižvelgiant į svarbiausius iš aktyvųjų genų paaiškėjo, kad nuo šimpanzių mus skiria dar mažiau - tik ...0,6 proc. DNR aktyvios struktūros.

"Ankstesnieji duomenys mums nedaug ką sakė, nes buvo siejami su visu genomu ir su ta dalimi, koduojančia baltymus, ir su tais, kurie mums visiškai nereikšmingi", - aiškina daktaras Derekas Wildmanas iš Veino universiteto Detroite, atliekantis žmonių ir šimpanzių DNR lyginamuosius tyrimus.

"Iš 40 milijonų žmogaus ir šimpanzės DNR sekvencijos skirtumų, tik milijonas lemia tų dviejų rūšių fenotipų skirtumus, - sako profesorius Wlodzimierzas Krzyžosiakas iš Lenkijos mokslų akademijos žmogaus genetikos komiteto. - Lyginant su žmogbeždžionėmis, žmogui būdingi tam tikri išsigimimo bruožai, pavyzdžiui, vėlesnė lytinė branda ar kai kurių raumenų ir plaukų dangos išnykimas."

Vadinasi, evoliucijos procese praradome bendro žmogaus ir šimpanzės protėvio fizinius bruožus, o šimpanzės juos išsaugojo. Šituo požiūriu esame tiesiog ... išsigimusios beždžionės. Tai gal išskirtinumas, kuriuo taip didžiuojamės, tėra genetinių klaidų serija?

Plaktukas ir priekalėlis

DNR tyrimai atskleidė dar vieną stulbinamą dalyką - šimpanzės daug artimiau susigiminiavusios su žmonėmis negu su kitomis žmogbeždžionėmis, būtent orangutanais ir gorilomis, nuo kurių skiriasi 7 proc. genų. Nors daugelis mūsų nenorėtų to žinoti, vis dėlto jie nulemia žmonoų ir šimpanzių elgesio panašumus.

Jums reikia pavyzdžių? Kad ir įrankių darymas bei naudojimas, daugelį metų laikytas grynai žmonių sugebėjimu. Kai Jane Goodall septintajame dešimtmetyje pirmoji atliko tyrimus Gombės rezervate Tanzanijoje, paaiškėjo, kad tos beždžionės sugeba preciziškai naudotis įvairiais įnagiais, pavyzdžiui, vartojamais vabzdžiams ištraukti iš medžių kelmų ar kietiems riešutams gliaudyti.

Įdomu, kad tie sugebėjimai - panašiai kaip žmonių visuomenėje - perduodami ir kartojami konkrečios grupės. Pavyzdžiui, šimpanzės iš Afrikos šiaurinės pakrantės skaldo riešutus pasidėjusios ant medinių "priekaliukų" ir daužydamos akmeniniais "plaktukais", o gentainės iš rytinės pakrantės visiškai nevalgo riešutų.

Iki šiol suskaičiuota 40 įrankių rūšių, kuriuos naudoja šimpanzės. Seniausieji naudoti beždžionių jau prieš 4300 metų.

Grupė britų ir amerikiečių mokslininkų apstulbo stebėdami mūsų giminaičius medžiojant iš anksto pasiruoštomis nusmailintomis lazdomis. Iš tikrųjų tai neturėtų nieko stebinti, nes didelių organizuotų medžioklių metu tos beždžionės iškopia į bendradarbiavimo viršūnę tarp žvėrių. Šimpanzių medžiotojų grupėje kiekvienas turi nustatytą vaidmenį: viliotojo, varovo ar atakuojančiojo. Vaidmenys reikšmingi ir dalijantis sumedžiotą grobį.

Smūgiai ir bučiniai

Agresyvus patinų elgesys, susibūrimas į gaujas užgrobti kitų grupių teritorijoms, itin artimas žmogaus prigimčiai. Šį reiškinį taikliai apibendrino Davidas M.Bussas knygoje "Evoliucinė psichologija": "Iš milijono rūšių gyvų būtybių, įskaitant 4000 rūšių žinduolių, tiktai tarp dviejų rūšių pastebėta patinų inicijuota teritorinė agresija, pagal kurią sudaromos sąjungos, grobiamos kaimynų teritorijos ir žudomi savo rūšies atstovai. Tai šimpanzės ir žmonės."

Savo grupėje patinai įnirtingai varžosi dėl vietos hierarchijoje ir visliausios patelės. Agresija tarp mūsų giminaičių taip pat įgauna rafinuotesnių formų, pavyzdžiui, atsiskaitymo su buvusiais oponentais. Egzistuoja ir susitaikymo mechanizmas konfliktui pasibaigus. Jis pasireiškia glėbesčiavimusi ir gausiais kone bučiniais.

Būtent dėl aršios konkurencijos šimpanzių banda nėra žmonių bendruomenės veidrodinis atspindys. Stipriausius ryšius užmezga patelės su jaunaisiais patinais, bet tai porų laimei trukdo tėvai, be paliovos ieškantys progų veisti palikuonis. Nenorėdamos sutartinai gyventi bendruomenėje, šimpanzės vis dėlto sudaro "sutartis" - buria grupes, kurios dėl daug priežasčių laikosi kartu, keičiasi paslaugomis, tokiomis kaip maistas, seksas ar savitarpio parama. Ar tai mums nieko neprimena?

Dideli vaikai

Emociniu požiūriu šimpanzės kaip du vandens lašai primena žmonių vaikus. Tokią išvadą padarė rusė Nadia Kohts, kuri trejus metus savo bute Maskvoje laikė jauną šimpanzę Jonį. Tai nieko nestebintų, jeigu ne 1913-1916 metai, kai primatologija dar buvo vystykluose. Daktaro Gordono Gallupo tyrinėjimai po šešių dešimtmečių dar labiau sužmogino tas beždžiones - įrodė, kad jos suvokia save. Veidrodyje, į kurį žiūrėdavo šimpanzės, jų nosies srityje užtepdavo spalvotą dėmelę. Beždžionės stengdavosi nutrinti ją nuo veido. Iš pažiūros nereikšmingas gestas liudija įsisąmoninimą, jog veidrodyje matyti "asmuo" ne kolega ar konkurentas prie dubens, o aš pats. Žmonės pradeda atpažinti save veidrodyje tik baigdami antruosius gyvenimo metus. Iki tol vaikas stengiasi nutrinti dėmelę nuo veido, atsispindinčio veidrodyje.

"Ar Darvino teiginys, kad esame kilę iš beždžionių, nebuvo tik provokacija? - svarsto primatologas profesorius Fransas de Waalas iš Emory universiteto Atlantoje. - Tačiau Darvinas išsamiau neišvystė savo teorijos. Mes ESAME beždžionės bet kuriuo aspektu - nuo ilgų mūsų rankų ir uodegą praradusio kūno iki įpročių ir temperamento."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"