TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Žmogžudys, kuriam trūksta lavonų

2011 01 22 0:00
Mitomanas T.Quickas (nufotografuotas Sioterio izoliavimo centre 2009-ųjų kovą) prisipažino įvykdęs net trisdešimt žmogžudysčių. Dabar jis tvirtina, kad prisipažindavo veikiamas kontroversiškos terapijos ir svaiginamųjų preparatų.
Užsienio spaudos nuotrauka

Thomas Quickas pelnė niūrią visų laikų Švedijos daugkartinio žudiko šlovę. Tik štai problema - galbūt jis niekada nieko nežudė.

Kas tas T.Quickas? Įrašius jo pavardę "Google" paieškos sistema pateikia 62 mln. rezultatų - galima pamanyti, kad apie jį jau viskas parašyta. Kraują stingdančių pasakojimų apie T.Quicko nusikaltimus vis dar pasirodo Skandinavijos spaudoje. Galbūt netrukus Švedijos skerdiko istoriją teks rašyti iš naujo.

T.Quickas gimė 1950 metais Faluno miestelyje. Iš penkių vaikų šeimoje du tapo mokytojais, vienas pastoriumi ir vienas literatūros žinovu. Tik Thomas nenorėjo mokytis. Pradėjo dirbti sanitaru ligoninėje ir anksti nuklydo nedorais keliais. Sulaukęs dvidešimties buvo nuteistas už seksualinius nusikaltimus, padarytus keturiems nepilnamečiams vaikinams. Po ketverių metų, ką tik išėjęs iš kalėjimo, Thomas Upsaloje užpuolė pažįstamą žmogų ir dėl to buvo paguldytas į psichiatrijos ligoninę. 1991-aisiais T.Quickas vėl atsidūrė psichiatrų globoje, bet dabar jis jau buvo kaltinamas vagystėmis, užpuldinėjimais, apgavystėmis, padegimu. Tačiau tai tik istorijos pradžia, jos pabaigoje T.Quickas bus vadinamas garsiu žudiku, savotišku blogio įsikūnijimu. Po trejų metų T.Quickas prisipažino įvykdęs dvi žmogžudystes.

Pirmąja T.Quicko auka buvo lemta tapti Charlesui Zelmanovitsui, keturiolikmečiui iš Pitėjos miestelio Švedijos šiaurėje. Vaikinukas dingo 1974-aisiais, negrįžo namo iš mokyklos diskotekos. Jo kūną aptiko medžiotojai Pitėjos apylinkėse tik 1993 metais.

Kitas nusikaltimas - olandų turistų Stegehuisų poros nužudymas Švedijos šiaurės kalnuose. Jie buvo subadyti peiliu savo palapinėje. Abiejų nusikaltimų kaltininkai nebuvo rasti.

Po šių prisipažinimų T.Quicką perkėlė į uždarą ligoninę Sioteryje, kur ėmė nuodugniai tardyti. Įtariamasis stebino tardytojus vis kruvinesnėmis istorijomis. Papasakojo buvęs prievartaujamas tėvo, kuris - jam matant - nužudė ir užkasė jaunesnįjį brolį. Tų drastiškų parodymų niekada nepatvirtino T.Quicko artimieji, bet jų pakako skirti ilgalaikę terapiją. Psichiatrų diagnozė nepaliko abejonių: dėl traumuojančių išgyvenimų iš T.Quicko atminties išsitrynė dalis vaikystės momentų, taip pat ir žmogžudystės, kurias anksčiau įvykdė.

Prisipažinęs dėl žmogžudysčių jis buvo nuteistas, nors trūko kaltės įrodymų. Nėra liudytojų, kurie atpažintų nusikaltėlį. Nuosprendis buvo grindžiamas tik paties T.Quicko prisipažinimais. Ir tuo, ką prisimindavo per terapijos seansus.

Klajojanti Skandinavijos pabaisa

Su T.Quicku dirbusiai grupei vadovavo psichologė Brigitte Stiohl. Ji entuziastingai pasakodavo apie paciento pažangą prisimenant nusikaltimo aplinkybes. Ponia B.Stiohl, kartu su policijos inspektoriumi ir prokuroru Christeriu van der Kwastu, tiriančiu šias bylas, dalyvavo atkuriant nužudymus. Be terapijos seansų, kalinys net kelis kartus per dieną gaudavo svaiginamųjų preparatų, kad atgaivintų prisiminimus.

Kontroversiška terapija atrodė buvusi sėkminga - 1997-aisiais T.Quickas prisipažino padaręs daugiau nusikaltimų, o jie policijos duomenų bazėse buvo laikomi neišaiškintais. Prisipažino nužudęs izraelietį turistą - šis dingo Dalarno apylinkėse ir buvo aptiktas aplinkiniuose miškuose 1988 metais. Ir devynerių metų norvegę Terese Johannesen. Mergaitė dingo 1988-aisiais, išėjusi nusipirkti saldainių. Jos palaikai iki šiol nerasti.

Iš viso T.Quickas prisipažino nužudęs tris dešimtis žmonių Švedijos, Norvegijos, Danijos ir Suomijos teritorijose. Jis tapo visos Skandinavijos pabaisa, bauginančiu daugkartiniu žudiku, dešimčių spaudos publikacijų ir dokumentinių filmų herojumi. Tačiau būtent kuriant vieną jų įvyko esminis šitos istorijos posūkis.

2008 metų vasarą žurnalistas Hannesas Riostamas, rinkęs medžiagą apie garsųjį nusikaltėlį dokumentiniam filmui, susitiko su T.Quicku, o vėliau jį lydėjo atkuriant nužudymo aplinkybes. Ir šio proceso metu T.Quickas pasijuto esąs nekaltas. Daug kartų nuteistas Skandinavijos pabaisa paneigė viską, ką sakė anksčiau. Jis pareiškė, kad niekada nieko nežudė, o visus prisipažinimus davė paveiktas stiprių narkotikų. H.Riostamo filme matyti, kaip jų duodama T.Quickui ir teisminio tyrimo, ir nužudymo atkūrimo metu. Policijos įrašai vėliau patvirtino, jog kartais dozės būdavo tokios didelės, kad apsvaigintas T.Quickas beveik prarasdavo sąmonę.

Žiniasklaidoje kilo audra, kaltintojas pradėjo slapstytis nuo žurnalistų, o ponia psichologė ūmai nutilo. Prokuroras Ch.van der Kwastas, kuris daugelį metų vadovaudamas didžiausio Švedijos istorijoje daugkartinio žudiko procesui padarė karjerą, dabar atsisako kalbėti šia tema. Kaip galėjo atsitikti, kad T.Quickas aštuonis kartus buvo pripažintas kaltas nesant daiktinių įrodymų ir liudytojų?

Žiauraus Elioto išdaigos

Ieškant atsakymo į šį klausimą, reikia sugrįžti į aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius, kai Švedijos psichologai manė, jog žmonės, kurie patyrė dramatiškų išgyvenimų, pamiršdavo juos ištrindami traumą iš atminties. Atminties atgaivinimo technika tuo laikotarpiu Švedijoje buvo nepaprastai populiari. Visoje šalyje buvo organizuojami terapijos seansai, per kuriuos būdavo mėginama atgaivinti iš pacientų atminties ištrintus traumuojančius prisiminimus. Šis metodas buvo ypač sėkmingas moterims, kurios įstengdavo prisiminti prievartavimo atvejus šeimoje jų vaikystės metais. Technika mielai naudodavosi policija, tirdama žmogžudystes.

Šių teorijų pagrindu psichologė B.Stiohl taikė savo pacientui vadinamąją regresinę terapiją. Metų metus T.Quickas buvo skrupulingai terapeutės stebimas. Kalbėdavosi su ja kelis kartus per dieną, galėdavo jai skambinti bet kuriuo metu. To laikotarpio užrašuose B.Stiohl dažnai žavėdavosi pažanga, kai pacientas prisimindavo užmirštas istorijas. Ji rašydavo apibrėžimus, pavyzdžiui, "istorinė Švedijos kalėjimų psichologijos sėkmė", turėdama galvoje vis daugiau nusikaltimų, išaiškintų dėl jos taikomos terapijos. Kadangi buvo tvirtinama, kad T.Quickas kenčia dėl asmenybės dvejinimosi, B.Stiohl naudojosi visais naujais elementais, kurie padėtų tyrimui. Kalinys galėdavo skambinti jai, pavyzdžiui, jausdamasis Eliotu, žiauriu žmogžudžiu, įsikūnijusiu paciento asmenybėje.

Policija buvo sužavėta, žiniasklaida gyrė kriminalistų darbo efektyvumą, pagrindinis kaltintojas pasirodydavo prieš kameras ir vis pasakodavo apie jo vadovaujamo proceso eigą. Viskas vyko iki to momento, kai T.Quickas staiga "iškrito" iš vaidmens. Dabar jis teikia teismui reikalavimus iš naujo tirti jam priskirtų nužudymų aplinkybes.

T.Quickas jau išteisintas dėl dviejų žmogžudysčių. Pirmu atveju turi neginčijamą alibi. Thomo sesuo paliudijo, kad jis negalėjo nužudyti, nes buvo už 500 kilometrų nuo nusikaltimo vietos. Dėl antro nužudymo taip pat yra neginčijamų T.Quicko nekaltumo įrodymų, nes tuo metu jis dirbo laikraščių pardavėju. Visą žmogžudystės dieną buvo kioske. Įdomu tai, kad dokumentus, patvirtinančius šiuos faktus, konfiskavo policijos inspektorius, kartu su kaltintoju vadovavęs procesui.

Įrodymai, tūnantys bibliotekoje

T.Quickas jau pateikė teismui reikalavimą ištirti kitas jam priskiriamas žmogžudystes. Jeigu bus išteisintas, galės reikalauti 30-40 mln. kronų kompensacijos. Juk T.Quickas nieko nenužudė. Jis tik patologiškas mitomanas, kuris per pertraukas tarp laikotarpių psichiatrijos ligoninėje eidavo į biblioteką ieškoti informacijos apie neišaiškintų žmogžudysčių aplinkybes. Pats apie tai pasakoja H.Riostamo filme. Vėliau, apkvaitęs nuo narkotikų, pasakodavo nusikaltimų detales terapeutams ir policijai, o nusikaltimo rekonstrukcijos metu kurdavo pramanytas istorijas.

Jeigu nuosprendžiai pasirodys esantys tik nelabai pakaltinamo mitomano fantasmagorijos, šimtmečio kriminalistikos sėkmė gali tapti švediška šimtmečio kompromitacija. Kalte teks dalytis policijai, teisininkams ir - o kaipgi kitaip - revoliucinei psichologijai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"