TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Žydai piratai iš Karibų

2010 05 08 0:00
Piratai prieš grobio dalybas.

Jų dvistiebės, gausiai ginkluotos fregatos (fregata - XVII-XVIII a. karinis burlaivis) vadinosi "Abraomo skydas", "Karalienė Estera", "Pranašas Samuelis". Ant kai kurių galeonų (XVI-XVII a. didelis ginkluotas transporto burlaivis) pirmagalio antstatų buvo išraižytas feniksas skristi išskleistais sparnais - ženklas, kad žydų tauta gyva.

Kai piratai išplaukdavo iš akylai saugomų Karibų salų įlankų, jų grobiu tapdavo ispanų ir portugalų prekybos laivai. Operacijoms ir logistikai vadovavo rabino Samuelio Palache iš Feso, pirmojo žinomo korsaro žydo, palikuonys. Kai apiplėšti laivai grimzdavo į dugną, piratai dėkodavo Kūrėjui už inkvizitorių pragaištį. Iš tikrųjų jie nesivadovaudavo nei idėjiniais, nei religiniais motyvais. Grobis - turtas, jį parduodavo tam, kas daugiausia pasiūlydavo.

XVI ir XVII šimtmetyje piratavimas buvo visuotinai paplitęs kaip dar viena pelningos prekybos sritis. Beveik visos jūrinės valstybės išduodavo piratams licencijas plėšti ir skandinti priešų prekybos laivus. Dalį grobio jie privalėdavo atiduoti karaliaus iždui. Judaizmo išpažinėjai Centrinėje ir Pietų Amerikoje, taip pat maranai, prievarta pakrikštyti, tačiau paslapčia savo tikėjimui ištikimi Ispanijos ir Portugalijos gyventojai, piratų fregatose dažnai tapdavo tikėjimo brolių slaptais agentais.

Istorija nutyli tuos veiksmus. Amerikos rašytojas ir nuotykių ieškotojas Edwardas Kritzleris iškelia praeities faktus knygoje "Jewish Pirates of the Caribbean".

Jamaiką atrado Kristupas Kolumbas 1494 metais, bet inkarą prie jos krantų nuleido tik per ketvirtą kelionę 1503-iųjų birželį, kai štormas privertė ieškoti prieglobsčio mažoje įlankoje. Ji iki šiol vadinama Grotto Don Christofer. Salą kolonizavo ispanai naujakuriai. Jie ieškojo aukso ir sidabro, bet turėjo apsiriboti cukranendrių plantacijomis. Kai kolonistai žiauriai išžudė apie 50 tūkst. vietinių indėnų taravajų, plantacijose pritrūko darbo rankų. Tada pradėta plukdyti juodaodžius vergus iš Afrikos.

Auginti cukranendres buvo nepelninga, todėl daugelis kolonistų patraukė laimės ieškoti į kitus Naujojo Pasaulio kraštus. Daug metų

Kingstone (Jamaikos sostinė) dirbęs Izraelio konsulas Mordechajus Arbellas vietos universiteto išleistoje knygoje rašo, kad praslinkus 150 metų po salos kolonizavimo joje gyveno tik 2,5 tūkst. ispanų. Tačiau kasmet didėjo žydų bendruomenė. Galiausiai ji pavertė retai gyvenamą salą pirklių ir negailestingų piratų Eldoradu.

Taip atsitiko dėl to, kad tuomečiai Ispanijos monarchai Ferdinandas iš Aragono ir jo žmona Izabelė iš Kastilijos trėmė žydus ir musulmonus maurus iš savo karalystės, o tuos, kurie liko, vertė krikštytis. Šventosios inkvizicijos teismai pasmerkdavo mirti visus, kuriuos įtardavo slapta išpažįstant judaizmą. 1539 metais inkvizicija pradėjo darbuotis ir Portugalijoje. Pasiturinčios šeimos rado prieglobstį protestantų kraštuose - Olandijoje ir Anglijoje. Kiti emigravo į Jamaiką.

Sala tapo vieninteliu saugiu prieglobsčiu ujamiesiems. Po Kristupo Kolumbo mirties didžiojo atradėjo sūnus Diego Colonas kreipėsi į Kolonijų tarybą Sevilijoje ir gavo paveldimą teisę valdyti Jamaiką. Taip sala tapo pusiau privačia giminės nuosavybe ir vienintele Naujajame Pasaulyje vieta, nepriklausančia inkvizicijos jurisdikcijai.

Samuelis Didysis

1655 metais anglai išstūmė ispanų kilmės Jamaikos valdovus. E.Kritzleris tvirtina, kad žydai piratai aktyviai dalyvavo kampanijoje, kuriai vadovavo Oliveris Cromwellis, Anglijos, Škotijos ir Airijos lordas protektorius, mirtinas katalikų priešas. M.Arbellas rašo, jog žydų kilmės kapitonas Compoe Sabatha vadovavo atakuojančiai admirolo Williamo Penno flotilei, o priverstinai pakrikštytas D'Acosta derino su ispanais kapituliacijos sąlygas.

Kai anglai iškovojo pergalę, Jamaikos žydų bendruomenės lyderiai įkalbėjo O.Cromwellio karvedžius W.Penną ir Robertą Penablesą pakviesti piratus apsigyventi saloje ir paversti Villa de la Vegos uostą pagrindine savo išpuolių baze. "Jokia Ispanijos armada neišdrįs pulti salos, jeigu ją gins labiausiai pašėlę Vakarų Indijos korsarai", - tvirtino jie. Anglai sutiko.

Tai nebuvo staigmena. Piratų žygiuose Viduržemio jūroje aktyviai dalyvavo Maroko žydai. Finansinės naudos iš jų turėjo maurai, o politinės - Olandija ir Anglija. Laivyno karininkų laiškuose Henrikui VII, pirmajam monarchui iš Tiudorų giminės, broliai Samuelis ir Jozefas Palache minimi kaip didieji piratai žydai.

Plėšikavimas jūroje sukrovė jiems milžiniškus turtus ir suteikė šlovę. S.Palache tarnavo Maroko sultonui Sidanui kaip specialus

pasiuntinys pas kunigaikštį Mauricijų. Jis nuolat keliavo tarp Šiaurės Afrikos ir Nyderlandų, parengė pirmąją pasaulyje musulmonų valstybės ir krikščioniškos šalies bendradarbiavimo sutartį. S.Palache atplukdė į Maroką tris olandų laivus, prikrautus amunicijos, patrankų ir ašmeninių ginklų, - Mauricijaus dovaną Sidanui. Sultonas kovojo su broliu, kuris, remiamas ispanų, stengėsi užgrobti valdžią tuo metu galingame sultonate.

1608 metais Sidanas paskyrė S.Palache ambasadoriumi Hagoje. Jau septyniasdešimtmetis piratas-diplomatas pastatė Amsterdame pirmą sinagogą ir tapo vietinės žydų bendruomenės vadovu. Kai jis 1616 metų vasario 6-ąją mirė, šeši juodai apdengti arkliai vežė karstą į kapus, o gedulingoje procesijoje tarp kitų ėjo kunigaikštis Mauricijus iš Nasau. Žymaus aristokrato netrikdė faktas, kad broliai Palache buvo įtariami šnipinėjantys priešiškai Ispanijai.

Karalius Pilypas II mokėjo piratams, kurie gramzdino jo laivus į vandenyno dugną, po 200 dukatų kas mėnesį už informaciją apie olandų ir marokiečių intrigas su Albionu. Prancūzijos ambasadorius Madride Rene Descartes rašė, kad "broliai Palache visada tarnavo dviem šalims tuo pačiu metu ir savanaudiškai jas abi apgaudinėjo".

Jeigu galima remtis dokumentais, rastais vienos Jamaikos bibliotekos senuose archyvuose, praslinkus dešimčiai metų po anglų sandėrio su korsarais Jamaiką, kurios žydų bendruomenė jau buvo prakutusi ir finansavo labai pelningus piratų išpuolius, imta vadinti Vakarų Indijos kompanijos iždu.

Išlipę į krantą jūrų plėšikai išleisdavo savo "uždarbį" nesuskaičiuojamuose baruose ir viešnamiuose, o pagrobtas prekes kraudavo uosto sandėliuose, kol rasdavo pirkėją, turintį storą piniginę. 1580 metais, kai Lisabonoje nutrūko Avizų dinastija, Ispanijos karalius Pilypas II primetė Portugalijai personalinę uniją. Nuo tada ir portugalų prekybos laivai tapo piratų aukomis. Tik 1609-1621 metais, kai olandai ir ispanai liovėsi kariavę, piratavimas nustojo būti pelningas. Kolonistai žydai, o vėliau ir anglai, krovėsi turtus iš prekybos tarp Senojo ir Naujojo Pasaulio.

Abrahamo ginklų prekyba

1621 metais paliaubos baigėsi. 1623-iųjų balandį kunigaikštis Mauricijus sukvietė į Hagą pasitarti žymiausius politikus ir pirklius. Konferencija nusprendė nukreipti kovos smaigalį į Portugalijos kolonijas Brazilijoje - vieną besaikių jos turtų šaltinių. Tada ir buvo įkurta Nyderlandų Vakarų Indijos kompanija, vienintelė tokios rūšies privati įmonė. Ji turėjo teisę ginklu kovoti su kiekvienu, kuris išdrįstų pastoti kelią į turtus.

Abrahamo Coheno Rodriguezo, ginklų pirklio ir vieno didžiausių kompanijos akcininkų, brolis Mozesas Cohenas Rodriguezas gyrėsi aktyviai dalyvavęs garsiausioje per visą piratavimo istoriją ekspedicijoje - tuomet buvo sutriuškinta ispanų sidabrinė flotilė. Tai įvyko 1628 metais. Ekspedicijai vadovavo ir kompanijos vardu veikė licencijuotas piratas olandas Pietas Heinas. M.C.Rodriguezas sėdėjo jo galeono "Amsterdam" gandralizdyje, nes buvo vienintelis žmogus, galėjęs iš toli atpažinti ispanų laivų siluetus. Keliais mėnesiais anksčiau jis lankėsi Madride ir Lisabonoje, šnipinėjo, rinko konfidencialią informaciją apie laivų išorę. M.C.Rodriguezas taip pat sužinojo, kurią dieną jie pakels inkarus iš Havanos uosto ir kokiu maršrutu buriuos, o svarbiausia - kokie turtai bus sukrauti po deniu.

M.C.Rodriguezas garsėjo ir kaip taiklus šaulys, ir kaip slaptasis agentas. Jis pasižymėjo išstumiant portugalus konkistadorus iš Brazilijos Bahijos provincijos, aktyviai prisidėjo prie olandų įsiveržimo į Pernambuką. Kai apsiplunksnavo, pasikvietė brolį Abrahamą į Braziliją. Ten abu eksportavo medieną ir pasirinko pinigėlių, kad grįžtų į Amsterdamą ir galėtų rengtis P.Heino ekspedicijai. Jų grobis buvo šešiolika ispanų galeonų ir mažesnių laivų, plaukusių iš Karibų jūros regiono į Iberijos pusiasalį.

Piratavimui vis labiau plintant laivai nebeplaukdavo per vandenyną pavieniui, tik saugomi konvojų. Tačiau tai nepadėjo. Flotilė išsisklaidė, laivai kapituliavo vienas po kito. 22 tonos sidabro, brangakmeniai ir indigas - daugiau kaip 16 mln. guldenų vertės (šiandien maždaug milijardas dolerių) - leido išlaikyti Nyderlandų armiją aštuonis mėnesius, o kompanijos akcininkams davė 50 proc. metinių dividendų.

Enciklopedijoje galima perskaityti, kad P.Heinas, nepatenkintas atlygiu, metė tarnybą Vakarų Indijos kompanijoje. Netrukus jis tapo jungtinio olandų ir frizų laivyno viceadmirolu, bet po metų žuvo per mūšį su piratais, kurių prieglobstis buvo Diunkerke.

Patarimus teikiantis Mosze

R.Heino mirtis nenutraukė fantastiškos Mozeso Coheno karjeros. Demonstruodamas neapykantą ispanams jis beveik visada pasirašinėdavo hebrajiškai - Mosze Cohen, praleisdamas Rodriguezo pavardę. Anų laikų kronikose minima, kad Mozesas Cohenas šiek tiek laiko gyveno tarp portugalų plantatorių Pernambuke ir rengė olandų puolimą prieš provincijos sostinę Recifę. Ji buvo užimta 1630 metų vasario 16-ąją.

Atvykėliai iš Nyderlandų valdė Šiaurės rytų Braziliją ketvirtį amžiaus ir grobė jos gamtos turtus. Kalvinų valdžia leido maranams "išlįsti iš spintos", atsiversti į judaizmą. M.C.Rodriguezas, kuris netrukus gavo licencijuoto pirato statusą, verbavo juos į savo laivų įgulas. Po metų nusipirko Antonio Vazo salą, pro kurią įplaukiama į Recifės uostą, ir pasipelnė parduodamas ją naujajam gubernatoriui Johanui Mauritiui iš Nasau. Pats persikėlė į kitą privačią salą, šį kartą Karibų jūroje.

Žinoma, kad jis buvo garsaus korsarų admirolo Henry Morgano iš Jamaikos artimiausias patarėjas. Šeši kruvini ispanų uostų antpuoliai, kurių kulminacija - Auksinio Panamos miesto sudeginimas, tapo Habsburgų imperijos Iberijos pusiasalyje žlugimo pradžia. 1670 metais Madride pasirašytas traktatas galų gale pripažino visų europiečių teisę apsigyventi Naujajame Pasaulyje. Ten įsikūrę žydai vėl galėjo būti žydai.

Gyvenimo saulėlydyje Mosze Cohenas, kaip ir daugelis kitų kolonistų, įsitraukė į vergų prekybą. Ši veiklos sritis, be to, cukranendrių, boksito ir kitų gamtos turtų prekybos monopolis netrukus sukėlė didelę įtampą. Pirkliai krikščionys siuntė skundus į Amsterdamą ir priekaištavo, kad žydai užgrobė rinką. Vakarų Indijos kompanijos vadovai, faktiškai valdantys naujas teritorijas, palikdavo juos be atsako. Verslo santykiai su žydais buvo per daug pelningi, kad jų atsisakytų. Patikimi šaltiniai tvirtina, jog tik per vieną dešimtmetį piratai paskandino apie 500 prekybos laivų ir pardavė į vergiją 20 tūkst. juodaodžių.

Visoje toje kraujo praliejimo, kovos dėl valdžios ir pinigų istorijoje tik viena daug kainavusi avantiūra baigėsi fiasko: Kristupas Kolumbas rašė karaliui Pilypui II, kad atokiuose Jamaikos kalnuose yra apleista indėnų aukso kasykla. Buvo surengta nesuskaičiuojama daugybė ekspedicijų, iššniukštinėta beveik visa Jamaikos teritorija (11,4 tūkst. kvadratinių kilometrų), tačiau kasyklos taip ir nerasta. Nuotykių ieškotojai vis dar mėgina ją aptikti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"