TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PRIE KAVOS

Žymiausios poros, kurios nešventė Valentino dienos

Neturime liudininkų, menančių Valentiną, bet vieną dieną per metus jis tampa populiariausiu pasaulyje. Tądien glėbesčiuojamasi, dovanojamos dovanos, siunčiami atvirukai su širdies atvaizdu. Kieno ta širdis, niekas negali pasakyti. Ir nesvarbu. Tiesiog norisi tapti atlapaširdžiu ir viską atiduoti. Tikra meilė neskaičiuoja ir neprašo. Ji dalina į kairę ir į dešinę.

Tolimoje praeityje būta darnių porų, kurioms neteko girdėti apie atvirutes, magiškos žvakių liepsnos poveikio galią, romantiškas vakarienes. Nežiūrint to, kad jos nešventė kasmečių Valentino dienų, gyveno laimingai ir ilgai.

Bene žymiausia žmonių pora - Adomas ir Ieva. Jie gyveno tobulame pasaulyje, nes vedybų režisierius buvo pats Dievas. Veiksmas vyko Danguje. Jaunavedžiams nereikėjo povestuvinės kelionės ir varvančio medaus mėnesio. Pora gyveno Edene, kuriame nekerojo nei usnys, nei piktžolės. Buvo saldu ir gardu.

Adomo atvaizdas buvo išlietas pagal Dievo paveikslą: gražus, protingas, gerų manierų. Jis turėjo Dievo bruožų: intelektą, gebėjo valdyti savo emocijas, buvo geraširdis.

Iš Adomo šonkaulio sukurta Ieva prilygo jam viskuo. Ji buvo gražiausia būtybė ne tik Edene, bet ir Adomo akyse. Tad nenuostabu, kad Adomas ją aklai sekiojo.

Pora gyveno harmonijoje, pasidalindami tarusavio priklausomybės jausmą, mėgavosi bendryste, jų gyslomis tekėjo gilus meilės jausmas. Jie turėjo viską: jaunystę ir ramybę (nes aplink nesisukiojo uošvė), meilę ir taiką. Buvo materialiai aprūpinti, tad nedrebėjo dėl duonos kąsnio, gyveno laimingi be išsilavinimo ir sąskaitos banke. Jiems nerūpėjo ir materialūs dalykai: drabužiai, mašinos, jų remontas, rūpėjo tik vienas kito dvasinis pasaulis. Jie buvo neatsiejami, tarsi motinos įsčiose Siamo dvyniai.

Tačiau vieną dieną be pastangų įgyta gerovė apkarto. Atsiradęs trečiasis - gundytojas - gyvenimą pasuko kita linkme. Jis patarė: "Jei nusiaubsite šį sodą nuo medžio draskydami vaisius, tapsite tikrais dievais. Jums atsivers akys ir įgysite pažinimo raktą."

Ieva puolė pirmoji, o Adomas - paskui ją. Dievas, nuogąstaudamas dėl baisesnių pasekmių, juos išvijo.

Abraomas ir Sara

Norėdamas padaryti hebrajų tautos pranašu, vieną išrinktąjį po Sandoros apipjaustymo Dievas pervadino Abraomu (tautų tėvu). Viešpaties pašauktas, jis gyveno išbandymų kupiną klajoklio gyvenimą, su avių ir galvijų kaimenėmis keliaudamas iš vienos vietos į kitą. Vedė gražuolę Sarą, kurios grožį šlovinančios kalbos pasiekė paties Egipto faraono ausis.

Pora gyvenusi didžiausioje santarvėje, bet atėjus senatvei vis dar neturėjo vaikų. Šį faktą laiške romiečiams paliudija Paulius: Abraomas "regėjo savo kūną jau apmirusį (...) ir Saros įsčias apmirusias".

Tuomet Sara, kuriai tuomet buvo 75 metai, pasiūlė Abraomui panaudoti surogatinę motiną - vergę egiptietę Hagarą, kurią Abraomas kažkada buvo įsigijęs. Ši idėja nebuvo keista - taip tuomet elgėsi nevaisingų žmonų turtingi vyrai.

Porai gimė sūnus Izmaelis (Dievas girdi). Deja, jie nebuvo laimingi. Abraomo skundai Dievui tapo nebepakeliami: "Vergas, gimęs mano namuose, turi būti mano sūnus." Neapsikentęs Dievas išpildė kažkada Abraomui duotą pažadą ir trys angelai pranešė apie besilaukiančią Sarą, kuri tuo metu jau buvo sulaukusi 90-ojo gimtadienio. Ši žinia ne juokais pribloškė senyvą porą.

Gimė Izaokas. Tuomet Hagara ir jos sūnus Izmaelis, smaugiami pavydo, pradėjo elgtis niekšiškai. Sara buvo priversta juos išvyti. Abraomas, slaptų jausmų vedinas, jiems į kelionę įdėjo duonos ir vandens. Dievas stojo pasmerktųjų pusėn. Už nemeilę artimajam jis liepė Abraomui paaukoti savo sūnų Izaoką. Geliančia širdimi Abraomas pakluso. Bet vienam iš Dievo angelų tapo gaila pasmerkto sūnaus. Siekdamas išsaugoti berniuką, jis pasiūlė Abraomui paaukoti erškėtyne įstrigusį aviną.

Izaokas ir Rebeka

Kai Izmaelis dingo, vienturtis Izaokas liko apsuptas tėvų turto, dėmesio ir gerovės. Savaime aišku, jo gimimas buvo daugiau nei Dievo dovana. Dėl vedybų Izaokas nesuko galvos, nes juo visapusiškai rūpinosi motina. Ji buvo ir skalbėja, ir virėja, ir viskas, kas tik reikia.

Tačiau, mirus Sarai, Abraomas ne juokais susirūpino - kas sūnui skalbs ir padės? Netrukus į Šiaurinę Mesopotamiją buvo išsiųstas tarnas ieškoti žmonos. Vietinės, kanaaniečių rasės, merginos, Abraomo nuomone, sūnui netiko, buvo nepatrauklios ir per prastos. Senasis tarnas paklusęs iškeliavo kartu su dešimčia kupranugarių.

Atvykęs į Nahorui miestą, kur gyveno Abraomo giminės, karavanas patraukė prie šulinio ir pradėjo maldas, kad Dievas duotų gerą merginą. Čia tarnas nusprendė, kad  Izaoko išrinktoji bus ta mergina, kuri pirmoji jį pagirdys. Šulinys buvo geriausia vieta ką nors sutikti, nes be vandens Žemėje neįmanoma gyventi.

Neilgai teko melstis - netrukus pasirodė graži mergaitė su ąsočiu ant peties. Prišokęs tarnas nuolankiai paprašė vandens. Ji išgirdo prašymą ir pagirdė nepažįstamąjį bei ištroškusius kupranugarius. Tai buvo nemenkas darbas. Tarnas panoro sužinoti mergaitės vardą ir paklausė, ar negalėtų pernakvoti jos namuose. Besisvečiuodamas jis atskleidė atvykimo tikslą ir pristatė Izaoką kaip kuklų, švelnaus ir taikaus būdo, ramų ir santūrų, mylintį vyrą.

Šeimai neprieštaraujant, Rebeka išvyko. Kad pasiektų niekuomet neregėtą jaunikį, jai teko įveikti 500 mylių. Vos nuvykusi mergaitė pamatė priešais ateinantį vyrą. Tarnas paaiškino, kad tai yra jo šeimininkas. Be ilgos įžangos Izaokas nusinešė Rebeką į motinos Saros palapinę.

Izaokas rado žmonoje paguodą. Prieš trejus metus mirus motinai, jis vis dar gedėjo. Padedant Rebekai liūdesys buvo nustumtas amžinon užmarštin.

Rūta ir Boazas

Miršta Naomės vyras ir du sūnūs. Našlė priversta pasikliauti marčiomis. Viena iš jų išvyksta kuo toliau, bet kita - Rūta, aplinkinių įtariama pernelyg artimais santykiais su anyta, lieka. Ji nekuria viliojančių ateities planų ir nejaučia gimto krašto ilgesio.

Miežiapjūtės pradžioje moterys išvyksta į Betliejų, Naomės gimtinę. Čia jas sutinka pažįstami ir giminės. Dideliam nusivylimui iš emigracijos Naomė grįžta nepraturtėjusi. Nenuostabu, kad niekas jomis nebesidomi. Dienos slenka liūdnai. Mintys sukasi tik apie duonos kąsnį.

Rūta ryžtasi bet kam. Alkio spaudžiama ji nueina į turtingo giminaičio lauką pasirinkti nupjautų varpų. Lauko savininkas Boazas jos neišveja, priešingai, ja susidomi. Jį jau pasiekę gandai, kad Rūta gyvena su anyta. Banguojančios ir tvirtos kūno linijos, lauko horizonte atrodančios dar patraukliau, jam kelia susižavėjimą. Akims paganyti Boazas ir laiko Rūtą.

Siekdamas jos palankumo, vyras kaip galėdamas stengiasi jos darbą padaryti kuo lengvesnį. Duoda grūdų, maisto, vandens, o darbininkams prisako būti atidiems jos fiziologiniams poreikiams.

Tai išgirdusi anyta nesupyksta, bet surezga suviliojimo planą. "Štai šį vakarą nusimaudyk, išsikvėpink, apsirenk geriausią apdarą ir nueik prie klojimo. Venk pašalinių akių. Palauk, kol jis pasisotins, nes alkanas vyras – piktas.  Įsidėmėk vietą, kur jis atguls. Priėjusi atklok jo kojas, atsigulk ir lauk."

Rūta suabejojo savo sugebėjimais. Tačiau Naomė ją užtikrino žinanti, ko vyras trokšta. Marti pakluso.

Tą vakarą marti lukūriavo, kol Boazas išgėręs nueis miegoti. Kuomet šis įmigo, ji tyliai įslinko. Pajutęs atvykėlę vyras pašoko, bet jos neišvarė. Rūta jo akyse turėjo gerą reputaciją. Ji nebuvo vyrų medžioklė ir nebuvo nė vieno sumedžiota, nesivaikė nei jaunų, nei turčių. Jam tai buvo svarbu.

Pradėjus aušti Rūta, apipilta grūdais, dingo. Rodėsi, planas buvo įgyvendintas. Pas anytą ji grįžo pilnomis rankomis. Tai pradžiugino, moteris jautė, kad vyras jau užkibo ant jų kabliuko.

Naomė žengė dar vieną žingsnį - pasiūlė savo žemės plotą, o kartu - ir Rūtą. Boazas neatsispyrė šiai pagundai. Sandėrį užantspaudavo sandalu, kuris anuomet Izraelyje buvo vietoj antspaudo.

Jokūbas ir Rachelė

Ši istorija yra apie meilę iš pirmo žvilgsnio. Jokūbui prireikė 14 metų, kad jo išsvajotoji mergina Rachelė taptų teisėta žmona. Dabartiniams vyrams toks išbandymas būtų nepakeliamas.

Miela, gražaus veido, dailiai nuaugusi mergaitė Jokūbo širdį užkariavo vos jis ją išvydo. Ūmai Jokūbas pajuto, kad gyvenimas be jos bus bevertis. Tai patvirtino besidaužanti širdis.

Kad gautų Rachelę į pačias, Jokūbas sutiko dirbti Mesapotamijoje pas jos tėvą - savo dėdę Labaną. Jis turėjo išdirbti septynerius metus be užmokesčio. Tačiau metai netruko prabėgti ir Jokūbas prisistatė pasiimti savo užmokestį. Labanas sukvietė vietos žmones ir iškėlė vestuves.

Tačiau jis buvo ne tik tėvas ir darbdavys, bet ir sukčius. Atėjus vestuvių vakarui, vietoj Rachelės pas Jokūbą įėjo kita dukra Lėja. Šydu uždengtas veidas, kūną maskuojantys drabužiai sumaniai paslėpė klastą. Paslaptingas šnabždesys tamsoje neišdavė balso. Išsikankinęs Jokūbas tuoj pat suartėjo su mergina, o išaušus jį ištiko šokas.

Nulėkęs pas uošvį užsipuolė: "Ką tu padarei? Argi ne už Rachelę tau tarnavau?! Kodėl mane apgavai?‘‘ Labanas atšovė, kad Mesopotamijoje pirma ištekinama vyresnioji, o po to dairomasi jaunikio jaunesniajai, ir paprašė pabaigti vestuvių savaitę. Taip sakydamas vylėsi, kad jaunikis prisiriš prie Lėjos, ir aistra dėl Rachelės išgaruos.

Tačiau Jokūbui nebuvo taip gera su vyresnėle, kaip tikėjosi jos tėvas. Jis nutarė verčiau tarnauti dar septynerius metus ir gauti tai, ko nori. Jam Rachelė jam pagimdė 12 sūnų ir dukrą Diną.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PRIE KAVOS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"