TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

A.Poviliūnas: „Ne viskas buvo gražu“

2013 12 10 6:00
A.Poviliūnas laimingas, kad olimpinėse žaidynėse Lietuva vėl turės savo atstovus ledo šokių varžybose. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Šiandien ir rytoj Vilniuje vyks Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atkūrimo 25-mečio iškilmės. Beveik 24 metus LTOK vadovavęs Artūras Poviliūnas šią savaitę bus bene svarbiausia figūra - 1988 metų gruodžio 11 dieną atkurtam LTOK jis vadovavo iki 2012-ųjų spalio 12 dienos.

Šešias kadencijas prezidento poste išbuvęs A.Poviliūnas, dabar - LTOK garbės prezidentas, kalbėdamas su LŽ prisiminė, kaip gimė idėja atkurti LTOK ir kaip sunkiai teko kovoti dėl tarptautinio pripažinimo, kurio sulaukta 1991 metų rugsėjo 18 dieną. O tų pačių metų lapkričio 11-ąją juridiškai įtvirtintas šis sprendimas atvėrė lietuviams kelią į 1992 metų žiemos ir vasaros olimpines žaidynes.

Tačiau LŽ labiausiai domino keli dalykai: kas socialinių mokslų daktarui A.Poviliūnui padėjo taip ilgai išlikti LTOK viršūnėje, kas kartino gyvenimą ir kas buvo ištikimiausi bendražygiai 24 metus.

Dėl ko gėda ir skaudu

– Taip ilgai vadovauti LTOK – ne juokas. Kas padaryta ne taip? Ar būta esminių klaidų?

– Negali viskas būti gražu ir sėkminga. Pirmiausia, mane labai nuvylė sportininkai, pergalės siekę bet kokia kaina. Turiu galvoje draudžiamų preparatų vartojimą. Man tai veria širdį. Perspektyvūs sportininkai privalėtų varžytis be stimuliatorių pagalbos. O didžiausią gėdą patiria valstybė, kai pranešama, jog lietuvis vartojo dopingą. Pritariu buvusiam kolegai – Didžiosios Britanijos olimpinės asociacijos prezidentui Colinui Moynihanui – už dopingo vartojimą sportininką reikia diskvalifikuoti visam gyvenimui.

Negaliu nepaminėti ir vieno LTOK rėmėjų - banko „Snoras“. Šiam bankrutavus didelė pinigų suma – apie 7 mln. litų – liko įšaldyta. Aišku, tai yra „fors mažoras“, to negalėjai nuspėti. Tačiau netekome pinigų, kuriuos galėjome panaudoti sportininkų pasirengimui, federacijoms. Man dėl to labai skaudu. Laimė, kad šiame banke nelaikėme visų lėšų, ten buvo tik dalis. Gal ateityje tie pinigai grįš į LTOK.

Per tuos darbo metus buvo nemaloni situacija ir dėl penkiakovininkės Donatos Rimšaitės. Visa istorija plačiai nuskambėjo tarptautinėje arenoje. Bet manau, kad pasielgėme principingai, neleisdami jai 2012 metų Londono olimpinėse žaidynėse atstovauti Rusijai.

Tikėjo D.Rimšaitės pažadu

– Tiek metų bendraudamas su sportininkais turėjote įgyti jų pasitikėjimą.

– Taip. Bet puikiai suprantu, kad atletai ir treneriai nedrįsdavo atvirai visko man pasakyti. Todėl paprašydavau sporto direktoriaus Kazio Steponavičiaus man padėti - sužinoti, ką sportininkai valgo, su kuo miega ir panašiai.

– Domėtis olimpiečių gyvenimu pradėjote po D.Rimšaitės akibrokšto?

– Apie Donatą mes daug žinojome. Žinojome, kad ji turi ketinimų išvykti į Rusiją, todėl iš jos išgavome pažadą Londone atstovauti Lietuvai. Bet nemanėme, kad ji mus apgaus. Todėl LTOK generalinė asamblėja, svarstydama, ar leisti jai atstovauti olimpinėse žaidynėse Rusijai, buvo principinga. Jei ji būtų atvirai pasakiusi, kad nori išvykti, spręstume šį klausimą.

Kaip išsaugojo R.Meilutytę

– K.Steponavičius apie sportininkus žino viską?

– Mums kur kas paprasčiau dirbti, kai turime informacijos apie visus nesklandumus ir negatyvius dalykus.

Tarp kitko, K.Steponavičiaus ir vyriausiojo trenerių tarybos pirmininko Algimanto Juozaičio dėka Rūta Meilutytė atstovauja Lietuvai. Žinodami, kad galime prarasti talentingą plaukikę jie mane įkalbinėjo vežti ją į 2011 metų Europos jaunimo vasaros olimpinį festivalį Trabzone. Tai aptarinėjome ir su jos tėčiu. Į Trabzoną labai norėjo vykti ir pirmasis Rūtos treneris Giedrius Martinionis. Tačiau nusprendėme, kad plaukikę lydės Jonas Ruddas, nes taip norėjo ir R.Meilutytė, ir jos tėtis. Suteikėme jai finansavimą, parūpinome visa, ko reikia. Taip ji pradėjo atstovauti Lietuvai. Jei ne festivalis Trabzone, matyt, R.Meilutytė dabar garsintų Didžiąją Britaniją.

Iki gyvos galvos

– Prieš pat Londono žaidynes paaiškėjo, kad ten nebus dviejų mūsų atletų, įtariamų draudžiamų preparatų vartojimu. Per LTOK gyvavimo laikotarpį to dar nėra buvę.

– Siekdami didelių pinigų ir garbės kai kurie sportininkai mano – o gal pavyks praslysti. Taip iškreipiamas olimpizmo principas. Be abejo, didelė motyvacija ir solidžios premijos yra dalykai, dėl kurių žmonės kartais suklumpa. Taip pirmiausia apgaunami sąžiningi sportininkai. Ir į Lietuvos rinktinę kartais galbūt patenka ne tie, kurie turėtų joje būti.

Dabar iš prasikaltusių atletų teisė dalyvauti varžybose atimama dažniausiai keleriems metams. Tačiau jei už draudžiamų preparatų vartojimą būtų diskvalifikuojama iki gyvos galvos, nemanau, kad kuris nors rizikuotų.

Tūnantys šešėlyje

– Kuriuo bendražygiu per 24 metus labiausiai pasitikėdavote?

A.Poviliūnas ir D.Gudzinevičiūtė žino, kaip LTOK vadovui svarbu turėti žmogų, kuriuo galima visiškai pasikliauti.

– Dažniausiai bendraudavau ir visur vykdavau su LTOK generaliniu sekretoriumi Vytautu Zuberniu. Jis labai padorus, visada laikosi žodžio. Nepasakyčiau, kad su juo lengva dirbti – juk žemaitis. Bet Vytautas – darbštumo įsikūnijimas. Jei sakydavau, kad reikia ką nos atlikti, žinodavau – viskas bus padaryta. Iš direktorato darbuotojų jis į darbą ateidavo anksčiausiai, o išeidavo vėliausiai. Buvau laimingas, kai Vytautas sutiko ateiti į olimpinį komitetą ir pagelbėti mums. Prieš tai V.Zubernis kelerius metus dirbo Indijoje sporto reikalų patarėju.

Dabar matau, jog naujajai LTOK prezidentei Dainai Gudzinevičiūtei labai padeda generalinis sekretorius Valentinas Paketūras - taktiškas, santūrus, nepaviršutiniškas. Šiomis savybėmis jis panašus į V.Zubernį. Tokie žmonės sugeba puikiai atlikti sunkiausius direktorato darbus.

Jei pastebėjote, V.Paketūras ir V.Zubernis visada likdavo šešėlyje. Todėl visus sporto apdovanojimus, kuriuos gavau per prezidentavimo metus – o gavau visus įmanomus, – atidaviau Lietuvos valstybiniam sporto muziejui Kaune. Nes jie skirti ne man asmeniškai, o olimpiniam komitetui. Aš – kaip vėliava. Bet ją laikyti turi stiprus kotas. V.Zubernis ir laikė.

Kol aktyvus – sportuok

– Ar prezidentavimo metais savo iniciatyva esate kada patekęs į avantiūrą?

– Esu santūrus. Tačiau avantiūra pavadinčiau apsisprendimą vadovauti atkurtam olimpiniam komitetui. Bet kai pamatai didžiulį žmonių pasitikėjimą, to vadinti avantiūra nebegali. Tai buvo įpareigojimas. Esu atsakingas. Galbūt - net per daug. Pareigos jausmas hipertrofuotas: jei pasakiau, žūtbūt turiu ir įvykdyti. Todėl kartą „Olifėjos“ generalinis direktorius Antanas Muraška neištvėrė: „Prezidente, tik neprisižadėkite, nes viską įvykdyti reikės mums.“

– Jūs atvirai teigiate, kad šokti ir dainuoti į televiziją ateinantys sportininkai užgęsta kaip žvaigždės. Sprendžiant iš jūsų žodžių, olimpinė šaudymo čempionė D.Gudzinevičiūtė save, sportininkę, palaidojo 2006-aisiais, dalyvaudama LTV šokių projekte?

– Ji savęs nepalaidojo – tapo LTOK prezidente. Bet pasilieku prie savo nuomonės: kol esi aktyvus sportininkas - sportuok. Ir jei turi gyvenimo tikslą – nesiblaškyk.

Suprantu, televizijų projektuose dalyvaujantys sportininkai nori kuo dažniau būti matomi. Bet pasiek rezultatą - ir tave visi matys!

Pilietybės istorija

– Ką manote apie pastaruosius įvykius - Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės išimties tvarka suteiktą pilietybę Deivido Stagniūno partnerei ledo šokėjai Isabellai Tobias? Juk 2009-aisiais už tuos pačius nuopelnus – iškovotą kelialapį į Vankuverio žiemos olimpines žaidynes – kita Deivido partnerė irgi amerikietė Katherine Copely nesulaukė šalies vadovės malonės.

– Manau, tai - politiniai dalykai. Iš esmės esu prieš dvigubą pilietybę. Bet šie atvejai išskirtiniai. Manau, pilietybė galėjo būti suteikta ir tada, 2009 metais. Mes neturime absoliučiai lietuviškos čiuožėjų poros, kuri galėtų dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Abiejų D.Stagniūno partnerių tėvai labai daug prisidėjo finansiškai, kad pora galėtų kokybiškai treniruotis ir dalyvauti varžybose.

Pamenu, kadaise jaunalietuvių partijos bosas Stanislovas Buškevičius sakydavo: jokių dvigubų pilietybių - reikia šokėjos ieškoti tarp lietuvių. O dabar pats I.Tobias paskyrė savo visuomenine patarėja. Tai - irgi politika. Bet šis ledo šokėjų poros atvejis yra išimtis - vienas be kito jie būtų niekas. Todėl visiškai pritariu prezidentei, suteikusiai amerikietei pilietybę.

Džiaugiuosi, kad olimpinių žaidynių dailiojo čiuožimo varžybose Lietuva vėl turės savo atstovus. Linkiu jiems patekti į išsvajotą penkioliktuką, nors tai padaryti bus nelengva.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"