TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

A.Purelienė: "Man iki šiol reikia teniso"

2011 03 03 0:00
Gedimino kalno papėdėje esančiame aikštyne A.Purelienė šiemet pradės jau 65-ąjį sezoną.
J.Purelienės asmeninio archyvo nuotrauka

Brangiausia, ką turime, yra istorija. Meilės, šeimos, giminės, tautos - visko, kas mums svarbu. Vilniaus tenisas savo istoriją skaičiuoja nuo 1947-ųjų. Tada Apolonija Purelienė ir atrado šį žaidimą, nulėmusį jos gyvenimą.

Kai šio rašinio herojė žaidžia tenisą, jos bendraamžiai, patogiai įsitaisę ant suoliuko, o jau iškeliavusieji - ant besvorio minkšto debesėlio, pavydžiai stebi aikštelėje smagiai judančią bičiulę. Daug metų praėjo, kai A.Purelienė (mergautinė pavardė - Abramavičiūtė) pirmą kartą paėmė raketę į rankas. Tačiau noras žaisti neapleidžia iki šiol. Ji net smūgio techniką pakeitė, kad auklėtiniams perteiktų jau šiuolaikinio teniso abėcėlę. Garbioji Vilniaus teniso senjorė žiemą su mokiniais dirba tik kartą per savaitę. O vos sulaukusi vasaros sezono, kasdien lyg ant sparnų lekia į Sereikiškių parką.

Gedimino kalno papėdėje esantis aikštynas A.Purelienei tarsi antrieji namai. Ten ji atrado savąjį žmogų - Juozą Purelį. Ten kartu su juo praleido gražiausius gyvenimo metus. Ten matė, kaip tenise pirmuosius žingsnius žengė mažiukas žvitrus vos trejų Ričardas Berankis.

Šiandien A.Purelienė dalijasi su LŽ savo pastebėjimais apie tenisą ir jo žmones, kurių senajame Vilniaus aikštyne pažino labai daug ir visokių.

Nestovi vietoje

- Vyresnio amžiaus moterims sportas dažnai tampa juodu darbu, kartais - net kančia, kad tik pristabdytų metų tėkmę. Kokios nuotaikos į aikštelę einate Jūs?

- Man tenisas teikia tik džiaugsmą. Aikštelėje viską užmirštu. Tą rytą atsikeliu visai kitoks žmogus. Norėčiau žaisti kiekvieną dieną. Buvau taip įpratusi.

- Vien noro ir entuziazmo nepakanka - iš kur tiek energijos?

- Pripratimas. Be to, niekada nerūkiau, nevartojau alkoholio, saikingai maitinausi ir nuolat judėjau. O ir genai turi reikšmės - mūsų giminėje daug ilgaamžių.

- Gal ir priklausymas bajorų luomui įpareigoja visada būti geros formos?

- To nesureikšminu. Nors manau, kad kiekvienam žmogui turėtų rūpėti jo šaknys. Iki šiol domiuosi mūsų giminės istorija. Ačiū Dievui, jau nemažai pasiekiau šioje srityje: daug skaičiau, kreipiausi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą, į Rusijos valstybinį istorijos archyvą Sankt Peterburge. Mūsų giminė (Sirevičiai) ir Radvilos buvo kilę iš Astikų. Dabar skaitau Edvardo Kotlubajaus "Radvilas". Istorinės knygos pačios įdomiausios, labai praplečia akiratį.

- O medicina? Juk esate diplomuota pediatrė fizioterapeutė.

- Jau dešimt metų nebedirbu medike. Tačiau man visada labiau rūpėjo tenisas nei medicina. Ir pati stebiuosi, kaip galėjau tiek aprėpti jaunystėje: paskaitos, tenisas, privačios muzikos pamokos. Groti fortepijonu mokiausi pas puikią pedagogę Tatjaną Jefimovną Freidbergienę, garsiojo Hario Perlšteino giminaitę.

- Žinau, kad anglų kalbos mokotės iki šiol.

- Mokausi, ką gi darysi. Turiu savo metodiką: per tris savaites išmokstu vieną puslapį atmintinai. Ir viską darau balsu. Kai naktį neužmiegu, mintyse pamatau tekstą ir pradedu garsiai kalbėti.

- Pamenu, kai turėjote svečią iš Anglijos, su juo puikiai susišnekėjote.

- Aaa... Profesorius Wildas. Na taip, susikalbėjome su juo. Tačiau tai nereiškia, kad turiu stovėti vietoje. Prisipažinsiu - tam buvo priežastis. Kai paskutinį kartą pas mane viešėjo J.Purelio duktė, perskaičiau jai vieną anglišką tekstą ir pasiteiravau apie savo tartį. Gina pasakė: "Jūs skaitysite, bet nekalbėsite." Tada pamaniau: na palaukit, aš dar parodysiu, ką galiu. Tai buvo prieš porą metų.

Kas rytą - pasitikti saulės

- Kada atradote tenisą?

- Studijų metais. 1945-aisiais iš Šiaulių atvykau į Vilnių mokytis medicinos. Studijuodama pirmiausia pradėjau šaudyti - to mus mokė universiteto karinėje katedroje dirbęs J.Purelis. Jis ir atvedė mane į tenisą. Žinoma, tuomet tenisas nebuvo toks intensyvus. Be to, pokario metais per treniruotę turėdavome vos tris kamuoliukus. Tik vėliau jų pagausėjo...

- Dažnai žaisdavote?

- Kasdien. Iš ryto nuo penktos iki septintos. Per apšilimą kopdavome į Trijų Kryžių kalną pasitikti tekančios saulės. Po rytinės treniruotės - bėgte į paskaitas Medicinos fakultete Čiurlionio gatvėje. Tuomet nebuvo jokio viešojo transporto. Po paskaitų vėl skubėdavome į teniso aikšteles. Ten buvo mūsų namai. Deja, nebeturime jų. Nuskriaudė mus laukinis kapitalizmas.

- Po nepriklausomybės atgavimo grėsmingai iškerojęs vartotojiškumas daug ką pakoregavo ir sporte. Nejučia buvo suskaldyta iki tol labai vieninga tenisininkų bendruomenė. Tačiau yra kuo ir pasidžiaugti - turime Ričardą Berankį.

- Berankis yra mūsų pasididžiavimas. Duok Dieve, kad tokių būtų ir daugiau.

- Ričardas, kalbėsiu Jūsų terminais, - jau laukinio kapitalizmo produktas. Sovietiniais laikais irgi turėjome du labai talentingus tenisininkus - Vytautą Mažeiką ir Gracijų Remeikį, tačiau visus kelius į užsienį jiems blokavo sąjunginė teniso vadovybė.

- Deja, buvo tokie laikai. Vargu ar R.Berankis dabar būtų tas, kas yra, jei ne galimybė keliauti po pasaulį. Juk daugiausia patirties Ričardas įgijo žaisdamas užsienyje.

Pamenu, kažkuriais metais, regis, iš Australijos grįžęs Estijos treneris Evaldas Krė į Vilnių atvežė filmą apie tuometes pasaulio teniso žvaigždes. Jį žiūrėjome paslapčia - neįtikėtinas įspūdis. Neturėjome teisės kam nors apie tai prasitarti. Tuo metu Estijoje buvo daug pajėgių tenisininkų, ryškiausias, žinoma, - Tomas Lėjus. Sovietmečiu estų tenisas mums labiau imponavo nei latvių. Estai ir dabar visose srityse sparčiau ir kultūringiau žengia į priekį. Mes vis iš paskos...

Tikrasis elitas

- Tenise esate daugybę metų. Matėte, kokiais žingsniais jis juda į priekį.

- Viską mačiau nuo pirmos dienos. Vilniaus tenisas prasidėjo 1947 metais su J.Pureliu. Sovietiniais laikais J.Purelis nuolat stengėsi, kad aikštyne visi jaustųsi savi. Kiekvienas būdavo priimamas atvira širdimi. Tuomet buvo žymiai daugiau patriotizmo. Dabar pirmiausia žiūrima pinigų. Tačiau Sereikiškių parke esantis aikštynas iki šiol man labai brangus, nes ten praleidau gražiausius savo gyvenimo metus.

- Belieka džiaugtis, kad jis vis dar yra. Juk visokių grėsmių būta.

- Na, jei kultūros ministras Arūnas Gelūnas ten užveistų rožyną, kaip jis siūlė, tuomet reikėtų šalia įsteigti ir veršyną. Turėtume gyvą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės agonijos vaizdą. Anais laikais tarp Valdovų rūmų ir Barboros Radvilaitės gatvių žalioji zona buvo vadinama Veršynu, nes ten ganėsi miestiečių telyčios.

- Kaip keitėsi žmonės Vilniaus aikštyne ir kas buvo teniso elitas anksčiau?

- Iš pradžių aikštyne buvome trise - J.Purelis, jo dukterėčia Cecilija Godliauskaitė ir aš. Sereikiškėse J.Purelio jėgomis buvo atkurtos pirmosios dvi aikštelės, 1947-ųjų gegužės pabaigoje jos perduotos draugijai "Žalgiris". Kitas dvi aikšteles irgi J.Purelis atkūrė, jau dirbdamas "Žalgiryje". 1953 metais aikštynas dar buvo praplėstas, o nuo 1973 metų ten yra dvylika aikštelių. Įdomu, jog gaudamas tik trenerio atlyginimą J.Purelis aikštyne atlikdavo visus darbus. Išeidavo trečią valandą nakties ir grįždavo vėlai vakare. Tada aikštelėje niekas nesispjaudydavo, nesikeikdavo... Po J.Purelio mirties visos jo puoselėtos vertybės nustumtos į archyvą. Ir jis užmirštas. Lyg jo niekada ir nebūta.

- Netiesa. Išleidote nuostabią knygą apie J.Purelį, jo puoselėto aikštyno istoriją, ten virusį gyvenimą ("Juozas Purelis", 2001 m.). Jūsų dėka seniausiame sostinės teniso aikštyne atsirado J.Purelio memorialinė lenta. O ir dauguma J.Purelio mokinių iki šiol gyvena vadovaudamiesi jo įskiepytomis vertybėmis.

- Jis buvo idealistas. O dar vienas idealistas buvo Jurgis Tornau, šeštajame dešimtmetyje kurį laiką ėjęs Vilniaus teniso klubo pirmininko pareigas. Mūsų kaimynystėje gyvenęs J.Tornau labai rūpinosi Vilniaus universiteto biblioteka, kuriai pats vadovavo. Jų šeima labai sunkiai vertėsi, nes atlyginimai buvo menki. Jurgio brolis Aleksandras gyveno Amerikoje. Kai atsirado galimybė siųsti į Lietuvą siuntinių, J.Tornau nepanoro tokiu būdu nors šiek tiek palengvinti šeimos buitį. Jis paprašė brolio atsiųsti brangaus japoniško popieriaus universiteto knygoms restauruoti. Štai kas yra idealistai. Juos ir vadinčiau tikruoju elitu.

- Tačiau norint tapti aukšto lygio tenisininku vien idealizmo nepakanka. Neturėdamas rėmėjo net ir didžiausias talentas nepajėgus išplaukti į tarptautinius vandenis.

- Kai pirmą kartą mūsų aikštyne pamačiau R.Berankį, jis puikiai jautė kamuoliuką ir taip gražiai mušinėjo į sienelę. Tuomet Ryčiukas buvo gal kokių trejų metukų. Likau sužavėta. Berniukui į talką dažnai ateidavo tėtis, laukdavęs, kol treniruotę baigs vyresnioji Ričardo sesuo Lina. Asfaltuotoje aikštelėje atsistojęs kitapus tinklo jis mušinėdavo kamuoliuką su sūneliu. Pamenu, tada pakviečiau televizijos sporto žurnalistę Laimą Janušonytę, parodžiau jai mažąjį vunderkindą ir pasakiau, kad iš jo išaugs didis tenisininkas. Ir štai turime rezultatą. Džiaugiuosi, kad Ričardo kelias prasidėjo mūsų aikštyne. Be talento, be darbo ir be pinigų tenise daug nepasieksi. Ir dar reikia didžiulio noro. Ričardui nieko netrūksta. Jis užtikrintai žengia pirmyn. Duok Dieve, kad nesustotų.

Vadovybė - ne iškaba

- Sovietmečiu Lietuvoje tenisas buvo labai nepopuliarus, nes laikytas ponų sportu. Tačiau jį pasirinkusiesiems tai buvo ne tik sportas ar laisvalaikio praleidimas.

- Mūsų laikais buvo susikūrusi teniso bendruomenė. Buvome kaip giminės. Džiaugėmės kiekvienu gražiu smūgiu, kiekviena įspūdinga pergale. Dabar kiekvienas mato tik save. Ir Teniso sąjungos vadovybė labai trumparegė, jai atrodo, kad tenisas prasidėjo tik nuo jų - praeities nėra. O juk Vilniaus aikštynui jau per šimtą metų. Taip ignoruoti istoriją labai negarbinga. Produktyviausi Teniso sąjungos vadovai buvo Elena Lopataitė ir Romualdas Tarasevičius. Sovietų laikais jie labai daug padarė tenisui, nes suprato, kad pirmininkai nėra teniso iškaba - jie privalo dirbti.

- O ką Vilniaus teniso aikštynui davė "Žalgiris"?

- Vardas "Žalgiris" labai garbingas ir gražus. Tačiau šios draugijos vadovybė visada buvo pilka. Tad jai nepriskirčiau jokių nuopelnų. Ministrų Taryboje dirbusi E.Lopataitė 1972 metais išrūpino iš Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto didžiulę sumą pinigų aikštynui atnaujinti. Dar ji pasistengė, kad iš valstybės biudžeto būtų skirta solidi suma uždarojo teniso aikštyno statybai Vilniuje. Tačiau kai Taškente įvyko žemės drebėjimas, visi pinigai išplaukė į Uzbekistaną. Taigi per visą sovietmetį Lietuva vienintelė neturėjo uždarojo teniso aikštyno.

Mirsiu, bet laimėsiu

- Tenisą pradėjote žaisti gana vėlai, tačiau spėjote pajusti tikrąją kovos dvasią.

- Buvau Vilniaus, "Žalgirio" ir Lietuvos rinktinių narė. Mano didžiausias pasiekimas - 1952 metais sąjunginėse profsąjungų pirmenybėse Jerevane užimta 23 vieta.

- Koks susitikimas labiausiai įsiminė?

- Kai per Vilniaus miesto pirmenybes žaidžiau su Nele Tulevičiūte (Palioniene), beviltiškai atsilikau. Beliko sužaisti paskutinį tašką. Savo nuostabai taip įspūdingai atlikau kairįjį smūgį, kad Nelė nesugebėjo jo atremti. Tada pamaniau - mirsiu, bet laimėsiu. Ir prasidėjo: laimėjau geimą, kitą, paskui - antrąjį setą ir trečiąjį. Po pergalės atsisėdau ant suolo, o kai norėjau pakilti, nebepajėgiau. Nelė po šios dvikovos nutolo nuo teniso...

- O kokias varžybas prisimenate smagiausiai?

- 1949-aisiais Valstybiniame stadione (dabar - "Žalgirio") vyko Lietuvos studentų pirmenybės (stadione buvo dvi teniso aikštelės). Patekau į finalą. Jo pradžia sutapo su farmakologijos egzaminu, kurį tą dieną turėjau laikyti. Pasirinkimo nebuvo. Pirmiausia žaidžiau finalą. O kai jį laimėjau, nenusipraususi, nepersirengusi tekina pasileidau prie Neries, valtele persikėliau į kitą upės krantą ir bėgte per miestą į egzaminą. Kai uždususi atbėgau į Farmakologijos katedrą, profesorius Jonas Kairiūkštis jau buvo užvertęs visus egzaminų popierius. Išvydęs mane uždususią, suprakaitavusią, ne pagal protokolą apsirengusią, įdėmiai nužvelgė, tačiau egzaminą laikyti leido. Gavau penketą.

Karas pakoregavo likimus

- Ko labiausiai pasigendate tenise dabar?

- Žmoniškumo.

- Tenise Jūs su J.Pureliu sudarėte išskirtinį tandemą. Pirmiausia buvote jo studentė, netrukus tapote gera bičiule, pagalbininke, žmona. Nors, kiek pamenu, visada vienas kitą vadinote "kolega". J.Purelio auklėtiniams tokie santykiai labai imponavo ir kėlė smalsumą.

- J.Purelis nė sykio nėra man pasakęs "tu". Ir ne tik man. Ko gera visi, kuriems teko su juo bendrauti, patvirtins tai. Jis buvo paprastas žmogus, kilęs iš darbininkų šeimos, tačiau labai aristokratiškas. Kiti to neturėjo...

- Karas gerokai pakoregavo jo likimą.

- Pirmoji J.Purelio žmona Elena su dukryte Gina 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus. 1995 metais Gina su vyru Donatu Skuču pirmą kartą iš JAV atskrido į Lietuvą. Po metų atvyko ir ponia Elena. Susipažinome. Kai ji viešėjo čia, J.Purelio namuose, pasikalbėjome, pasidžiaugėme, kad jos ir J.Purelio dukra Gina tapo biologijos mokslų daktare, mikologe. J.Purelio anūkas Aleksas - advokatas, o anūkė Elena baigė JAV karo laivyno akademiją, užsitarnavo komandoro laipsnį ir dabar Pentagone eina atsakingas pareigas.

- Anūkė nuėjo J.Purelio pramintais keliais. Jis - prieškario Lietuvos pulkininkas leitenantas, buvo karo atašė Latvijoje. Tačiau išėjusieji J.Purelio mokyklą jo vardą pirmiausia sieja su tenisu.

- Taip, jo mokiniai skyrėsi iš kitų ne tik žaidimo stiliumi. J.Purelis savo auklėtinius mokė visur prisikasti prie esmės - neslysti paviršiumi. Be to, jis nuolat skatino plačiai atvertomis akimis stebėti pasaulį, kuris be galo įvairus - literatūra, dailė, teatras, kinas, mokslas, sportas, gamta. Taip jis ruošė mus gyvenimui. Tenisas mums padėjo išsiugdyti charakterį, fizinę jėgą. Jo dėka turėjome gražią jaunystę. Vieni negali be krepšinio. O man iki šiol reikia teniso. Tiesa, dabar raketę laikau nebe pagal sovietinę metodiką.

Tvirta sąjunga

- Tai didžiulis iššūkis - juk labai sunku po daugelio metų pakeisti smūgio techniką.

- Sunku. Bet tenisas verčia mane neatsilikti nuo gyvenimo. Jauniems žmonėms reikia šiuolaikinio teniso pamokų.

- Įdomu, kokia Jūsų mokinių motyvacija - jie žaidžia iš didelio noro, dėl mados ar tėvų genami?

- Visokių yra... Vieni vaikai būna labai rūpestingi ir atidūs, stengiasi kiekvieną pastabą įsiminti. Net, jei kur suklystu, pataiso mane. Tokių, deja, mažuma. Dauguma ateina dėl to, kad to nori jų tėvai. Tačiau vėliau ir jie nejučia pamėgsta šį sportą. Pati pradžia iš tiesų nuobodoka: kol išmoksti smūgiuoti, judėti aikštelėje. O kai jau turi įgūdžių, pajunti tikrąjį žaidimo malonumą.

- Tenisininkų elgesio kultūra labai pasikeitė?

- Labai. Į blogąją pusę. Belieka apgailestauti, kad dabar aikštelėje daugelis elgiasi kaip savame darže - ir keikiasi garsiai, ir spjaudosi. Kai sykį vienas žaidėjas aikštelėje nusispjovė, neiškentusi daviau pastabą. O jis atšovė: "Tai kur man spjauti?" Teisybė - spjaudyklės aikštelėje nėra...

- Žmonių santykiuose neliko pagarbos, fantazijos. Pamenu, J.Purelis per kiekvieną treniruotę būdavo geros nuotaikos, kaskart stengėsi kuo nors nustebinti. O kada labiausiai nustebino Jus?

- Puikiai prisimenu. Tai buvo 1946-ieji, nulėmę mano ateitį.

Per šaudymo pratybas J.Purelis prakalbo: "Pole, Jūs manęs nebijokite. Galite manimi pasitikėti. Aš niekada gyvenime Jūsų nenuskriausiu. (Trumpa pauzė.) Siūlau Jums sąjungą. Tvirtą sąjungą. Jūs nepasigailėsit. (Pabučiavo ranką.) Savo sprendimą pasakiau. Dabar lauksiu Jūsų apsisprendimo."

Man tai buvo taip netikėta. Juk gerai nepažinojau J.Purelio. Jis buvo 24 metais vyresnis, kalbėjo su latvišku akcentu, maniau - ne lietuvis. Mat nuo pat vaikystės šeimoje kalbėjo lietuviškai ir latviškai. Draugaudamas su dvarininkų vaikais pramoko vokiškai. O prancūzų kalbos mokėsi savarankiškai.

Mūsų sąjunga truko keturiasdešimt trejus metus. Per tą laiką nė sykio manęs neįžeidė, pikto žodžio nepasakė. Visus nesusipratimus užglaistydavo sąmoju. Nė karto nepasigailėjau žengusi tokį žingsnį.

Šiemet rugsėjį bus 110-osios J.Purelio gimimo metinės.

- Jau dvidešimt antrus metus šią datą minėsime be J.Purelio, kuris, ko gera, labiausiai džiaugtųsi, kad iki šiol žaidžiate tenisą. Jei dabar būtų organizuotas Jūsų amžiaus moterų teniso turnyras, ar dalyvautumėte?

- Nežinau. Kam gi tai įdomu? Juk greitis nebe tas. Nors gal mano varžovės būtų dar lėtesnės... Tačiau iš kur jų atsiras - nemačiau žaidžiančių savo bendraamžių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"