TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

A. Skarbaliaus įžvalgos apie šalies rankinio ateitį

2014 05 28 6:00
Tai, kad Lietuvos rinktinės vyrai pateko į pasaulio rankinio čempionato atkrintamųjų varžybų etapą, yra didžiulis laimėjimas. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Lietuvos rankinio federacijos (LRF) prezidentas, legendinis rankinio treneris, vadovaujantis ne tik čempionių titulą ginančiam moterų klubui Kauno „ACME-Žalgiris“, bet ir Lietuvos moterų rankinio rinktinei. Jo pareigų sąraše – ir studentų mokymas Lietuvos sporto universitete. Kaunietis Antanas Skarbalius neslepia – užsiėmimų daug, bet visi jie – svarbūs ir įdomūs.

Rankinio strategas tvirtina, kad laikinai parą šiek tiek pailgino, bet kartu dairosi, kas jį galėtų pakeisti LRF prezidento poste. Apie Lietuvos rankinį ir jos problemas LŽ kalbasi su LRF prezidentu Antanu Skarbaliumi.

Namų sienos turi padėti

– Galima sakyti, šiuo metu jūsų rankose ir įstatymų leidžiamoji, ir jų vykdomoji valdžia. Būdamas ir treneris, ir federacijos prezidentas aiškiai matote tikrąją rankinio padėtį šalyje bei jo galimybes.

– Tai, kad vyrai pateko į pasaulio rankinio čempionato atkrintamųjų varžybų etapą, yra didžiulis laimėjimas. Žinoma, Rusija, su kuria susitiks mūsiškiai, yra stipri varžovė, nes šios šalies rinktinė – galinga, bet tikimės, kad pavyks pasirodyti geriau nei varžovams. Juolab kad antrosios rungtynės birželio 14 dieną 16 val. vyks Kaune, „Žalgirio“ arenoje. Namų sienos yra padėjusios ne vienai komandai – Kaune moterys yra laimėjusios Europos taurę, „Granito“ rankininkai švęsdavo ryškias pergales. Tad tikimės sėkmės. Turėtume gerai pasirodyti ir Permėje. Dvikova Rusijoje vyks birželio 7-ąją. Tos dvejos rungtynės nulems, kuri rinktinė pateks į 2015 metais Katare vyksiantį pasaulio čempionato finalo etapą.

– Tokia galimybė Lietuvos rankininkams buvo pasitaikiusi bene vienintelį kartą.

– 1997-aisiais vyrai dalyvavo pasaulio čempionate Japonijoje ir užėmė dešimtąją vietą. Lietuvai tai gana solidus rezultatas. Po metų Italijoje Europos čempionate mūsų šalies vyrų rinktinė užėmė devintąją vietą. Nuo to laiko nė viename iš šių čempionatų mūsiškiai nebesivaržė.

Antanas Skarbalius / Kristinos Kučinskaitės (LŽ) nuotrauka

– Atsižvelgiant į šias aplinkybes, lietuvių galimybės, palyginti su rusais, lyg ir silpnesnės.

– Tokio profesionalaus klubo, kokių Rusijoje yra ne vienas, Lietuva visiškai neturi. Mūsiškiai neišgali gyventi iš sporto. Bet nieko negali žinoti. Juk sporte yra daug lemiančių veiksnių. Pavyzdžiui, žaidimo stilius. Rusų pranašumas – jėga, galingumas. Mūsų pranašumas – dinamiškas žaidimas, gebėjimas išnaudoti varžovų silpnybes ir neleisti pasireikšti jų stiprybėms.

– Užteks laiko pasirengti?

– Stovykla prasidėjo pirmadienį ir truks iki pirmų rungtynių. Pasirinkimo nėra, nes taip sudėliotas grafikas. Kai kurie sportininkai nespėja atvykti į stovyklos pradžią, todėl įprasta, jog juos „pavaduoja“ tie, kurie vėliau rinktinėje net nežais. Tiesiog be papildomų žaidėjų apskritai nepavyktų rengtis kovoms.

Kodėl Kaunas be medalių

– Pakalbėkime dar apie vyrų rankinį. Šioje sporto šakoje daug metų lyderis buvo Kaunas. Dabar laikinosios sostinės sportininkų nėra net šalies pajėgiausiųjų trejetuke.

– Šiemet Lietuvos vyrų rankinio čempionais penktą kartą iš eilės tapo Klaipėdos „Dragūno“ rankininkai, vicečempionais – Vilniaus VHC „Šviesa“ atstovai, bronzos medalius laimėtojo Alytaus „Almeidos-Stronglaso“ rankininkai. Kauno „Granito“ nesėkmė, kai aš tiek metų treniravau šią komandą ir vėliau organizavau jos veiklą, man yra kaip dūris su peiliu į dūšią. Na, čempionais netapo, bet kad net į trejetuką nepatektų... Reikia labai rimtai įvertinti situaciją, išanalizuoti ją. Laikinojoje sostinėje yra dvi komandos. Nesakau, kad jas reikėtų suburti į vieną, bet rezervu rūpintis būtina. O ir situacija kartojasi nebe pirmi metai. Kaunas negali nelaimėti medalių. Sakyčiau, sarmata. Kai treniravau „Granitą“, gal penkiolika kartų tapome Lietuvos čempionais. Suprantama, išlaikyti komandą nėra paprasta. Reikia veiksmų. Mano nuomone, reikia rengti jaunąją kartą.

– O ar vaikai domisi rankiniu?

– Jaunimas sportu apskritai mažiau domisi, nes yra daug lengviau prieinamos, pastangų nereikalaujančios pasiūlos: kompiuteriai, „playsteišenai“ ir kiti žaidimai. Susidomėjimas viena ar kita sporto šaka suaktyvėja per olimpines žaidynes ir tada, kai Lietuvos sportininkai pasiekia svarių pergalių.

Mokyklose kūno kultūros pamokos nuvertintos. Jose vaikai per mažai sportuoja, nebepriversti laikytis normatyvų. Merginų susidomėjimas sportu mažesnis nei vaikinų. Ypač paauglystėje, kai matydamos, jog sporte aukštumų nepasieks, jos pasitraukia.

Dar viena bėda – profesionalių komandų stoka. Kur vaikams, baigusiems mokyklą, tęsti sportinę karjerą? Jei nėra perspektyvų, jie arba apleidžia sportą, arba išvyksta į užsienį. Štai dvi merginos iš Utenos vyksta mokytis į Daniją. Jos neabejotinai ten sportuos ir atstovaus vietos rinktinei. Austrijos rinktinėje rungtyniauja taip pat dvi lietuvės. Jos galėtų gerokai sustipinti mūsų komandą. Deja, tam nesudarytos sąlygos. O juk reikėtų visai nedaug: dešimtadaliu padidinti sportui skiriamų lėšų biudžetą, ir šalyje galėtų atsirasti profesionalių komandų, augti sportinis meistriškumas.

Moterims nelengva

– Palyginkite Lietuvos vyrų ir moterų rinktines.

– Šiuo metu vyrų rankinis mane džiugina. Jis yra europinio lygio. Ir dar augtų, jei būtų rasta finansinė galimybė ne vienai, o kelioms komandoms dalyvauti Europos taurės varžybose. Sužaisti dvejas rungtynes atsieina 40 tūkst. litų. Tai – solidi suma, kurią retas gali savo biudžete rasti.

Baltijos lygoje irgi aukštas žaidėjų lygis. Bet šįmet tik Klaipėdos „Dragūnas“ joje dalyvavo. O žaisdami tik namie, nors sportininkų meistriškumas ir gana didelis, mes netobulėsime. Tik stabtelėsime.

Aukščiausiojoje lygoje yra penkios moterų komandos. Reikia pripažinti, kad Lietuvos rankininkės yra gerokai silpnesnės už vyrus. Geriausios išvykusios į užsienį. Todėl esamas ekipas būtina stiprinti. Matau šiokią tokią ateitį. Tai kuriamos dvi sporto gimnazijos: Šiauliuose – merginų, Panevėžyje – vaikinų. Į jas būtinai reikia deleguoti geriausius žaidėjus.

– Kodėl moterims nepasisekė Europos čempionato atrankos varžybose?

– Todėl, kad mūsų toks lygis! Bet situaciją išspręsti galima. Rankinyje leidžiama pasinaudoti galimybe varžyboms iš visų klubų suburti naują komandą. Kitai tariant, klubui „pasiskolinti“ žaidėjus. Tuomet, kai rungtyniautų stipriausieji, būtų daugiau galimybių. Pernai tą padarė Juodkalnija ir pasiekė gerų rezultatų. Toks modelis tiktų ir mums.

– Praėjusį savaitgalį prasidėjo dar vienas jums ir čempionių titulą ginančiam moterų klubui Kauno „ACME-Žalgiris“ svarbus etapas – finalo varžybos. Ko tikitės?

– Medalio. Tikimės laimėti visas trejas finalo rungtynes ir tapti čempionėmis. Bet kamuolys apvalus.

Slegia skola

– Vėl grįžkime prie federacijos reikalų. Nelengva rūpintis ne tik keliomis svarbiomis pareigomis, bet ir nemenka organizacijos skola.

– Esame įsiskolinę 671 tūkst. litų. Skola kaupėsi ir didėjo. Nieko dėl to negali kaltinti. Juk, kaip minėjau, dalyvavimas svarbiose varžybose brangiai kainuoja. O pas mus yra šešios rinktinės – trys vyrų ir trys moterų. Jei joms neleisime žaisti, kam tuomet apskritai kalbėti, kad Lietuvoje yra rankinis? Gal jo atsisakyti? O mes dar svajojame apie galimybę tarptautinėje arenoje varžytis dar vienai rinktinei.

– Kaip susidorojate su tiek pareigų?

– Pailginau dieną! Dirbu, dirbu, dirbu. Gerai, kad federacijoje suburta labai atsakinga komanda. Džiaugiuosi, kad mūsų gretos didės. Oficialiai darbą federacijoje netrukus pradės Miglius Astrauskas. Jis eis generalinio sekretoriaus pareigas. Gaila, jog jis turės nutraukti trenerio darbą, bet naujos rankinio pareigos dabar svarbiau.

Federaciją sustiprintų ir prezidentas. Jo dabar intensyviai ieškau. O pats likčiau rūpintis rankinio plėtros strategija.

„Danai“ ir „vokietukai“

– Kalbant su jumis nori nenori prisimeni talentingą Lietuvos futbolininką Aurelijų Skarbalių, emigravusį į Daniją.

– Jis šį sezoną sutiko vadovauti „Viborg“ komandai, kuri iškrito į žemesnę lygą. Tačiau dėl to neišgyvenu, nes pažįstu Aurelijų. Jis geba strategiškai numatyti, kaip dirbti, kokių rezultatų siekti ir kaip tą padaryti. Todėl nemanau, kad bus problemų. Kryptingai dirbdamas visada pasieksi savo tikslą.

– Apie grįžimą į Lietuvą kalbų turbūt nebėra?

– Manau, kad ne. Nebent atsitiktų kas nors ypatingo. Šiuo metu Danijoje įsikūrusi jo šeima, dukra ruošiasi studijuoti. O gyventi ir dirbti atskirai nuo savųjų - sudėtinga ir neprasminga. Tą parodė mano patirtis. Mums užteko Vilniaus ir Kauno. Šeima buvo įsikūrusi laikinojoje sostinėje, o aš – sostinėje. Nebuvo gerai.

– Ar su anūkais pabendraujate?

– Jų turiu jau penkis! Dažnai bendraujame internetu. Kartais jie grįžta į Lietuvą, kartais – mes nuskrendame. Aurelijus, kaip žinote, Danijoje. O jaunesnis sūnus Dainius įsikūręs Vokietijoje. Jauniausiai mano anūkei, Dainiaus dukrai, gegužės 19 dieną suėjo dveji. Jos vyresnioji sesuo Kamilė šįmet sulauks dvylikos, o brolis Hugo – vienuolikos. „Vokietukai“ nemažai sportuoja. Kamilė užsiima rankiniu ir lengvąja atletika, o Hugo – futbolu ir tenisu. „Danai“ taip pat aktyviai domisi sportu. Dvidešimtmetė Dominyka labai gerai plaukia, Danijoje užėmė septintąją vietą. Tiesa, dabar ji pasirinko humanitarinius mokslus. Augustas seka Aurelijaus pėdomis ir žaidžia futbolą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"