Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
SPORTAS

Airinė Palšytė: draugai prašo ne groti, o peršokti per tvorą

 
2017 03 06 14:47
Airinė Palšytė parvežė aukso medalį.
Airinė Palšytė parvežė aukso medalį. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pirmadienio popietę lėktuvu iš Vienos į Vilnių parskrido aukso medalį Europos uždarųjų patalpų čempionate iškovojusi šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė.

Serbijos sostinėje Belgrade vykusiose žemyno pirmenybėse Lietuvos lengvaatletė finale vienintelė įveikė į 1,96 m aukštį iškeltą kartelę ir pirmą kartą karjeroje pelnė Europos uždarųjų patalpų čempionato aukso medalį. Jau tapusi čempione A. Palšytė šturmavo ir savo asmeninį bei Lietuvos rekordą (2,01 m). Tai mūsiškei pavyko padaryti antruoju bandymu.

„Geriau net negalėjau tikėtis, – sostinės oro uoste atsiėmusi glėbius gėlių iš giminių, draugų ir lengvosios atletikos federacijos atstovų kalbėjo A. Palšytė. – Tiesiog fantatiška, kai tai sukrito į vieną – ir aukso medalis, ir įveiktas 201 cm aukštis“.

Pasiteiravus, kaip jos pasirodymą vertino konkurentės, o ypač antra Belgrade likusi olimpinė čempionė ispanė Ruth Beitia, Airinė sakė: „Su Beitia esame labai geros draugės. Prieš pat varžybas ji manęs klausė, ar gerai jaučiuosi, ar nesijaudinu. Atsakiau, kad viskas gerai. Ji mane palaikė ir nuoširdžiai plojo“.

– Šiemet jūs pirmą kartą įveikėte dviejų metrų ribą, o Europos čempionate peršokote ir 2,01 metro. Ką jums reiškia tas vienas centimetras?

– Kiekvienam žmogui vienas centimetras yra maža dalis liniuotėje. O man tokiame aukštyje – tai nežmoniškas pasiekimas. Tai reikalauja daug pastangų, darbo, prakaito, pykčio, skausmų. Bet žmonės to nemato.

– Kodėl būtent Belgrade jums pavyko tai padaryti?

– Likus mėnesiui iki čempionato su trenere ir psichologe imitavome kvalifikacines varžybas ir finalą. Buvo galima numanyti, kad panaši situacija bus ir po mėnesio. Kai per treniruotę, kur nebuvo konkurenčių ir adrenalino, man pavyko aukštai šokti, atgauti jėgas ir kitą dieną vėl aukštai šokti, manėme, kad panašus scenarijus gali pasikartoti ir Belgrade. Žinoma, tikrai net negalėjau svajoti apie rekordą ir tai, kad antrąją vietą užėmusią sportininkę aplenksiu net septyniais centimetrais. Bet buvo realu, kad man Belgrade gali pasisekti.

O sėkmė priklauso nuo įvairių dalykų. Labai svarbu yra arenos danga, netgi kartelė. Svarbu ir lova, kurioje viešbutyje miegu, ir kuria koja iš lovos išlipu, ir ką duoda valgyti pusryčiams. Kiekvienas elementas svarbus. Belgrade danga buvo įnoringa, vis dar jaučiu raumenų skausmą kai kuriose kūno vietose. Bet svarbiausia – tikėti savimi. Su manimi vyko labai gera komanda: turėjau ir trenerę, ir kineziterapeutą, ir psichologę. Ir netgi visi lietuviai arenoje bazavosi vienoje vietoje, stovėjo laikydami vėliavą ir audringai palaikė, skleisdami gerą emociją.

– Varžovės anksti pasitraukė iš kovos. Ar tai, kad nebuvo konkurencijos, buvo lengviau šturmuoti Lietuvos rekordą?

– Tai, kad varžovės anksčiau pasitraukė, mano kaltės nėra (šypsosi). Aš kovojau su savimi. Ir nieko nebūtų pakeitę, jei konkurentės ir toliau varžytųsi. Kad likau viena, gerai, nes galėjau eksperimentuoti ir pasirinkti tokį aukštį, kokio pati norėjau. O jei kovotų ir varžovės, sau negalėčiau to leisti ir privalėčiau šokinėti pagal protokolą.

– Kiek metų ėjote iki šio rezultato?

– Nuo savo pirmųjų žingsnių sporte. Jau tuomet pradedi siekti tikslų ir rekordų. Berods, būdama penktoje klasėje pirmą kartą dalyvavau lengvosios atletikos varžybose. Tad galite paskaičiuoti, kiek laiko siekiau savo tikslo.

– Ar draugai neprašo – Airine, pašok...

– Kaip muzikantų per šeimos susibūrimus prašo pagroti, o aktorių – suvaidinti ką nors? Neprašo, tik kartais provokuoja klausdami, ar peršokčiau per tą tvorą (šypsosi).

– Ką po pergalės pasižymėjote į savo užrašų knygelę?

– Daugelis mano, kad ten rašau kažkokius burtažodžius. Tai mano darbinė knygutė, joje rašau treniruočių planus, aprašau šuolius. Kai įveikiau 196 cm, o varžovėms toks aukštis nepakluso, tereikėjo knygelėje išbraukti vieną aukštį, kuris turėjo būti pagal protokolą, ir įsirašyti aukštį, kurį šoksiu – 201 cm.

– Ką pakeitėte per trenioruotes, kad šiemet jau antrą kartą peršokote du metrus?

– Po Rio de Žaneiro olimpiados, kaip jau ne kartą esu minėjusi, buvau savimi labai nusivylusi, buvau gilioje depresijoje. Reikėjo laiko astsistatyti. kalbėjausi ir su trenere, ir su sporto mokslininkais, pradėjau dirbti su naujais psichologais. Buvo keičiami tam tikri treniruočių elementai. Atsisakėme vienų elementų, pradėjome naudoti kitus. Kardinaliai pakeičiau įsibėgėjimą, kas yra labai sudėtinga. Sportininkai dažniausiai nesiryžta tokiems pokyčiams. Bet šie metai – poolimpiniai, todėl galima eksperimentuoti. Ir eksperimentai pasiteisino.

Iš pradžių bijojau dėl kai kurių pokyčių, pavyzdžiui, įsibėgėjimo. bet sezono eigoje pamatėme, kad viskas yra gerai ir kad kartais nereikia bijoti permainų.

– Ar sulaukėte kvietimų iš užsienio valstybių?

– Anksčiau esu sulaukusi kvietimo vykti į JAV. Bet mes, lengvaatlečiai, dažniausiai ir taip treniruojamės ne Lietuvoje, o užsienyje, nes ten geresnės sporto bazės ir oras. O dabar niekas manęs niekur nekvietė.

– Kokios įtakos šis medalis turės kitoms jūsų svajonėms?

– Kai praėjusių metų Europos čempionate Amsterdame iškovojau sidabro medalį, supratau, kad suaugusiųjų varžybose galiu lipti ant aukščiausios pakylos. Prieš kelionę į Belgradą slapta tikėjausi, kad tai gali įvykti. Apie tai leido svajoti šiemet mano pasiekti rezultatai. Bet apie tai nesinorėjo garsiai kalbėti, nes nepavykus žmonės pradėtų mane smerkti. Ir dabar svajoju apie vasarą, ateinančius sezonus, Tokijo olimpines žaidynes. Atrodo, kad olimpiada dar toli, bet sezonai veja vienas kitą ir nepastebėsime, kaip jau teks vykti į žaidynes.

– 201 cm įveiktas. Koks kitas skaičius?

– Kai pirmą kartą įveikiau du metrus, sakiau, kad esu įstojusi į dviejų metrų klubą. O kiek dar aukščiau peršoksiu, niekas nežino, nes tam reikia ir sėkmės, ir talento, ir genų, ir sunkių treniruočių. Žinau, koks yra pasaulio rekordas. Bet jei žmonės užsibrėžia ribas, mažai tikėtina, kad jas peržengs. Todėl nenoriu jokių ribų. Tikiuosi sėkmingai tobulėti.

– Ar poilsio turėsite pakankamai?

– Žinau, kad šiandien tikrai nepavyks pailsėti. Kitomis dienomis bus laisviau. Antradienį mano brolio gimtadienis, tad susirinksime visa šeima. Trečiadienį jau esame susitarę su trenere Tatjana Krasauskiene susitikti manieže, ten išbandysiu individualiai man pagamintus naujus sportinius batelius. Šią savaitę bus judėjimo. Kitą savaitę su keliais sportininkais vyksime į Palangą ir pamažu vėl pradėsiu rimtai treniruotis.

Belgrade varžėsi penki mūsų krašto sportininkai. Be A. Palšytės, dar kovojo bėgikė Eva Misiūnaitė (400 m), šuolininkas į aukštį Raivydas Stanys bei rutulio stūmikės Austra Skujytė ir Giedrė Kupstytė. Šiems atletams į finalus nepavyko prasibrauti.

Iki šiol Europos uždarųjų patalpų čempionatuose medalius buvo pavykę pelnyti šuolininkui į aukštį Kęstučiui Šapkai (1972 metais – sidabras, 1974-aisiais – auksas), šuolininkui į tolį Vladimirui Cepelevui (1979 m. – auksas), bėgikui (400 m) Remigijui Valiuliui (1980 m. – bronza), bėgikei (3000 m) Reginai Čistiakovai (1986 m. – bronza) ir penkiakovininkei A. Skujytė (2011 metais – sidabras),

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"