TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Apie Vilniaus "Žalgirio" erą ir šiandieną

2009 12 28 0:00
Jauniesiems futbolininkams - žinomo trenerio pamokos.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Vienas garsiausių Lietuvos futbolo trenerių Benjaminas Zelkevičius pasitraukė iš didžiojo futbolo ir grįžo prie veiklos, kuria užsiėmė prieš ketvirtį amžiaus. Dabar jis treniruoja jaunus berniukus, pasiryžusius siekti futbolo aukštumų.

Vilniaus "Ateities" futbolo mokykloje mažiesiems kantriai nurodymus dalijantis 65 metų specialistas turi didžiulį žinių bagažą. B.Zelkevičius sovietmečiu treniravo legendinį Vilniaus "Žalgirį", 1995-1997 ir 2000-2003 metais dirbo su Lietuvos rinktine, vadovavo Rusijos bei Latvijos klubams.

Dar pavasarį treneris buvo toli nuo Lietuvos - treniravo šalia Japonijos jūros esančio Vladivostoko komandą "Luč-Energija". Tačiau, suprastėjus komandos rezultatams, jis grįžo namo. Tada ir kibo į darbą su vaikais, tikėdamasis ateityje dovanoti Lietuvai naujų jankauskų ir danilevičių.

Švenčių išvakarėse Benjaminas ZELKEVIČIUS "Lietuvos žinioms" atskleidė, kodėl nusprendė treniruoti mažuosius, prisiminė savo šlovės laikus ir išsakė nuomonę apie dabartinę šalies futbolo būklę.

Sportas - tai gyvenimas

- Kas paskatino treniruoti vaikus?

- Futbolas yra visas mano gyvenimas. Be jo negaliu. Kai grįžau iš Vladivostoko, namie neradau sau vietos, trūko teigiamų emocijų. Todėl priėmiau "Ateities" mokyklos pasiūlymą. Man įdomi vaikų psichologija, patinka stebėti, kaip jie įsisavina žinias ir tobulėja. Šiuo metu treniruoju 18 septynmečių. Pasirinkau jauniausią grupę - vaikus, kurių dar niekas netreniravo. Noriu visą atsakomybę prisiimti sau.

- Pastarąjį kartą futbolo paslapčių vaikus mokėte dar sovietmečiu.

- Kai 1983 metais mane išstūmė iš Vilniaus "Žalgirio" klubo, pusantrų metų treniravau berniukus. Sunku patikėti, kad prabėgo jau 26 metai. Anuomet žiemą sportuodavome salėje, ant parketo. Laimei, šiais laikais jau turime futbolo maniežą.

- Ar nepasiilgstate profesionalaus klubo trenerio darbo?

- Kai pasitraukiu iš kurios nors komandos, sakau: viskas, užteks man futbolo, atgal nebegrįšiu. Tačiau praeina vos dvi savaitės ir vėl pasiilgstu to darbo. Žinoma, sulaukęs gero pasiūlymo, tikriausiai susigundyčiau. Bet aš nenoriu palikti Vilniaus. Pasiilgau namų, nes dešimt metų tik klajojau.

- Į Vladivostoką Jus nuvedė trenerio darbo ilgesys?

- Klubas "Luč Energija" sudarė geras materialines sąlygas. Vos ten nuvykęs susitikau su vietos gubernatoriumi, susipažinome. Bet vėliau kilo problemų. Buvo labai sunku aklimatizuotis - ten aštuonių valandų laiko juostos skirtumas. Naktį negalėdavau užmigti, o dieną kankino mieguistumas. Netrukus atsirado problemų ir dėl komandos - čempionato išvakarėse net 11 žaidėjų, nepatenkintų atlyginimais, nutraukė sutartis, o pamainos jiems neradome. Tada pasipylė pralaimėjimai. Dėl lėšų stygiaus klubas man negalėjo nusamdyti kvalifikuoto padėjėjo. Vieną dieną nusprendžiau, kad pakaks save ir kitus kankinti, tad parašiau atsistatydinimo pareiškimą. Trenerio darbas nėra amžinas. Tik Vilniaus "Žalgirį" su pertrauka pavyko treniruoti dešimtmetį.

Brangiai kainavęs vynas

- Bet 1983-1985 metais buvote pasitraukęs iš "Žalgirio". Kodėl?

- Žaidėjai pradėjo prieš mane maištauti. Jie buvo nepatenkinti, kad pora savaičių anksčiau už juos gavau butą, paskyrą automobiliui įsigyti. Gerai pažinojau Komunistų partijos antrąjį sekretorių, todėl stengiausi, kad ir futbolininkai būtų tuo aprūpinti. Buvau reiklus treneris ir verčiau laikytis griežtos disciplinos. Tačiau komandos tai netenkino, ir man reikėjo pasitraukti. Žaidėjai padarė didžiulę klaidą. Jau 1985 metų sezoną jie nusirito į priešpaskutinę SSRS čempionato vietą ir atėjo prašyti mano pagalbos. Sutikau. Ir grąžinau "Žalgirį" į lyderių gretas. Jau po dvejų metų žaidėme Europos turnyruose. Ši komanda Europoje galėjo daug nuveikti, bet Lietuva atkūrė nepriklausomybę - žaidėjai išsibėgiojo ir legendinis "Žalgiris" subyrėjo.

- Kalbama, kad anuomet sportininkai nevengė pažeisti sportinio rėžimo.

- Visas Vilnius pažinojo futbolininkus, todėl apie jų veiklą gaudavau išsamios informacijos. Neslėpsiu, drausmės pažeidimų pasitaikydavo, nors žaidėjai ir bijojo įkliūti. Vienas žaidėjas retkarčiais užsisėdėdavo kavinėje iki 4 val. ryto, bet per treniruotę ardavo už du. Kartą nusvilau ir aš. Prieš 1988 metų Seulo olimpiadą buvau paskirtas SSRS rinktinės treneriu asistentu. Stovyklavome Italijoje. Pagrindinis treneris Anatolijus Byšovecas buvo išvykęs, vienas žaidėjų paklausė, ar galima gimtadienio proga išgerti vyno. Neprieštaravau, nes net Italijos rinktinė kasdien gėrė vyną. Bet kažkas paskundė, ir aš netrukus buvau atleistas. Tokia buvo tvarka SSRS.

Rinktinė bijo rizikos

- Pakalbėkime apie Lietuvos rinktinę. Dabar sakoma, kad jai trūksta tik gulbės pieno. Ar turėjote panašias sąlygas, kai treniravote nacionalinę rinktinę?

- Per pratybas gyvendavome baisiomis sąlygomis pionierių stovyklose ir valgydavome neaiškų maistą. Tik vėliau išsikovojome teisę gyventi viešbučiuose. Nesinori kalbėti apie laikotarpį, kai Lietuvos futbolo federacijai (LFF) vadovavo Vytautas Dirmeikis. Gėda.

Dabar sąlygos nepalyginamai geresnės. Tačiau man susidaro įspūdis, kad rinktinės trenerių ir LFF santykiuose trūksta šilumos.

- Futbolo sirgaliai vis svajoja kada nors išvysti rinktinę, žaidžiančią pasaulio ar Europos čempionate. Tai įmanoma?

- Šansų visada yra, tačiau reikia viską vertinti realiai. Prisiminkime, koks ažiotažas buvo 2008 metų rudenį po pergalių prieš Rumuniją ir Austriją, kurias pasiekti padėjo ir sėkmė. Paskui visi ėmė reikalauti tik pergalių. Tai neigiamai veikia žaidėjus - juos ima slėgti atsakomybė.

Jei reitinguotume Europos rinktines, Lietuva būtų tarp vidutiniokų ir silpnųjų grupių. Komanda nebloga, subrendusi, tačiau jai stinga individualybių. Marius Stankevičius ar Tomas Danilevičius pavojingi tik tada, kai komandos draugai jiems sukuria geras progas.

- Kaip vertinate rinktinės trenerio portugalo Jose Couceiro darbą?

- J.Couceiro kuriamo žaidimo stiliaus kol kas nemačiau. Rinktinė žaidžia taip, kaip leidžia varžovai, per ilgai laiko kamuolį savo aikštės pusėje, atakoje dalyvauja mažai žaidėjų, bijoma rizikuoti. Net toks žaidėjas kaip Deividas Šemberas atlieka per daug gynybinių funkcijų. Buvau nustebintas, kai net Farerų Salose žaidėme vos vienu puolėju.

- Turime nemažai gerų vartininkų, gynėjų. Kodėl pajėgius puolėjus galime suskaičiuoti ant rankos pirštų?

- Iš praktikos žinau, kad visada atsiranda labai perspektyvių 15-17 metų jaunuolių, tačiau vėliau jie tiesiog "prapuola", nes nėra kvalifikuotų trenerių, sugebančių išugdyti jaunimą. Kita vertus, neturime sąlygų, reikalingų jaunimui progresuoti. Kaip galima tobulėti, kai mūsų šalies čempionato lygis toks menkas? Kai į "Žalgirį" atvyko 17-metis Arminas Narbekovas, SSRS čempionate jis sparčiai tobulėjo ir vėliau tapo komandos lyderiu. Šiais laikais tokio lygio jaunuolis A lygoje paskęstų tarp vidutiniokų.

Pergalių aidai

- Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad Jūsų didžiausi laimėjimai 1987 metais - pergalė pasaulinėje Universiadoje ir SSRS čempionato bronzos medaliai?

- Universiadą laimėjome finale 5:0 sutriuškinę Pietų Korėją. Tuo metu Vilniuje vyko dainų šventė. Renginio metu žiūrovams buvo pranešamas rezultatas, visi šėlo iš džiaugsmo. Sugrįžusius oro uoste mus pasitiko minios žmonių. Vis dėlto didžiausią pergalę pasiekėme pusfinalyje nugalėję Jugoslaviją, turinčią tokias žvaigždes kaip Dejanas Savičevičius, Robertas Prosinečkis, Draganas Stojkovičius. Universiadoje mes gyvenome pagal savo tvarką, atsisakėme bendrų SSRS sportininkų mankštų. Rungtyniaudavome savo tradicinėmis žaliai baltomis aprangomis ir visiems skelbėme, kad esame Lietuvos komanda. Sporto vadovai tūžo ir grasino: daugiau niekada neišvažiuosite į užsienį. Bet kai laimėjome, jie pamiršo nuoskaudas - sankcijų nesulaukėme.

- Po kelerių metų Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir smukus futbolo lygiui tikriausiai atsirado tuštuma?

- Pasakyti "tuštuma" būtų per švelnu. Jei mėginčiau pasakoti, ką tada išgyvenau, negalėčiau rasti tinkamų žodžių. Visa, ką patyriau, kainavo daug jėgų. Sovietmečiu stebėti mūsų rungtynių važiuodavo žmonės iš visos Lietuvos, net ir Kauno "Žalgirio" krepšininkai. Dar ir dabar kūnas suvirpa prisiminus, kaip po rungtynių džiaugsmingai nusiteikę keliolika tūkstančių sirgalių Vilniuje užplūsdavo Gedimino prospektą. Kartą išvydęs tokį reginį kolega rusas pasakė: pas jus - kaip Brazilijoje...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"