Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
SPORTAS

Biatlono šeimos džiaugsmai ir vargai

 
2017 04 01 13:00
Biatlono rinktinės lyderis Tomas Kaukėnas nėra pajėgus optimalią sportinę formą išlaikyti visą sezoną.
Biatlono rinktinės lyderis Tomas Kaukėnas nėra pajėgus optimalią sportinę formą išlaikyti visą sezoną. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Praėjęs biatlono pasaulio taurės varžybų sezonas lietuviams paliko dvejopus įspūdžius. Asmeninėse varžybose tikėtasi geresnio pasirodymo, tačiau komandų įskaitoje sukauptų taškų kraitis leido džiaugtis istoriniu laimėjimu ir gautais keturiais olimpiniais kelialapiais.

Tokios gausios biatlonininkų delegacijos olimpinėse žaidynėse Lietuva dar neturėjo – kitų metų žaidynėse Pjongčange (Pietų Korėja) varžysis du vyrai ir dvi moterys. Tad lietuviai turės galimybę debiutuoti olimpinėje mišrių estafečių rungtyje. Būsimų olimpiečių pavardės paaiškės tik kito sezono įkarštyje.

„Turime dvigubai daugiau olimpinių kelialapių nei prieš ketverius metus, todėl sezoną vertiname palankiai. Svajojome apie dar didesnę kvotą, tačiau lemiamu metu visos rinktinės mobilizavosi, o mums pritrūko išteklių. Labiausiai džiugu, kad dėl garantuotų kelialapių nereikės nervintis kito sezono pradžioje“, – „Lietuvos žinioms“ sezoną apibendrino Lietuvos biatlono federacijos (LBF) prezidentas Arūnas Daugirdas.

Senbuvė nepateisino lūkesčių

– Pažvelgus į asmeninę įskaitą – vienintelis Tomas Kaukėnas šį sezoną rinko įskaitinius taškus. Kodėl tai nepavyko kitiems rinktinės nariams? – paklausėme Arūno Daugirdo.

– Vylėmės, kad taškų pelnys ir Karolis Dombrovskis. Deja, sezono viduryje Karolis turėjo rimtų sveikatos problemų, dėl ligos neteko net 6 kilogramų ir buvo abejojama, ar jis šį sezoną apskritai sugrįš į varžybas. Tai smarkiai pakenkė jo rezultatams.

Gerokai daugiau tikėjomės ir iš Dianos Rasimovičiūtės. Ji turėjo būti moterų komandos lyderė, bet ją aplenkė Natalija Kočergina. Sezono pradžia Dianai buvo įspūdinga ir daug žadanti – užimta 12 vieta atvirame Norvegijos čempionate. Bet džiaugėmės per anksti. Sportininkė šaudykloje prarasdavo labai daug pozicijų ne dėl suprastėjusio taiklumo, o dėl psichologinio streso. Ji šaudė labai ilgai, tarp šūvių buvo ilgos pauzės. O tendencijos tokios, kad visų biatlonininkų šaudymo intervalai greitėja.

Arūnas Daugirdas. Alinos Ožič nuotrauka
Arūnas Daugirdas. Alinos Ožič nuotrauka

– „Neprisimenu, kada jaučiausi taip gerai“, – lapkritį sakė D. Rasimovičiūtė. Dabar šių žodžių ji tikriausiai gailisi, nes sezono pabaigoje užimdavo vietas aštuntame-devintame dešimtukuose. Nejaugi patyrusi sportininkė tinkamai nepaskirstė jėgų sezonui?

– Diana anksčiau pradėjo pasirengimą sezonui ir per anksti pasiekė gerą sportinę formą, kuri greitai ėmė smukti. Be abejo, patirtis turėjo padėti paskirstyti krūvius. Vis dėlto ji labai dažnai keisdavo treniruočių programas ir su kiekvienu treneriu dirbo vis kitaip.

Dar anksčiau dirbdama su Viliumi Repšiu, ji susitelkdavo į sprinto rungtį. Kadangi dabar koncentruojamės į komandinius pasiekimus, jai nuolat tenka dalyvauti visose rungtyse. Papildomas krūvis organizmui niekada nepadėjo.

– Prieš sezoną D. Rasimovičiūtė grįžo dirbti pas savo buvusį trenerį latvį Vitalijų Urbanovičių, bet laukiamo efekto tai nedavė.

– Dianai siūlėme treniruotis su mūsų sportininkais, tačiau ji norėjo būti su savo treneriu ir liko pas latvius. O Latvijos biatlone yra trys stovyklos. Pirmoji – Andrejus Rastorgujevas su savo personalu. Jis turi 5–6 talkininkus ir su jais atskirai važinėja į pasaulio taurės varžybas.

Antroji stovykla – Ilmaras Bricis ir Baiba Bendika, jie iš federacijos išsireikalavo atskiro biudžeto. Tad trečiajai stovyklai ir kitiems sportininkams pinigų beveik neliko. Todėl kol kiti atletai prieš sezoną dirbo kalnuose, šie ir D. Rasimovičiūtė treniravosi Latvijoje. Tai stipriai paveikė rezultatus, nes ištvermės sporto šakų atstovams treniruotės kalnuose yra būtinos.

– Galima sakyti, kad moterų rinktinės lydere tapo N. Kočergina?

– Pagal šių metų rezultatus – taip. N. Kočergina padarė didelę pažangą, greičiu nenusileido latvei B. Bendikai ir tik jos pastangomis moterų rinktinei pavyko pelnyti du olimpinius bilietus. Mūsų problema ta, kad kol kas neturime lygiavertės pamainos rinktinių nariams, todėl kiekvienas sportininkas yra aukso vertės.

– Kita moterų rinktinės narė Natalija Paulauskaitė šaudo neblogai, tačiau jai labai stinga greičio. Geriausias to pavyzdys buvo paskutiniame pasaulio taurės etape Osle, kai sprinto varžybose nė karto neprašovusi N. Paulauskaitė finišavo tik 86-a. Kodėl?

– Norėdama baigti universitetą ji pusę praėjusios vasaros skyrė mokslams ir praleido treniruotes, todėl šliuožimo greitis labai sulėtėjo. Be to, N. Paulauskaitė dažnai sirgo. Netrukus jai planuojama atlikti gerklės glandų operaciją. Jas operuojasi visi aukšto lygio biatlonininkai, nes tai – tarsi uždelsto veikimo bomba, lemianti netikėtas ligas, infekcijas ir apsunkinanti raumenų veiklą.

Laboratorijos ant ratų

– Visos rinktinės lyderis T. Kaukėnas atvirai pareiškė, kad optimalią sportinę formą jis pajėgus išlaikyti tik tam tikram sezono tarpui. Viskas dėl to, kad be atokvėpio tenka dalyvauti visuose pasaulio taurės etapuose?

– Taip. Lyderių gretose sunku atrasti atletą, kuris nepraleistų bent vienų varžybų. Juk poilsio reikia visiems. O T. Kaukėnas „varo“ be pauzių, nes praleidę etapą smuktume žemyn Tautų taurės įskaitoje ir taip apsunkintume savo padėtį kovoje dėl olimpinių kelialapių. Kol kas neturime lygiavertės pamainos, kuri įvykdytų pasaulio taurės varžybų normatyvą ir galėtų leisti pailsėti lyderiams.

Arūnas Daugirdas: „60-ukas olimpiadoje mūsiškiams tikrai ne riba. Esant palankioms aplinkybėms galėtume taikyti į 30-uką.“

Mums labai trūksta ir žmogiškųjų išteklių, kadangi treneriai turi rūpintis slidžių tepimu. Pasaulio taurė biatlone yra lyg „Premier“ lyga futbole ar NBA krepšinyje – čia viską lemia smulkmenos. Mūsų aptarnaujantis personalas skurdžiausias, nes negalime kviesti brangiai kainuojančių specialistų. Tik sezono pabaigoje gavę lėšų iš Olimpinio komiteto galėjome pasamdyti slidžių tepimo specialistą iš Ukrainos.

– Už surinktas lėšas pavyksta samdyti tik slidžių tepimo specialistą?

– Ir tokios prabangos negalime sau leisti visam sezonui. Tik keliems etapams. Olimpinis komitetas finansuoja 3–4 biatlonininkus, Sporto departamentas skiria lėšas pagal praėjusio sezono laimėjimus. Visi mato tik 3–4 sportininkus, bet komandoje jų yra 8 ir personalas.

Dalyvavimas šių metų pasaulio čempionate mums kainavo 19 tūkst. eurų. Anksčiau už parą viešbutyje žmogui mokėjome 60 eurų, ir tai mums buvo dideli pinigai. Dabar kaina pakilusi pusantro karto. Laimei, gauname finansavimą iš Tarptautinės biatlono sąjungos. Šių lėšų pakanka trečdaliui išlaidų pasaulio taurės varžybose padengti.

– Koks jūsų metų biudžetas?

– Be vykdomojo komiteto leidimo negaliu to skelbti. Bet pasižymime tuo, kad mūsų biudžetas mažiausiais iš visų pasaulio taurės varžybose dalyvaujančių komandų. Treneriams mokame tris kartus mažiau, nei jie uždirba Ukrainoje ar Baltarusijoje. Bandėme pasamdyti slidžių tepėją iš Estijos, o jis vienam 5 dienų pasaulio taurės etapui užsiprašė tiek, kiek galime mokėti per visą mėnesį.

– Šioje sporto šakoje labai svarbus geras slidžių sukibimas su sniego danga. Tai gali lemti keliasdešimt sekundžių ir kelias ar net keliolika pozicijų finišo rikiuotėje. Slidžių tepimas – tarsi aukštasis mokslas. Kaip viskas daroma?

– Sutinku su šiuo palyginimu, nes komandos lyderės netgi turi savo slidžių tepimo laboratorijas. Atsirinkti gerą inventorių nėra lengva. Iš dešimties slidžių porų gerai slysti gali tik vienos, o biatlonininkui per sezoną reikia keliolikos porų. Ant kiekvienos slidės reikia uždėti tinkamą struktūrą su specialiu raštu. Ant jo liejami tepalai ir parafinai, kurių rūšių yra begalė. Reikia pasirinkti efektyviausią pagal cheminę formulę.

Tada slidės tepamos specialiais miltais, kurie yra nuodingi ir dirbti reikia su apsauginėmis kaukėmis. Ir galiausiai klojama speciali emulsija, padedanti greičiau slysti. Kai prisimename, kai patys slides patepdavome vašku ir važiuodavome – sunku suvokti, kaip viskas pažengė į priekį. Tai yra didžiulė pramonė.

Pasaulio čempionate buvo 12 rinktinių, kurios turi slidžių tepimo laboratorijas su ratais. Tai – specialiai įrengtas vilkikas, važiuojantis paskui komandą į kiekvienas varžybas. O mes atvykstame į pasaulio taurės varžybas, išsikrauname mantą iš mikroautobuso, įsitaisome mums skirtame vagonėlyje ir dirbame (juokiasi).

Taip pat būtina kruopščiai prižiūrėti šautuvą, kuris kainuoja 3 tūkst. eurų. Kasmet ginklai vežami į gamyklą tikrinti, ar neišsipūtė vamzdis, ar tiksliai veikia dioptrijos ir kiti mechanizmai. Kadangi šaudant serijiniais šoviniais galima 1,5 cm paklaida, naudojame specialiai biatlonininkams pritaikytus šovinius.

Jų kaina – beveik dvigubai didesnė. 50 šovinių pakuotė kainuoja 15 eurų. Biatlonininkas per sezoną panaudoja 10–12 tūkst. šovinių. Paruošus slides ir šautuvą, reikia pasirūpinti ir fiziniu pasirengimu, maisto papildais, vitaminais. Ne visada galime adekvačiai įvertinti atletų sportinę formą, nes komandoje neturime gydytojo.

– Kaip sprendžiate šią problemą? Prašote kitų pagalbos?

– Taip, prireikus einame pas kitų rinktinių medikus ir prašome padėti. Jie jau žino, kad lietuviai vargšai, todėl neatsisako.

Tikslas – 30-ukas

– Prieš olimpinį sezoną sporto federacijos paprastai gauna didesnį finansavimą. Tikitės daugiau lėšų 2017–2018 metų sezonui?

– Jau šiemet gavome didesnį finansavimą iš Olimpinio komiteto. Ir nors jis mus pasiekė jau sezono viduryje, vis tiek galėjome investuoti į būtiniausius dalykus.

Kitą sezoną finansavimą gausime keturiems sportininkams, o tai kelia nerimą, nes pasaulio taurės varžybose dalyvauja aštuoni mūsiškiai. Tad reikės ieškoti papildomų lėšų. Jei visą dėmesį skirtume tik olimpiečiams – greitai prarastume turimas pozicijas ir ateityje rizikuotume apskritai nepatekti į olimpiadą.

– Keturi Lietuvos biatlonininkai olimpiadoje – istorinis laimėjimas. Tačiau ar susimąstote, kas bus, jei jiems nepasiseks – užims žemas pozicijas ar bus aplenkti ratu? Tokius įprasta vadinti olimpiniais turistais.

– (Juokiasi.) Esu įsitikinęs, kad tų sportininkų, kurie olimpinius kelialapius iškovoja sunkioje konkurencinėje viso sezono kovoje, rezultatai būna geresni nei tų, kurie gauna vardinius kvietimus ar bent kartą per sezoną įvykdo normatyvą.

Noriu pažymėti, kad kol kas nė vienas biatlonininkas nėra tikras dėl dalyvavimo olimpiadoje. Į Pjongčangą važiuos tie, kurie demonstruos geriausius rezultatus kitą sezoną. Todėl vidinė konkurencija skatins juos pasiruošti dar geriau.

Jeigu turėsime omenyje tikslus, tai apie olimpinius medalius negalime kalbėti. Biatlone karaliauja vokiečiai, norvegai, rusai. Mums iki jų – neapsakomai toli. Tačiau gerai pasirengus 20-ukas nėra nepasiekiama riba. Bet jei visą sezoną turėsime galvoti ne apie pasirengimą, o apie išgyvenimą – nereikėtų pykti, jei atletai olimpiadoje užims 60–70 vietas.

Vis dėlto 60-ukas mūsiškiams tikrai ne riba. Esant palankioms aplinkybėms galėtume taikyti į 30-uką. Tai Sočio olimpiadoje pademonstravo T. Kaukėnas. Po specialaus pasiruošimo proceso į žaidynes jis atvyko puikios formos ir netgi sugebėjo palaikyti prancūzo Martino Fourcade'o padiktuotą tempą. Žinoma, biatlone daug lemia sėkmė, šaudymo taiklumas, svarbu išvengti ligų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"