TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

D.Pakamanis: apie gyvenimą Afrikoje, pagarbą vyresniems ir Sireiką

2013 02 11 11:15
LŽ archyvo nuotrauka

Krepšinio pagrindus įgijęs Mažeikiuose, tačiau kaip asmenybė subrendęs ir užaugęs Šiauliuose Darius Pakamanis šį sezoną legionieriaus duonos ragauja Ispanijoje, kur gina Meliljos „Baloncesto“ ekipos garbę.

31 metų 192 cm ūgio gynėjas nuo 2006 metų, kuomet paliko „Šiaulių“ komandą, nė viename klube nerungtyniavo ilgiau nei sezoną. Per šį laikotarpį lietuvis vilkėjo net šešių skirtingų ekipų marškinėlius.

Pakamanio atstovaujama Meliljos komanda savo sąskaitoje turi 4 pergales, 13 pralaimėjimų ir antrojo Ispanijos diviziono turnyro lentelėje užima paskutinę – keturioliktą vietą.

„Tiek pokalbių su treneriu ir klubo prezidentu dar nesu turėjęs (šypsosi). Kaskart po pralaimėtų rungtynių kalbamės, analizuojame savo žaidimą, bet vis tiek kažko trūksta“, – tinklalapio „BasketNews.lt“ rubrikai „Po pasaulį su krepšinio kamuoliu“ kalbėjo Pakamanis.

Šioje ekipoje mažeikiškis rungtyniavo ir 2010-2011 m. sezone. Praėjusį sezoną Meliljos komanda tapo antrosios pagal pajėgumą Ispanijos lygos vicečempione.

Pakamanis šį sezoną vidutiniškai pelno pelno po 4,8 taško, atkovoja po 1,9 kamuolio bei renka po 3,4 naudingumo balo per rungtynes.

– Dariau, ar pasiilgote tėvynės? – tinklalapis „BasketNews.lt“ paklausė Pakamanio.

– Žinoma, kad pasiilgstu, juk Lietuvoje liko mano tėvai, draugai su kuriais daug bendraudavau. Tik, aišku, šiais laikais bendrauti lengviau – yra visagalis internetas (šypsosi). Tačiau, iš kitos pusės, rungtyniauti užsienyje nėra blogai – pamatai kitą šalį, praplėti savo akiratį, susipažįsti su tos šalies kultūra, susirandi draugų. 

– Jau ne pirmus metus bandote įsitvirtinti Ispanijoje. Ar manote, jog šį kartą tai padaryti pavyks?

– Sunku įsitvirtinti, kai visos komandos turi stiprių legionierių bei gerų vietinių krepšininkų. Aišku, dabar prie to prisideda ir ekonominė krizė, kadangi komandos į savo gretas mažiau kviečiasi legionierių – stengiasi remtis vietiniais žaidėjais. Po praėjusio sezono antroje pagal pajėgumą Ispanijos lygoje bankrutavo keturios komandos. Tad nesunku suskaičiuoti kiek liko laisvų krepšininkų. Todėl ne visada pavyksta užsibūti vienoje vietoje. Nežinau, tai daug ar ne, bet Ispanijoje žaidžiu jau trejus metus. 

– Kodėl šį sezoną nusprendėte grįžti į tą pačią komandą, kuriai atstovavote 2010-2011 m.?

– Nusprendžiau labai greitai, nes pasiūlymą gavau vos pasibaigus sezonui su Utenos „Juventus“ komanda. Nesinorėjo ilgai laukti. Norėjau turėti ramesnes atostogas. Be to vasarą gimė sūnus. Tai irgi lėmė mano apsisprendimą. Čia jau buvau žaidęs – komandai vadovauja tas pats treneris, kai kurie žaidėjai, pažįstu miestą ir turiu daug gerų prisiminimų iš to sezono. 

– Kodėl nelikote „Juventus“ komandoje, nors sezonas jums buvo gana sėkmingas?

– Nežinau. Apie tai su klubu nekalbėjome, o ilgai laukti negalėjau, nes Melijos klubas laukė atsakymo. Abejoju ar „Juventus“ vadovybė buvo patenkinta mano ir komandos rezultatais. Juk tais metais net nepatekome į atkrintamąsias, o tai klubui garbės neprideda. Rodos ir surinkome gerus bei patyrusius žaidėjus bei turėjome didelį žinių bagažą turintį trenerį Robertą Giedraitį, bet matyt to geriems rezultatams neužtenka. Tad naujo sezono laukiau su nerimu.

Man atrodo visi supranta, kad nėra jokios naudos, jeigu renki taškus, tačiau komanda nepatenka į atkrintamąsias arba yra paskutinė. Treneriai geriau rinksis žaidėjus su prastesniais statistikos rodikliais, bet iš pirmaujančių ekipų.

– Komandoje nesate vienintelis legionierius. Ar daug laiko praleidžiate su kitais užsieniečiais?

– Komandoje be manęs yra latvis ir urugvajietis, tačiau pernelyg daug laisvo laiko nelieka, nes jį stengiuosi praleisti su savo šeima. Gana neblogai sutariame su latviu, juk vis dėlto broliukas (šypsosi). 

– Žaidžiate Afrikos žemyne esančioje Ispanijos dalyje. Ar jaučiasi, kad esate ne Europoje?

– Šiokių tokių skirtumų yra. Meliljos miestas miestas ribojasi su Maroku, todėl čia gyvena daug tos šalies piliečių. Tikslaus skaičiaus neįvardysiu, bet ispanų čia yra gal tik 30 proc., likusieji – marokiečiai arba afrikiečiai. Keista būna kiekvieną ankstų rytą iš mečečių išgirsti musulmonų maldas. Miestą galima suskirstyti į dvi dalis. Arčiau jūros pastatyti šiuolaikiškesni, naujesni pastatai. Toliau nuo jūros – senesni, kitokio stiliaus pastatai.

– Kaip vykstate į išvykos rungtynes?

– Visada skrendame lėktuvu iki Madrido, o vėliau keliaujame autobusu. Į rungtynes vykstame jų išvakarėse, tad nelabai pavargstame. Užtenka laiko atsigauti po kelionės.

– Ispanijoje gyvenate jau ne pirmus metus. Ar kiek nors pramokote vietinę kalbą?

– Šios kalbos pagrindus jau moku. Galiu užmegzti pokalbį, ypač krepšinio tema. Kaip ir minėjau čia gyvena daug marokiečiu, tad galima išgirsti ir prancūzų kalbos.

– Kokia žiema vyrauja Meliljoje? Ar čia žmonės žino kas yra sniegas?

– Žiema čia tokia pati, kaip Lietuvoje šiltas pavasaris. Žemiausia temperatūra būna gal apie plius 10-15. Tik sausio mėnesį dažnai pasitaiko stiprus vėjas. Orai gali būti permainingi – vieną dieną gali maudytis jūroje, kitą dieną reikalinga šilta striukė. Manau, kad čia žmonės apie sniegą žino tik iš televizijos, bet jo čia lietę ar matę tikrai nėra. Butuose neturime ir radiatorių.

– Komandos pagrindinė rėmėja yra Melijos miesto valdžia. Ar tai jums suteikia kokių nors pranašumų kitų komandų atžvilgiu?

– Melijos miesto valdžia skiria apie 90 proc. viso biudžeto lėšų. Kiek esu girdėjęs iš klubo darbuotojų, miestas jau daugelį metų svariai remia komandą. Piniginiu atžvilgiu klubas visada jaučiasi stabilus, tad jokių skolų žaidėjams neturi. Valdžia daugiau ar mažiau prisideda ir prie kitų Ispanijos čempionato komandų išlaikymo, nes esant dabartinei ekonominei situacijai, klubai tiesiog neišgyventų. 

– Jums jau 31-eri ir turbūt tenka pagalvoti apie karjeros pabaigą. Kiek laiko dar žadate žaisti krepšinį? Kaip pasikeitė jūsų žaidimas esant 21-erių ir dabar?

– Dabar pradėjau geriau suprasti žaidimą – atsirenkti ką ir kada daryti. Taip pat žaidžiu protingiau, juk esu labiau patyręs. Kai buvau jaunesnis labai jaudindavausi dėl pralaimėtų, nenusisekusių rungtynių. Būdavo, kad po mačo užsidarai savyje ir galvoji kas buvo blogai, kodėl nesiseka? Tada supranti, kad turi supykti ant savęs ir per treniruotes dirbti dar daugiau bei kantriai laukti.

Yra tokia patarlė: „Tu planuoji, o Dievas juokiasi“. Tad nelabai norisi žadėti kiek laiko žaisiu. Aišku, norisi kuo ilgiau, bet viskas priklausys nuo sveikatos, noro treniruotis ir motyvacijos. Kol kas visą tai dar turiu.

Bėgant metams pradedi labiau prisižiūrėti savo kūną, rūpintis sveikata, bandai rinktis sveikesnį maistą, vasara stengiesi daugiau padirbėti fiziškai, sustiprinti nusilpusias raumenų grupes, kad kuo ilgiau galėtum išlaikyti fizinę formą. Tad meldžiuosi kiekvieną vakarą ir prašau Dievo sveikatos sau ir mano šeimai. 

– Komandoje esate vienas vyriausių žaidėjų. Ar tenka dalyti patarimų jaunimui?

– Jei kas nors paklausia – visada stengiuosi patarti ir padėti, bet tokių atsiranda labai mažai. Lietuvoje tas pats. Šiuolaikinis jaunimas pasikeitė. Mano laikais iš vyresnių komandos draugų mokydavausi, gaudavau daug patarimu, nes vyresnis krepšininkas buvo pavyzdys ir autoritetas.

– Meliljos ekipoje ketverias rungtynes yra sužaidęs 40 metų 212 cm ūgio vidurio puolėjas Juanas Ignacio Romero. Ar jis vis dar tęsia karjerą? 

– Teko su juo pabendrauti. Juanas sakė, jog dar metus arba keletą norėtų pažaisti. Jis Meliljos ekipoje žaidžia devintą sezoną. Aišku, jis jau nebėra toks greitas ir staigus, koks buvo anksčiau, bet komandai yra labai svarbus ir naudingas žaidėjas. Ypač už aikštės ribų. 

– Praėjusį sezoną Meliljos klubas iškovojo sidabro medalius, o šiemet velkasi turnyro lentelės gale. Kodėl?

– Sunku paaiškinti. Jei žinotume, seniai būtume išlipę iš dugno. Tiek pokalbių kiek dabar, su treneriu ir klubo prezidentu dar nesu turėjęs (šypsosi). Kaskart po pralaimėtų rungtynių kalbamės, analizuojame savo žaidimą, bet vis tiek kažko trūksta. Dar liko antras čempionato ratas. Pasistiprinome keliais krepšininkais, žiūrėsime kaip seksis. Turime pakeisti savo žaidimą į gerąją pusę.

– Kokie tikslai komandai buvo kelti prieš sezoną?

– Tikslas buvo patekti į atkrintamąsias. Toks išliko ir dabar, nors esame paskutinėje – 14 vietoje, tačiau nuo atkrintamųjų mus skiria tik dvi pergalės, tad viskas įmanoma. Nesinorėtų kovoti dėl išlikimo, bet jei taip ir bus, nieko nepakeisi, toks jau tas sportas.

– Šiose pirmenybėse taip pat rungtyniauja dar keturi lietuviai. Ar bendraujate su jais?

– Taip, bendraujame. Visada pasikalbame prieš ir po rungtynių. Būtų keista jei nebendrautume, vis dėlto esame toli nuo Lietuvos ir vienas kitą palaikome. Visada pasižiūriu, kaip jiems sekėsi žaisti. 

– Kuris klubas jūsų karjeroje paliko didžiausią įspūdį?

– Didžiausią įspūdį turbūt paliko Valjadolido klubas prieš penkerius metus. Tuomet Ispanijos ACB lyga buvo stipriausia Europoje. Galbūt ji tokia išliko ir dabar. Valjadolide buvo sudarytos puikios sąlygos – turėjau naują mašiną, klubas nuomavo naują dviejų aukštų namą su terasomis, į rungtynes skrisdavome užsakytu lėktuvu. Po laimėtų mačų beveik visada kartu su komanda eidavome kur nors pasisėdėti.

Valjadolido miestas taip pat turi ir futbolo komandą, kuri žaidžia aukščiausiame šalies divizione. Tad, kai atvažiuodavo „Barcelona“ ar Madrido „Real“, klubas visuomet parūpindavo bilietus į rungtynes. Būdavo smagu pamatyti, kaip žaidžia Ronaldinho ar kitos futbolo žvaigždės. Klubas stengėsi, kad žaidėjams ir jų šeimoms nieko netrūktų, kad visi jaustųsi laimingi.

O geriausia atmosfera turbūt buvo „Šiaulių“ komandoje. Tada mes jausdavomės kaip tikra šeima ir vienas kumštis. Nebūdavo jokių tarpusavio barnių, konfliktų ar priekaištų po pralaimėtų rungtynių. Gal tai lėmė treneris Antanas Sireika, nes jis visiems buvo didelis autoritetas. Gaila, kad jis dabar paliko Šiaulius. Tokius trenerius klubas turi gerbti. Smagiausia būdavo, kai nugalėdavome Kauno „Žalgirį“ ar Vilniaus „Lietuvos rytą“, tada švęsdavo visi Šiauliai (šypsosi). 

– Trys būdvardžiai, apibūdantys jus.

– Oi, net nežinau. Vieną dieną būnu vienoks, kitą dieną – kitoks. Čia apie mane turėtų kalbėti šeimos nariai. Šiaip gyvenime visada stengiuosi padėti žmonėms, kuriems to labiausiai reikia. Visada gerbiu senyvo amžiaus žmones, išklausau jų nuomones, pastebėjimus.

Mantas Bertulis

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"