TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

D. Zubrus sprendimus priima pasitaręs su šeima

2016 03 12 6:00
Dainius Zubrus (kairėje) lapkritį tapo "Sharks" komandos nariu. AFP/Scanpix nuotrauka

19-ąjį sezoną pajėgiausioje pasaulio ledo ritulio lygoje NHL rungtyniaujantis lietuvis Dainius Zubrus laikomas šių varžybų veteranu. 37 metų puolėjas NHL pirmenybėse yra sužaidęs per 1300 rungtynių.

D. Zubraus karjera artėja prie saulėlydžio, bet jis iki šiol turi nepasiektą svajonę – iškovoti NHL Stanley taurę. Labai arti tikslo lietuvis buvo du kartus. Jau debiutinį NHL sezoną jis su Filadelfijos „Flyers“ 1997-aisiais pateko į finalą. Tą patį pakartojo su Naujojo Džersio „Devils“ klubu po 15 metų. Bet abu sykius svajonei nebuvo lemta išsipildyti.

Prieš šį sezoną D. Zubrus liko be klubo, kai „Devils“ su juo nutraukė sutartį. Vis dėlto lapkričio pabaigoje veteraną į savo gretas pakvietė San Chosė „Sharks“ klubas, šiuo metu NHL Vakarų konferencijoje užimantis 7-ąją vietą ir siekiantis vietos atkrintamosiose varžybose.

Viską apsvarstęs, lietuvis ryžosi palikti namus bei šeimą Naujajame Džersyje ir persikėlė už 4,1 tūkst. km į vakarus esantį San Chosė miestą. Apie tai bei Lietuvos ledo ritulio perspektyvas D. Zubrus pasakojo viename už Atlanto duotame interviu.

Į Europą nenorėjo

– Papasakokite, kaip jau įsibėgėjus sezonui atsidūrėte „Sharks“ komandoje?

– Iš pradžių dalyvavau Sent Luiso „Blues“ peržiūroje. Ten praleidau dešimt dienų, bet galiausiai man pasakė, kad sutarties klubas nesiūlo. Grįžau namo į Naująjį Džersį ir laiką leidau su šeima. Tada paskambino „Sharks“ vyriausiasis treneris Peteris DeBoeras, su kuriuo kelis sezonus teko dirbti „Devils“ komandoje. Jis paklausė, ar norėčiau tęsti karjerą. Treneris žinojo, kad Naujajame Džersyje įsikūrusi mano šeima, todėl suprato, kad persikelti per visą Ameriką man nebūtų lengva. Reikėjo visa tai aptarti su šeima, bet aš labai norėjau tęsti karjerą ir jaučiau, kad dar turiu jėgų žaisti aukščiausiu lygiu.

– Tuomet nusprendėte nepaleisti šio šanso ir išvykote į Kaliforniją?

– Dar pakalbėjau su „Sharks“ generaliniu direktoriumi Dougu Wilsonu. Reikėjo aptarti visas detales. Dalyvavau peržiūroje, kuri truko savaitę. Klubo atstovai pasakė, kad jei turiu noro, galiu prisidėti prie jų.

Dabar esu labai patenkintas šiuo sprendimu. „Sharks“ komandoje draugiškas kolektyvas, daug juokaujame. Nekreipiu dėmesio į savo vaidmenį komandoje. Vieną dieną rungtyniauju ilgiau, kitą gaunu mažiau žaidimo minučių. Kad ir kaip būtų, juk žaidžiu NHL, geroje komandoje.

– Ar sezono pradžioje, likęs be klubo, svarstėte kitus variantus? Galvojote apie KHL, Šveicariją ar kitas lygas Europoje?

– Tokių minčių buvo, juk esu profesionalus ledo ritulininkas ir noriu užsiimti patinkama veikla. Bet pirmiausia galvojau apie šeimą. Sūnui jau 13 metų, dukrai – 9. Jie lanko mokyklą. Vykti kartu su jais viena, bet keliauti į Europą vienam... Nenorėjau nutolti nuo šeimos. Viską ramiai apsvarstęs nusprendžiau, kad nepersiplėšiu pusiau ir likau Amerikoje toliau ieškoti komandos.

Tiki ledo ritulio ateitimi

– Esate vaikų ledo ritulio lygos Lietuvoje prezidentas. Kokios šio sporto perspektyvos jūsų šalyje?

– Prezidentu tapau praėjus metams po šios lygos įkūrimo. Dabar džiaugiuosi matydamas lygos pažangą. Žinoma, mūsų laukia labai daug darbo. Kai pradėjome dirbti, lygoje nebuvo nė 300 vaikų, dabar jų yra daugiau nei 800. Labai padėjo NHL žaidėjų asociacija, ji kelis kartus dovanojo po 50 aprangos komplektų ir inventoriaus. Asociacija pastebi, kad ledo ritulys Lietuvoje auga, ir parėmė šią iniciatyvą.

Finansiniu požiūriu viskas daug sunkiau. Ledo ritulys brangus sportas, reikia mokėti ir už aprangą, ir už aikštelių nuomą. Mums būtina statyti daugiau čiuožyklų, bet esant dabartinei ekonominei situacijai tai padaryti nelengva. Trūksta ir trenerių. Tačiau įžvelgiu teigiamas tendencijas. Ką gali žinoti, galbūt po kelerių metų Lietuvoje iškils nauji zubrai ir kasparaičiai.

– Beje, su Dariumi Kasparaičiu bendraujate?

– Žinoma, esant galimybei susisiekiame. Jis gyvena Majamyje, nuolat sportuoja ir palaiko sportinę formą. Prieš kelioliką dienų vyko į Lietuvą, ten sužaidė kelerias rungtynes vietiniame čempionate. Darius labai nori debiutuoti Lietuvos rinktinėje. Kadangi jis anksčiau atstovavo Rusijai, pagal taisykles būtina bent 5 sezonus sužaisti Lietuvos čempionate. Bet svajoti lengva, o įgyvendinti tai daug sunkiau (juokiasi).

Maloni patirtis

– Jūsų karjeroje taip pat buvo etapas, kai žaidėte kitos šalies rinktinėje. 2004 metais atstovavote Rusijai pasaulio taurės turnyre. Kokie prisiminimai liko iš šio turnyro?

– Patys geriausi. Tai buvo aukščiausio lygio rinktinių turnyras, kuriame esu dalyvavęs. Būtent dėl to sutikau padėti Rusijos komandai. Tačiau taip pat žinojau, kad tai pirmas ir paskutinis turnyras, kai atstovauju Rusijai, nes oficialiose varžybose norėjau žaisti Lietuvos komandoje. Bet vertinant objektyviai, lietuviai tikrai nepateks nei į olimpiadą, nei į pasaulio taurės turnyrą, todėl ši patirtis buvo naudinga.

– Norėtumėte šiemet vėl dalyvauti pasaulio taurės varžybose ir atstovauti buriamai Europos rinktinei?

– Jei sulaukčiau kvietimo, sutikčiau tą pačią akimirką. Bet kad taip nutiktų, reikia gerai žaisti, su „Sharks“ patekti į NHL atkrintamąsias varžybas ir ten sėkmingai pasirodyti. Yra daug gerų ledo ritulininkų, kurie verti žaisti Europos rinktinėje. Konkurencija didelė.

Padėjo pritapti žvaigždei

– Jums teko rungtyniauti ne su viena žvaigžde. Žaidžiant Vašingtono „Capitals“, šiame klube prieš dešimtmetį debiutavo vienas geriausių dabartinių ledo ritulininkų Aleksandras Ovečkinas. Koks jis buvo karjeros NHL pradžioje?

– Metai, praleisti Vašingtone, buvo puikūs, o komanda labai draugiška. Kai A. Ovečkinas atvyko į „Capitals“, aš jau tuomet ten buvau vienas vyriausių žaidėjų. Apskritai toje komandoje buvo įdomus vyresnių ir jaunesnių žaidėjų lydinys, bet visi sutarė puikiai. A. Ovečkinui padėjau apsiprasti komandoje, kartais išvykose gyvendavome viename kambaryje. Taip pat lankydavomės vienas pas kitą, laisvalaikiu drauge su kitu rusu Aleksandru Siominu nuvykdavome kur nors papramogauti.

„Devils“ komandoje teko žaisti su kita rusų ledo ritulio garsenybe Ilja Kovalčiuku, bet santykiai su juo buvo kiek kitokie. Jo šeima gyveno Majamyje, todėl, pasitaikius progai, Ilja tuoj pat skrisdavo į Floridą pabūti su saviškiais. Su I. Kovalčiuku nebuvo lengva palaikyti ryšį. Tačiau 2012 metais mūsų komanda pasiekė NHL finalą. Vadinasi, jis geras žaidėjas.

D. Zubraus karjera NHL

1996–1999 m. Filadelfijos „Flyers“, 1999–2001 m. Monrealio „Canadiens“, 2001–2004 ir 2005–2007 m. Vašingtono „Capitals“, 2007 m. Bafalo „Sabres“, 2007–2015 m. Naujojo Džersio „Devils“, 2015–2016 m. San Chosė „Sharks“. Sužaidė 1372 rungtynes, pelnė 239 įvarčius ir atliko 385 rezultatyvius perdavimus (624 taškai).

Parengė VILMANTAS REMEIKA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"