Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
SPORTAS

Dalius Barkauskas: „Turi susitaikyti, kad esi amžinas studentas“

 
„Jei kalbame apie valstybės politiką, kaip ugdyti pilietį, kad jis būtų sveikas, į tai reikia investuoti. Dabar investicijos yra daugiau tik ant popieriaus arba panaudojamos netikslingai“, - sako Dalius Barkauskas.
„Jei kalbame apie valstybės politiką, kaip ugdyti pilietį, kad jis būtų sveikas, į tai reikia investuoti. Dabar investicijos yra daugiau tik ant popieriaus arba panaudojamos netikslingai“, - sako Dalius Barkauskas. lsveikata.lt nuotrauka

„Jei suvokiame sportą kaip žmogaus saviraiškos priemonę, kas nori, tas jam pasiruošia ir dalyvauja, tada galime kalbėti apie švarų sportą. Bet kol šalia yra politika, pinigai, jį reikėtų užmirši“, – sako buvęs vyriausiasis olimpinės rinktinės gydytojas Dalius Barkauskas.

– Daugiau nei du dešimtmečius išdirbęs šalies olimpinės rinktinės vyriausiuoju gydytoju šiemet neapsikentęs permainų nežinomybės trenkėte olimpinio sporto centro duris. Nematote jokių pragiedrulių?

– Svarbu ne tai, kas pačiame centre vyksta, bet visose kūno kultūros ir sporto departamentui pavaldžiose įstaigose. Čia su strateginiu planavimu visada buvo problemų, o dabar to visiškai neliko. Kadangi buvau atsakingas už medicininės komandos formavimą, man itin rūpėjo atrankos kriterijai. Nemačiau, kaip būtų galima užtikrinti sporto medikų kvalifikacijos kėlimą. Ne mažiau svarbu žinoti, kas laukia ateityje, kaip planuojama dirbti. Tačiau dabar apie šiuos dalykus neišeina kalbėti, nes niekas nežino, kaip bus ir kas bus. Taigi dirbdamas tokioje struktūroje arba reikia suglausti ausis ir sakyti, kad viskas yra „gerai“ ir laukti, kol problemos kažkaip pačios „išsispręs“. Arba sakai, kad netenkina, ir išeini. Apskritai mūsų sporto padangėje problemų apstu ir joms spręsti reikia vizijos dešimčiai penkiolikai metų į priekį. O mes visada daugiau kalbame, nei ką nuveikiame. Ateina nauja valdžia ir nusprendžia, kad darys viską kitaip, bet vizijos neturi.

– Pastarosiomis savaitėmis dėmesio centre buvo Pasaulio plaukimo čempionatas, Europos jaunimo vasaros olimpinis festivalis ir kt. Žiūrovai džiaugiasi sporto šventės spindesiu, o kaip ją mato profesionalai?

– Reikia suvokti, kad didžioji dalis visuomenės mato tik varžybinę sporto pusę. O tai –tai tik ledkalnio viršūnė. Pagrindas – juodas kasdienis darbas. Norint sportininką paruošti aukšto lygio varžyboms, reikalinga didžiulė komanda – treneris, psichologas, medikas, kineziterapeutas, masažuotojas, sporto mokslininkas. Kai kasdien, nepriklausomai, lyja, vėjas pučia, pirmadienis ar sekmadienis, turi nubėgti tiek ir tiek kilometrų, po truputį suprantama, kas yra sportas. Kai norint žmogų motyvuoti pasakai, kad jei neprabėgate, iš jūsų kišenės nuskaičiuojame dešimt tūkstančių eurų, tada tu supranti, kas yra profesionalus sportas. Noriu nenoriu, galiu negaliu, sportininkas privalo pasiekti tai, ką užsibrėžė. Jei to neatlieka, ima prarasti savo konkurencingumą. O be sveikos konkurencijos irgi nebus rezultatų.

– Sporto pasaulio nuolatinis palydovas – dopingo skandalai. Ar dar išeina kalbėti apie efektyvią jo kontrolę, kai atliekami tyrimai gali atsilikti nuo naujausių dopingo sukūrimo technologijų?

– Šis klausimas visada buvo aktualus ir, kol sportas yra komercializuotas ir suvokiamas kaip tam tikra valstybės prestižo išraiška, visada toks išliks. Jei suvokiame sportą kaip žmogaus saviraiškos priemonę, kas nori, tas jam pasiruošia ir dalyvauja, tada galime kalbėti apie švarų sportą. Bet kol šalia yra politika, pinigai, jį reikėtų užmirši. Galima apie tai įvairiai kalbėti, bet galiausiai bus panašu į pokalbį apie kompiuterinius virusus – vieni juos kuria, kiti – gaudo, ir abu gerai gyvena. Taigi daugelis priemonių tampa pateisinamos ir tol, kol varžybos yra šalies prestižo reikalas, didžiosios valstybės toliau investuos į genetinį dopingą. Juo labiau profesionalūs kovoje dalyvaujantys sportininkai yra labai motyvuoti, jie padarys bet ką, kad pasiektų maksimalų rezultatą.

– Daug lietuvių šiandien yra užsikrėtę sporto klubų virusu, uoliai bėga maratonuose. Kaip vertinate tokį entuziazmą?

– Apskritai kuo daugiau ir įvairiau judame, tuo yra geriau. Tačiau, tarkim, maratonas jau nėra normalus fizinis aktyvumas. Kasdien mes tuo tikrai neužsiimame ir tam poreikio neturime. Tai galima vadinti tam tikra saviraiška – savo jėgų išbandymu arba ego patenkinimu. Toliau esminis klausimas – ar tam yra pasiruošta. Atsižvelgiant į šių dienų gyvenimo tempą daugelis visgi ateina nepasiruošę. Trūksta žinių, patirties, kantrybės.

– Esame pakankamai sportiška tauta?

– Jei kalbėsime apie sportą, fizinį aktyvumą, tam pirmiausia reikia turėti infrastruktūrą. Galime imti netolimus skandinavų ar baltarusių pavyzdžius – kiekviename Minsko mikrorajone yra modernus baseinas ir ledo arena. Be abejo, galima judėti ir be papildomų priemonių, tačiau jei mes kalbame apie valstybės politiką, kaip ugdyti pilietį, kad jis būtų sveikas, į tai reikia investuoti. Dabar investicijos yra daugiau tik ant popieriaus arba panaudojamos netikslingai, nežiūrint į priekį. Pastatyti baseiną – vienas dalykas, tačiau jį reikia išlaikyti, kviesti specialistus, kurie pritrauktų jaunimą. O tai nėra taip paprasta.

Lietuvoje viskas pradėjo keistis tik prieš kokius tris keturis metus, tačiau tai jau yra truputį per vėlu. Žmogus, kuris įprato sėdėti prie kompiuterio, jį pakelti jau yra sudėtinga. Kokį pavyzdį mato vaikai? Dažniausiai – nuo ryto iki vakaro darbuose besisukančius ir į sveikatą mažai investuojančius tėvus. Be to, gerai parengtų fizinio lavinimo specialistų, kurie galėtų paskatinti jaunimą puoselėti sveiką gyvenseną, mokyklose liko labai nedaug.

– Matant tokią situaciją nekyla apmaudas pasirinkus sporto medicinos gydytojo profesiją?

– Tikrai ne, tai labai dinamiškas ir įdomu darbas. Be to, žinau, kad visada turėsiu, iš ko valgyti duoną. Galima sakyti, ši profesija yra tikroji profilaktinė medicina. Gydytojas dažniausiai yra ligų, bet ne sveikatos specialistas. O sporto medicina šiuos du polius kaip ir apjungia: turi išmanyti ne tik patologijas, prepatologines būkles, bet suprasti, kas yra sveikata. O tai – jau tam tikras iššūkis, reikalaujantis nuolatinio profesinio tobulėjimo ir kvalifikacijos kėlimo. Turi susitaikyti, kad esi amžinas studentas.

Dosjė:

• Lietuvos olimpinės rinktinės vyr. gydytojas, prižiūrėjęs Lietuvos sportininkus Atlantos (1996), Sidnėjaus (2000), Atėnų (2004), Pekino (2008) vasaros ir Solt Leik Sičio (2002), Torino (2006), Vankuverio (2010) žiemos, Singapūro (2010) jaunių bei Sočio (2014) olimpinėse žaidynėse, o taip pat ir Europos bei Pasaulio žaidynėse.

• Skeleto-raumenų sistemos, taikomosios kineziologijos, Cyriax ortopedinės medicinos, homotoksikologijos specialistas.

• Lietuvos homotoksikologijos ir Tarptautinės skausmo asociacijų, Lietuvos sporto medicinos federacijos, ICAK Balticum (International College of Applied Kinesiology), Europos Olimpinių Žaidynių Medicinos Komiteto narys, ECOSEP (European College of Sports and Exercise Physicians) vienas iš įkūrėjų ir komiteto narys.

• Sportininkų mitybos specialistas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"