TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Debesų Dakare – trys Lietuvos rekordai

2016 09 20 9:44

Netikėtų iššūkių ir pavojų kupinose legendinėse dujinių balionų Gordono Bennetto taurės varžybose pirmą kartą dalyvavęs Lietuvos ekipažas į žemę buvo priverstas nerti iš 3 km aukščio.

„Dabar labiausiai norėčiau ištiesti kojas“, – po nusileidimo ant žemės prisipažino beveik 20 valandų ankštoje gondoloje kartu su sūnumi Laurynu praleidęs Robertas Komža.

Gordono Bennetto taurės debiutantai šiose varžybose pasiekė net tris naujus Lietuvos rekordus skrendant dujiniu balionu – skrydžio trukmės, ilgio ir aukščio.

Pirmadienio naktį 1.30 val. Lietuvos laiku iš Vokietijos miesto Gladbeko startavę lietuviai po 19.30 val. trukusio skrydžio devintą vakaro nusileido netoli Prancūzijos ir Šveicarijos sienos esančio Belforto miesto.

Tėvas ir sūnus Komžos iš viso nuskrido 427,15 km. Vienu metu jų balionas buvo pakilęs į 3580 m aukštį.

Ankstesni rekordai taip pat priklausė Komžoms ir buvo pasiekti besirengiant kol kas didžiausiam jų oreivystės karjeros iššūkiams.

1906 m. pirmą kartą surengtos Gordono Bennetto taurės varžybos iki šiol suburia geriausius planetos dujinių balionų pilotus. Varžybų taisyklės atrodo paprastos – nuskristi kuo toliau nuo starto. Tačiau dėl kelias dešimtis valandų patirtų išgyvenimų Gordono Bennetto taurė oreiviams tampa geidžiamiausiu trofėjumi. Be to, tai yra ir oficialus dujinių balionų pasaulio čempionatas.

„Gordono Bennetto taurė yra iššūkis, kuriam reikia subręsti. Manau, kad dabar atėjo ir mano laikas“, – prieš startą legendinėse lenktynėse sakė vienas labiausiai tituluotų visų laikų Lietuvos balionų pilotų R. Komža. Bet iki šiol jis skraidė karšto oro balionais, o dabar su sūnumi, taip pat ne vieną trofėjų iškovojusiu Laurynu, dalyvavo varžybose dujiniu balionu. Tokio iki Komžų nebuvo pilotavęs nė vienas lietuvis.

„Padarėme viską, ką galėjome. Nusileidome turėdami vos tris maišus smėlio. Skristi naktį su tiek mažai balasto bandant prisidurti prie rezultato dar kokį 100 km būtų buvę pernelyg rizikinga“, – teigė R.Komža.

Pilotui pritarė ir Vilniuje lenktynes sekęs komandos vadovas Rimvydas Baranauskas: „Viskas vyko pagal planą. Su tokiu balionu vyrai išspaudė maksimumą. Tie, kas skrenda toliau, turės kilti į beveik 6 km aukštį ir keltis per Alpes. Mūsiškiams su tokiu balionu ir menka balasto atsarga tai buvo nebeįmanoma. Robertas su Laurynu nemažą kalną perskrido prieš leisdamiesi, tad žemyn teko nerti iš beveik 3 km aukščio dideliu greičiu. Čia jau pravertė ilgametė Roberto patirtis pilotuojant karšto oro balioną. Be to, jau temo, tad reikėjo paskubėti, nes leistis tamsoje pavojinga.“

Tuo metu, kai žemę palietė Komžų gondola, lenktynes jau buvo baigę penki trumpesnį atstumą įveikę ekipažai. Dar po kelių valandų varžybas tęsė 14 iš 24 startavusių balionų. 22.30 val. buvo aišku, kad Lietuvos įgula aplenkė mažiausiai septynias trumpesnį atstumą įveikusias komandas.

Baliono įgulos nusileidimo vietoje jau laukė žemės komanda – automobiliu Komžas lydėję Mindaugas Juozauskas ir Arūnas Bronušas. Pakrovę į priekabą balioną, komandos nariai iškeliavo ieškoti viešbučio nakvynei.

„Jaučiamės kiek apduję. Nes nemažai laiko teko laukti starto, vėliau pakankamai ilgai skridome pusketvirto kilometro aukštyje. Tai vargina. Ypač pakilus virš debesų, kur smarkiai kepina saulė“, – prisipažino tituluotas oreivis R.Komža.

Pernakvoję Belforte oreiviai iškeliaus atgal į Gladbeką – lenktynių starto vietoje susirinks visos 24 komandos ir šeštadienį čia vyks apdovanojimo iškilmės bei vakaronė. Į Lietuvą mūsų šalies įgula tikisi parkeliauti sekmadienį vakare.

Ir tėvas, ir sūnus Komžos neabejoja – kitąmet jie vėl grįš į Gordono Bennetto lenktynes. Jie tikisi, kad tai padarys jau turėdami savo balioną su užrašu Lietuva.

„Šiemet teko lenktyniauti su nuomotu balionu, kuris nelabai pritaikytas tokioms lenktynėms. Jis paprasčiausiai per sunkus. Daugumos kitų balionai sveria 30 kg mažiau, o krepšiai net perpus lengvesni. Todėl jie galėjo pasiimti dvigubai daugiau balasto nei mes. Bet nieko nuostabaus – mes esame tik kelio pradžioje, o jie per daugybę metų ištobulino kiekvieną smulkmeną. Padarėme pradžią, paklojome pamatus, reikia dirbti toliau, judėti į priekį“, – ryžtingai kalbėjo R.Komža po pirmojo finišo legendinėse lenktynėse, dėl savo sudėtingumo ir pavojų vadinamų debesų Dakaru.

Esminis skirtumas tarp karšto oro ir dujinių balionų – pastarasis skrenda naudojant lengvesnes už orą dujas. Dažniausiai jis pripildomas vandenilio. 1 000 m3 tūrio dujinio baliono keliamoji galia yra tokia, kaip 3 000 m3 tūrio karšto oro baliono.

„Su dujiniu balionu, kitaip nei karšto oro balionu, ore gali išbūti daug ilgiau, nuskristi toliau, juo galima kilti, skristi ir leistis esant daug ekstremalesnėms sąlygoms“, – vardija R. Komža. Skirtumų daugybė. Skiriasi ir paties baliono konstrukcija, kita skrydžiui reikalinga įranga.

Kaina taip pat nevienoda. Tos pačios keliamosios galios karšto oro balionas su visa reikalinga įranga kainuoja apie 40 tūkst. eurų, o dujinis – vos ne dukart brangiau.

Skrendant labai svarbu sekti ir nuolat besikeičiančią meteorologinę situaciją. Nuolatinį ir nepertraukiamą jos stebėjimą užtikrina profesionalus meteorologas ar net jų grupė. Balioną automobiliu viso skrydžio metu lydi vadinamoji žemės komanda.

Pilotams tenka pratintis ir prie temperatūrų skirtumo, kuris rudenį, kai vyksta lenktynės, atsižvelgiant į oro sąlygas ir paros laiką, gali skirtis net keliomis dešimtimis laipsnių, pavyzdžiui, nuo minus 30 naktį iki plius 30 dieną. Plieskiant saulei tenka saugotis ir jos deginančių spindulių.

Oreiviai jau senokai suradę išeitį – naktį saugant šilumą krepšys apvyniojamas paprasta pakavimo plėvele. Dieną nuo varginančio saulės poveikio saugo virš galvų apie krepšį ir gondolą jungiantį plieninį žiedą apvyniojama speciali temperatūrą atspindinti plėvelė.

Pirmosioms gyvenime Gordono Bennetto taurės lenktynėms lietuviai rengėsi labai kruopščiai. Bet skirtingai – R. Komža nutarė iš esmės pakeisti gyvenimo būdą, o jo sūnus Laurynas pasitikėjo savo fizine būkle, tad daugiausia dėmesio skyrė psichologiniams dalykams.

Anksčiau vos ne nuo kiekvieno šaltesnio vėjelio peršaldavęs R. Komža dabar gali iškęsti ir stingdantį šaltį, ir kepinantį 40 ar daugiau laipsnių karštį – su tokiu jam teko susidurti viešint Meksikoje.

Pratinti kūną prie šalčio oreivis pradėjo lįsdamas po šaltu dušu, o žiemą – į eketę. „Dabar jau žinau, kad vandenyje elgčiausi visai kitaip, nei iki pradėdamas treniruotis. Pirmiausia šaltis sustingdo galūnes. Tad jei žinai, kad tau reikės nuspausti pavojaus mygtuką, tai turi padaryti iškart, gal dar net panėręs po vandeniu. Nes po to gali būti per vėlu“, – tvirtina oreivis.

Netoli Vilniaus ant tvenkinio kranto gyvenantis R. Komža atsparumą karščiui ugdė pirtyje, kaskart ją įkaitindamas vis stipriau.

„Tačiau labai svarbu ir mintys. Jei galvosi, kad labai karšta, vien nuo tų minčių suprakaituosi. Reikia mokėti įsijungti vidinį kondicionierių“, – sako R. Komža.

L. Komža žiemą į eketę nešokinėjo ir nevarvino prakaito karštoje pirtyje. Jis turėjo savo filosofiją, kaip pasirengti debesų Dakaro išbandymams.

„Svarbiausia – psichologija, o fizinė būklė turi būti pakankamai gera, kad žmogus jaustųsi normaliai. Juk ir žiemą, ir vasarą patiriame kraštutinumų – būna ir 30 laipsnių karščio, ir 30 šalčio. Ir ištveriame. Tad jei tau šalta baliono krepšyje, turi sugalvoti kokių nors būdų, kaip nejausti šalčio. Pagrindinis mano tikslas – perorientuoti save iš įprasto karšto oro baliono skrydžio į ilgą skrydį. Tai yra galvojimas apie daugelį dalykų iš anksto. Būtų gerai apgalvoti visas aplinkybes, kad nereikėtų to daryti jau pajutus nepatogumą. Tai ir maistas, ir gėrimai, ir karštis, ir šaltis. Apsauginė plėvelė yra tik viena priemonių tvarkytis su šalčiu. Apranga irgi. Reikia ir maitintis normaliai, ir skysčius vartoti. O žmogaus organizmas gali daug pakelti. Juk mes neskrendame į Šiaurės ašigalį“, – aiškino L. Komža.

Jo teigimu, skrendant dujiniu balionu svarbu matyti kelis ėjimus į priekį: „Čia nepakanka žinoti, kas būtų, jeigu būtų. Čia reikia numatyti, kas būtų, jeigu būtų, jeigu būtų.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"