TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

E. Krungolco žaidynės kitoje barikados pusėje

2016 09 03 6:00
Edvinas Krungolcas: „Sunkiausia teisėjauti fechtavimo ir jojimo varžyboms, nes reikia greitai priimti sprendimus.“ Vytauto Dranginio nuotraukos

Rio de Žaneiro olimpiada garsiam šalies sportininkui Edvinui Krungolcui buvo jau trečia. Skirtumas tik tas, kad 2004-aisiais Atėnuose ir 2008 metais Pekine jis kovojo šiuolaikinės penkiakovės varžybose, o šiemet Rio de Žaneire buvo vienas iš 12 teisėjų, kurie vertino olimpiečių pasirodymą.

„Malonu, kad teko garbė dalyvauti dar vienose žaidynėse. Pamačiau žaidynes iš kitos pusės“, – „Lietuvos žinioms“ sakė 43-ejų E. Krungolcas, prieš aštuonerius metus iš Pekino parvežęs sidabro medalį.

Nuo 2014-ųjų, kai baigė sportininko karjerą, Edvinas buvo kviečiamas teisėjauti į pasaulio, Europos čempionatus, pasaulio taurės varžybų etapus, olimpinių žaidynių atrankos varžybas. Todėl neatsitiktinai jis pateko tarp dvylikos laimingųjų teisėjų, kuriems teko dirbti Rio de Žaneire per šiuolaikinės penkiakovės varžybas.

Pasak buvusio sportininko, žaidynėms jis rengėsi skaitydamas taisykles. Ir manė, kad olimpiadoje teks teisėjauti tik penkiakovininkų fechtavimo kovoms (ši rungtis Edvinui yra mėgstamiausia – red.). Tačiau lietuviui teko laimė dirbti per visas rungtis: fechtavimo, plaukimo, jojimo bei bėgimo ir šaudymo.

Paprašytas palyginti visas tris olimpiadas, kuriose teko dalyvauti, E. Krungolcas nedvejodamas pirmąją vietą už pažangą ir naujoves skyrė Pekinui.

„Atėnų žaidynės man buvo pirmosios. Jos jau išdilo iš mano atminties. Tada buvo daugiau streso nei noro sužinoti ką nors naujo ir įsiminti, – teigė pašnekovas. – Žinoma, ryškiausi prisiminimai – iš Rio de Žaneiro. Ir gaila, kad nedalyvavau Londono žaidynėse. Manau, jos būtų nusvėrusias visas kitas, kuriose dalyvavau.“

Apie teisėjo darbą, įspūdžius iš Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių ir naują veiklos sritį Edvinas Krungolcas kalbėjosi su „Lietuvos žiniomis“.

Gyveno kitame kaimelyje

– Kiek žmonių teisėjavo olimpinėms šiuolaikinės penkiakovės varžyboms?

– Iš viso buvo dvylika teisėjų, o iš Europos – tik trys. Ir aš nebuvau vienintelis buvęs sportininkas. Tai nieko nuostabaus. Buvę sportininkai geriausiai išmano šį darbą.

– Kurioje rungtyje teisėjaujant reikia daugiausia atidumo?

– Sunkiausi, ko gero, yra fechtavimas ir jojimas. Reikia greitai mąstyti, greitai priimti sprendimus.

– Su teisėjais aptarinėjote šių varžybų favoritus?

– Teisėjų komanda buvo draugiška. Kalbėdavomės apie viską: ir dopingo skandalus, ir favoritus. Nekilo jokių nesusipratimų. Ir per varžybas nebuvo nesklandumų, sportininkai nepateikė nė vieno protesto. Pasibaigus žaidynėms Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės prezidentas padėkojo teisėjams už pavykusias varžybas.

Pirmą kartą olimpiadoje teisėjavęs Edvinas Krungolcas (kairėje) neslėpė širdyje palaikęs saviškius. Dešinėje – Justinas Kinderis.

– Teisėjai irgi gyveno olimpiniame kaimelyje?

– Bent jau šiuolaikinės penkiakovės teisėjai gyveno atskiroje vietoje. Ten viskas panašiai, kaip ir olimpiniame kaimelyje, tik jis mažesnis ir skurdesnis. Mūsų teritorija taip pat buvo akylai saugoma – aplinkui kareiviai, užkardos.

– Prieš žaidynes gavote instrukcijų, kaip elgtis, jei jus užpuola plėšikai?

– Niekas dėl to neinstruktavo. Bet stengėmės nevaikščioti po vieną.

– Su Rio de Žaneiru iš arčiau susipažinote?

– Čia jau esu buvęs tris kartus, man šis miestas nebe naujiena. Buvome išvykę į miestą pavakarieniauti, pasivaikščiojome po Kopakabaną.

Reikia mokėti suvaldyti žirgą

– Ar turėjote progą stebėti kitų Lietuvos olimpinės rinktinės sportininkų pasirodymus?

– Neteko. Mūsų dienotvarkė buvo įtempta. Bandžiau nueiti pasižiūrėti Lietuvos ir Kroatijos krepšininkų rungtynių, bet su mūsų akreditacijomis į areną neįleido. Prieš tai žaidė Brazilijos ir Nigerijos komandos. Arena buvo perpildyta. Man sakė, jog į rungtynes įleis, jei salėje bus mažai žmonių, bet pabrėžė, jog nėra garantijos, kad iš tikro pateksiu į rungtynes. Taip ir nutiko.

– Ar ramiai teisėjavote, kai varžėsi mūsų penkiakovininkai – Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, Justinas Kinderis ir Ieva Serapinaitė?

– Žinoma, širdyje palaikiau saviškius. Tik Justino jojimo varžybų nemačiau, nes teisėjavau kitoje aikštėje.

– Daug kalbama apie mūsų penkiakovininkų pasirodymą. Ar sutinkate su mintimi, kad jiems kelią į medalius užkirto neklusnūs žirgai?

– Pasakysiu diplomatiškai: jojimo rungtis neleido mūsiškiams kovoti dėl apdovanojimų.

– Po žaidynių pažėrėte mūsiškiams kritikos sakydamas, kad sportininkas turi mokėti susitvarkyti su žirgu.

– Sportininkas turi mokėti suvaldyti žirgą. Be to, kiti turi matyti, kad sportininkas tai daro. Turi būti matomos pastangos. O tai priklauso nuo sugebėjimų ir įgūdžių.

Šalyje populiarins fechtavimą

– Teko girdėti, kad Vilniuje ketinate atidaryti savo vardu pavadintą fechtavimosi klubą.

– Jau kitą savaitę, ketvirtadienį, klubas bus atidarytas. Didžiuosiuose Mykolo Romerio universiteto rūmuose, Valakupių gatvėje.

– Jau surinkote norinčių sportuoti vaikų grupę?

– Dar nerinkome. Su klubu visus supažindinsime nuo viešos treniruotės. Žmonės ateis, pasižiūrės, susipažins su teorija. Jei susidomės šia sporto šaka – galės treniruotis.

– Ar tiesa, kad MRU esate įsipareigojęs parengti komandą, kuri būtų pajėgi dalyvauti varžybose?

– Gerai tai, kad neturime jokių suvaržymų. Mes orientuojamės į kokybę, o ne greitį ir kiekybę. Viską stengsimės daryti metodiškai, palaipsniui. Vaikus stengsimės rengti kokybiškai.

– Kiek Lietuvoje yra fechtavimosi klubų?

– Vilniuje – rodos, trys, dar yra Kaune, Klaipėdoje, rudenį turi būti atidarytas Šiauliuose. Klubų nedaug, bet jei lygintume su tuo, kas buvo prieš dvejus trejus metus, progresas labai akivaizdus.

Smagu, kad fechtavimas yra viena seniausių naujųjų laikų olimpinių rungčių (olimpinėje programoje fechtavimas yra nuo 1896 metų – red.). Ir apmaudu, kad iki šiol Lietuva turėjo tik vieną olimpietį fechtuotoją, ir tai tik SSRS laikais (garsiausias visų laikų Lietuvos fechtuotojas yra Juozas Udras, dalyvavęs 1952 ir 1956 metų olimpinėse žaidynėse, jose pavyko užimti atitinkamai 13 ir 7 vietas – red.). Todėl turime ambicijų Lietuvai suburti olimpinę fechtavimo komandą. Manau, kad 2024-ųjų žaidynėms dar nepavyks parengti sportininkų, nes treniruosime 8–10 metų vaikus. O aštuoniolikmečiui vykti į olimpiadą dar per anksti.

– Kuo viliosite vaikus į šį aristokratišką sportą? Kodėl jie turi susidomėti fechtavimu?

– Fechtavimas turi daug pranašumų. Padeda mąstyti, greitai priimti sprendimus, didinama fizinė jėga, ištvermė, lavinama protinė veikla. Taip pat bendraujama su bendraamžiais.

Pavyzdžiui, mane vaikystėje „užkabino“ perskaitytos Alexandre'o Diumas knygos apie muškietininkus.

Bet mes į klubą kviečiame ne tik vaikus, bet ir jų tėvelius. Sportas populiarėja, bet pasigendu įvairovės. Bėgioti – nuobodu. Tenisas – brangus malonumas. Be to, norint žaisti lauke reikia ir gero oro. O fechtavimas – daug artimesnė kova. Džentelmenų kova. Jis kilęs iš senų laikų, riterystės, kur svarbiausia buvo garbė ir orumas. Tos tradicijos išliko. Balta fechtuotojų apranga rodo, kad tai švarus ir tyras sportas, kur varžovai gerbia vienas kitą. Ir pralaimėjimas yra pamoka. Sporte labai vertinu kilnumą, sportuodamas šiuo principu ir vadovavausi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"