TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

E. Švedas: “Savo anūkams rekomendavau lankyti imtynes”

2015 09 30 13:05
Archyvo nuotr.

Kuri sporto šaka yra geresnė ir kaip tą gerumą išmatuoti? Klausimas, kuris kyla, kai tėvams reikia parinkti savo atžaloms tinkamą užsiėmimą užklasinei veiklai – būrelį, klubą, sporto mokyklą ir panašiai. Turbūt kiekvienas tėvas sau nusistato įvairius reikalavimus – nuo sporto šakos populiarumo iki atstumo nuo namų iki treniruočių salės. 

Tačiau baziniai kriterijai – vaiko saugumas ir trenerio kompetencija – yra bet kokios sporto šakos treniruočių pagrindas. Galima būtų dar labiau susiaurinti ir teigti, kad aukščiausias treniruočių dėmuo yra trenerio kvalifikacija, nes nuo jo priklauso pratybų kokybė ir tas pats vaiko saugumas. Juk kiekvienas norime, kad mūsų vaikai po treniruotės grįžtų sveiki. Ar ne?

Apklausiau draudimo bendroves, kodėl kai kurias sporto šakas, ypač dvikovines, apmokestina trigubu ar net keturgubu tarifu. Jų atstovai aiškaus atsakymo neturėjo. Pagrindinis draudimo brokerių argumentas, jog kontaktinėse sporto šakose turėtų būti daugiau traumų, nes tokio sporto esmė būtent tokia – nugalėti bet kokia kaina naudojant brutalią jėgą.

Sunku kovoti su stereotipais. Tokioje kovoje reikalingos ne emocijos, o faktai. Todėl svarbi specialistų nuomonė. O kas daugiau, nei Lietuvos sporto medicinos centro vyriausiasis gydytojas Edmundas Švedas, gali papasakoti apie sportininkų traumas?

Lietuvos sporto medicinos centro vyriausiasis gydytojas Edmundas Švedas.

– Gydytojau, tai kaip su tom traumom? Gal dėl traumų pertekliaus reikėtų vengti kai kurių sporto šakų?

– Dėl traumų dažniausiai nėra kalti nei sportininkai, nei, juolab, sporto šaka? Tik treneris. Treneriai nori greitų rezultatų, nes nuo jų priklauso tarifikacijos, finansavimas ir panašiai. Todėl jie nespėja jaunų atletų paruošti fiziškai. Be to, treneriai mažai kreipia dėmesį į bendrą sportininko fizinį rengimą . Pradedančiam dažniau taiko sporto šakai būdingus specialius pratimus, kad kuo greičiau suformuoti reikalingus įgūdžius, pavyzdžiui, krepšininkams – driblingas ir panašiai.

– Kalbam apie vaikus ar pažengusius jaunius?

– Jokio skirtumo. Jauniai, 15–17 metų amžiaus paaugliai, tik tik išlenda iš pubernetinio amžiaus, jų organizmo sistemos funkcionuoja dar ne visai nesuderintai. Kai kurios organų sistemos atsilieka savo vystyme, kitos pilnai išsivystę. Ar atsižvelgia treneriai į tai? Ne, nes dauguma trenerių treniruoja taip, kaip patys treniravosi arba kaip treniravo suaugusius sportininkus. Fizinius krūvius ne visada taiko atsižvelgiat į sportininko amžių, augimo fiziologines ypatybes. Treneriai savo auklėtiniams „padovanoja“ tas pačias klaidas, kokias jie darė patys, nes veikia sena sistema – treneris savo patirtį, tiek gerą, tiek ir blogą, perduoda kitiems.

Kita pasitaikanti problema – svorio metimas. Imtynės yra viena iš dvikovinių sporto šakų, kurioje rungtyniaujama atskirose svorio kategorijose. Vardan rezultatų jauni sportininkai norėtų rugtyniauti žemesnėje svorio kategorijoe. Tačiau, jie auga, vystosi, todėl svorio metimas jų sveikatai gali padaryti daug žalos. Į tai treneriai privalo atkreipti dėmesį.

– Tai, vis dėlto, ar galima teigti, kad imtynės išsiskiria traumatiškumu?

– Taip nėra. Žinoma, jei paimsime mūsų olimpiečius (Lietuvos olimpinio sporto centro auklėtiniai – aut. pastaba), tai jie gan dažni svečia mūsų įstaigoje. Bet vėlgi, jie labai siekia aukštų sportinių rezultatų, daug treniruojasi ir dažnai jų traumos nebūna susijusios su imtynėmis. Jie neįvertina savo galimybių dirbdami su štangomis, ką nors susimuša žaidimų metu arba norėdami labiau save išreikšti sparinguose. Galų gale, traumos tyko atletus, kurie per daug atsipalaidavę ir be tinkamos koncentracijos. Žemesnio lygio sportininkai iš varžybų grįžta dažniausiai sveiki. Žinoma, pasitaiko ir traumų, tačiau pagrindinės bėdos gimsta „užklasinėje“ veikloje, kai mėgina būti gudresni, nori nepamatuotai daugiau užgriebt, na, o rezultatas – traumos.

– Ką sakyti tėvams, ar imtynės saugi sporto šaka?

– Berniukams, jaunuoliams – labai gera sporto šaka. Apie mergaites negaliu nieko sakyti, nes beveik nesusidūriau. Vertinant sportininko fizinį išsivystymo modelį – sudėjimą, tai galiu tvirtinti, kad jie būna labai gerai nuaugę, stiprūs, ištvermingi. Na, nežiūrint pas asus pasitaikančių deformuotų ausų, tikrai gražiai atrodo. Atletai tikra to žodžio prasme (šypsosi – aut. pastaba). Treniruotėse jie mokomi ne tik atlikti veiksmus stovėsenoje ar parteryje, bet ir kristi. Todėl imtynėse išeliminuotas netikėtumo faktorius, kuris dominuoja žaidimuose, kai sportininkui nelaukiant pakišama koja arba pastumiamas į nugarą. Kita vertus, imtynininkams reikia jėgos, ištvermės, todėl jie daug dirba, daug prakaituoja treniruotėse. Natūralu, kad jų atsistatymo trukmė turėtų būti ilgesnė. Per varžybas šešias minutes atidirbti ant kilimo, tai ne juokai. Imtynininkų fizinio pasirengimo pavyzdžiu rėmėsi net SSRS sporto ministrai. Pamenu, sovietmečiu į Lietuvą buvo atvykęs SSRS sporto komiteto pirmininkas Sergejus Pavlovas, beje, pats buvęs imtynininkas, ir aiškino, kad imtynininkams reikalingi tokie krūviai, kad po treniruotės juos tektų ant neštuvų iš salė išnešti. Imtynininkai buvo savotiškas etalonas ir atskaitos taškas. Dabar, žinoma, iš tokių metodų galima smagiai pasijuokti. Grįžtant prie klausimo dėl imtynių saugumo, tai imtynės nėra kažkuo išskirtinė traumų atžvilgiu. Kartoju ir kartosiu – viskas trenerių rankose. Nekompetentingas treneris sugadins vaiką futbole, krepšinyje, lengvojoje atletikoje, bokse ir kitur.

– Vis dėlto, ar imtininkams yra keliami aukštesni reikalavimai, kitų sporto šakų atstovams?

– Imtynės – sunki sporto šaka. Krūvių aspektu imtynes palyginčiau su šiuolaikine penkiakove ar dviračių sportu. Jiems daug prakaito reikia išlieti. Labai dažnai užeinu į treniruoklių salę ir matau, kaip salėje nuo jų ne varva, o pilasi prakaitas. Jie netenka daug skysčių, išsiplauna mineralai ir kitos reikalingos medžiagos, todėl ir sakau, kad atsigavimas turi būti kokybiškas ir adekvatus atliktam darbui. Mes stropiai tyriame į LOSC patekusių jaunų atletų sveikata. Norime surasti kuo daugiau „kabliukų“ jų sveikatoje ne todėl, kad mums patinka žvejoti sveikatos nukrypimus, o todėl, kad norime apsaugoti jaunus sportininkus nuo pasekmių. Būna taip, kad juosmens ar kaklo srityje yra įgimtas slankstelio defektas (Spina Bifida – stuburas su įgimtu plyšiu, kai nesuaugę slankstelių lankai – aut. pastaba). Nesuaugusio slankstelio srityje, gali susiformuoti stuburo smegenų išvarža, o tai jau rizika sveikatai. Todėl vertiname situaciją ir rekomenduojame pasirinkti labiau sveikatos būklę atitinkančią sporto šaką. Su kaulų, raiščių bei sausgyslių pažeidimais dar galima išsisukti – juos traumatolagai išgydo operuodami. Na, o jeigu širdelė „kala“, tai jau tikrai didelė problema.

– Ar kalbame apie tuos, kurie nori patekti į LOSCą ir pasiryžę siekti medalių pasaulio, Europos čempionatuose ir net olimpinėse žaidynėse?

– Nebūtinai. Tie, kurie pradėjo lankyti sporto mokymo įstaigas ar klubus, gali ateiti pas mus. Mes patikriname ir vieniems sakom, kad gali toliau varyti, kitiems rekomenduojame ateiti pakartotiniems testams po pusmečio, o dar kitiems aiškiai sakom „stop“! Matot, rezultatą siekti gali tik sveikas žmogus. Na negali plėšytis vaikas su širdies ar judamo aparato sutrikimais. Jie tiesiog negalės išsikrauti maksimaliai ir siekti aukštų rezultatų. O mūsų sporto sistema taip sutvarkyta, kad sporto mokyklos ruoštų gabius vaikus rinktinėms, todėl treneriai ir neriasi iš kailio. Tai toli gražu ne „Sportas visiems“ ar Dainiaus Kepenio programos, kur net ir visai sveiki galėti aktyviai judėti ir smagiai laiką praleisti.

– Gydytojau, nejaugi imtynės į savo gretas turėtų įsileisti tik nepriekaištingai sveikus? Laisvųjų imtynių treneris Sergejus Kasimovas yra minėjęs, kad jis surenka visus, kas nepritampa kitose sporto šakose – tiek su storiausiais akinių lęšiais, tiek su kiek išlinkusiu stuburu, tiek mažus, pilvotus, tiek nepadoriai sulysusius. Metus kitus treniruoja, kol išmoko ne tik atsispaudimus, prisitraukimus atlikti, bet ir tokius neįtikėtinai paprastus dalykus, kaip taisyklingai stovėti, vaikščioti ir net sėdėti. Vaikai socializuojasi, pritampa prie kolektyvo ir tampa ištikimais bendruomenės nariais. Ar tokia veikla susijusi su rizikomis.

– Ir vėl grįžtame prie kompetencijų. Visa vertybė – kvalifikuotas ir protingas treneris. Reikia suvokti, kad tokiems vaikams reiks nueiti be galo ilgą kelią, kol taps lygiaverčiu partneriu. Su tokiais ne kiekvienas gali dirbti, todėl treneriai, ypač jaunesni, filtruoja vaikus, nes jiems reikalingas rezultatas jau ir dabar. Kai kurie klubai, sporto mokymo įstaigos organizuoja vaikų grupes vaikams, kurie neturi gabumų, arba turintys nedidelių sveikatos nukrypimų. Šioje vietoje reiškiasi tėvai. Jie ne gerai, bet itin gerai sumoka, kad vaikas lankytų grupę, nors treneriai mato, kad šių vaikų perspektyva labai miglota. Čia tinka patarlė: „ir avys sveikos, ir vilkai sotūs“. Tai negalioja vienai sporto šakai – plaukimui. Jei yra stuburo nukrypimai ar kažkas panašaus, tai tam kad padaryti gerą raumeninį korsetą, gydytojai rekomenduoja plaukiojimą. Nemažai atvejų, kad tokie vaikai ne tik išmoksta plaukti, bet ir pasiekia aukštų sportinių rezultatų,tampa puikiais sportininkais.

– Vaikų įtraukimas į sportinę veiklą prasideda jau darželiuose, kur steigiami įvairūs būreliai ir įvairių sporto šakų treneriai stengiasi prisivilioti 3–4 metų vaikus į savo grupes. Ar būtina tokio amžiaus vaikus rodyti sporto medicinos specialistams, ar pakanka šeimos gydytojo leidimo?

– Mes nevisažiniai. Na, pavyzdžiui, mes nerandame jokių dokumentų, kur būtų parašyta, kad ketverių metų vaiką galima sodinti į kartingą ar leisti skaldyti plytas kokioje nors rytų kovų menų šakoje (šypsosi – aut. pastaba). Bet kuriuo atveju, šeimos gydytojams sunkiau nustatyti vaiko fizines galimybes. Mes sportininkus tyriame tiek ramybės būsenoje, tiek su fizinėmis apkrovomis. Jei parodymai teigiami, esi sveikas, valio! Vaikų sportavimo pradinis amžius turėtų būti nuo 7–8 metų, kai kurių sporto šakų ir nuo 6 metų.

3-4 metų vaikai turėtų pradėti sportuoti darželiuose. Kuo vaikas daugiau judės, gaus įvarių pratimų žaidimų formuoje, tuo geriau vystysis. Nereikėtų tėveliams drausti vaikams bėgioti, žaisti judrius žaidimus. Atvirkščiai, būtina vaikus skatinti kuo daugiau judėti.

Vaikams reikėtų taikyti pratimus įvairių žaidimų pagrindu. Žaidimai paprastai yra emocialūs, patinka vaikams, tačiau reikia atsiminti, kad tokio amžiaus vaikai greičiau pavargsta, praranda dėmesį ir koncentraciją .

– Koks patarimas vaikų tėvams? Sportuoti? Nesportuoti?

– Svarbu, kad vaikai, visų pirma, judėtų. Kad judėtų pagal savo galimybes – vieni daugiau, kiti mažiau. Net vidurinėse mokyklose, kur užsiėmimai vyksta pagal valstybinę programą mokiniai yra suskirstyti į tam tikras medicinines fizinio pajėgumo grupes. Pagrindinėje – praktiškai sveiki vaikai, specgrupėse vaikai su ribotomis fizinėmis ar sveikatos galimybėmis. Kūno kultūros mokytojai apie mokinių sveikatos būklę yra informuoti ir paskirsto krūvius atsižvelgiant į tai. Šioje vietoje svarbu, kad vaikas dalyvautų kūno kultūros pamokų procese ir neatsiribotų nuo fizinių krūvių.

– Mano sūnus yra aštuonerių metų. Jis lanko imtynių treniruotes. Didžiąją dalį pratybų užima bendras fizinis paruošimas: apšilimas, žaidimai, tempimo ir lankstumo pratimai, prisitraukimai, atsispaudimai ir panašiai. Kokiam specialistui aš turėčiau parodyti sūnų, kad įvertintų jo pasirinkimą lankyti imtynių sportą?

– Jei jis užsikabino ir imtynėse išsilaikė 3–4 mėnesius, galima jį drąsiai rodyti sporto medicinos centro specialistams. Mes stebėsime, matysime ir įspėsime, jei vaiko sveikata kryps ne į tą pusę. Taip pat mėginsime nustatyti ligos atsiradimo priežastis ir, jei reikės, paskirsime gydymą. Noriu pasakyti, kad imtynės nėra ta sporto šaka, apie kurią reikia kalbėti, kad pasireiškia dideliu traumatizmu. Tuomet lygiai tą patį galima pasakyti ir apie kitas sporto šakas. Na, išskyrus plaukimą. Trumpiau tariant, jei sūnus lanko imtynes, tegul lanko. Geras pasirinkimas. Aš savo anūkams taip at rekomendavau imtynes.

Interviu parengė Valdas Malinauskas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"