TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Eterio vilkas reziduoja Varėnoje

2009 10 22 0:00
LŽ šimtmečio jubiliejiniame vakare susitiko dvi sporto legendos - V.Mundrys ir buvęs krepšininkas Š.Marčiulionis (per vidurį - V.Mundrio duktė Elena, dovanojusi jam dvi nuostabias anūkes).
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Ilgais rudens vakarais sėdėdamas priešais televizoriaus ekraną tūlas vyresnės kartos sporto gerbėjas šiandienius komentatorius nejučia ima lyginti su eterio vilku Virgilijumi Mundriu. Kas bent sykį girdėjo jo reportažą, sutiks, jog šis žmogus - neeilinis reiškinys mūsų sporto visuomenėje.

Geras komentatorius yra milžiniška jėga. Jis išjudina mūsų protus ir vaizduotę. Padeda suvokti, kad sporte kiekvienas judesys, kiekvienas centimetras, kiekviena sekundė yra motyvuoti. Jo dėka į didįjį sportą pažvelgiame giliau ir plačiau.

Arti toli.

Susipažinome tik šiemet. Nors V.Mundrio talento gerbėja esu nuo jaunų dienų. Tai jis man įrodė, jog geras komentatorius net vidutines rungtynes sugeba pateikti taip, kad niekada nesigailėsi sugaišto laiko. Jo reportažų visada laukdavau kaip ypatingo deserto, pagardinto emocijomis, reikšmingomis pauzėmis, netikėtais intarpais, švelnia ironija. Sklandžios, taisyklingos V.Mundrio greitakalbės su niekuo nesupainiosi. Tik, deja, jo balsas jau senokai neskamba eteryje.

Žurnalisto karjerą V.Mundrys pradėjo spaudoje. Vėliau buvo pakviestas į televiziją. O iš ten pasitraukęs vėl grįžo į spaudą: dirbo "Respublikoje", "Dienoje", "Lietuvos žiniose".

Jau būdamas pensininkas V.Mundrys paliko sostinę dėl šeiminių aplinkybių. Pasirinko Varėną. Įsikūrė jos centre - Savivaldybės pašonėje stūksančiame penkiaaukštyje. Buvusį vilnietį Varėna iškart priėmė kaip savą. Nuo 1960 metų Varėnos rajone prie Glūko ežero jis leisdavo beveik visas vasaras. Dabar jis kasmet ten rengia solidų žvejų turnyrą. O kai namie žaidžia pajėgi Varėnos vyrų rankinio komanda "Ūla", bičiulių paprašytas V.Mundrys mielai komentuoja rungtynes.

Prieš kelerius metus atšventęs septyniasdešimtmetį V.Mundrys mažai pasikeitė - toks pat optimistas, kupinas idėjų. Tiesa, dabar jam ne pats geriausias metas - tenka paklusti gydytojų valiai. Šį likimo iššūkį pasitiko ramiai. Kaip ir visus nuo mažens tykojusius išbandymus.

Žmogus - orkestras

Jis gimė Klaipėdoje. Tačiau ten neužsibuvo. Vokiečiams žengiant į uostamiestį lietuvių pulkas pasitraukė į Šiaulius, paskui - į Seredžių. Tėčiui, Lietuvos karininkui, iš paskos keliavo ir Virgilijus su mama. Kai 1939 metais šis pulkas vienas pirmųjų įžygiavo į Vilnių, Mundrių šeima apsigyveno sostinėje. 1941-ųjų birželį tėtį ištrėmė į Sibirą, mama jau laukėsi antro vaikelio. Gimė dukrytė, tačiau tėtis jos neišvydo. Į Lietuvą jis nebegrįžo - mirė Norilske. Mama liko su dviem mažamečiais - Virgilijumi ir Regina, kuri užaugusi irgi tapo sporto žurnaliste.

Gal būtent tada, kasdien Žvėryno dulkėse su draugais gainiodamas futbolo kamuolį, jis pajuto didžiulę trauką šiai sporto šakai. Nors savo sportinę šlovę Virgilijus sėmė fechtuodamas. Šią šaką pasirinko neatsitiktinai. Kai vaikystėje lazdomis špaguodamas su vyresniais berniukais buvo įviliotas į pamazgų duobę, po įsimintinų maudynių prisiekė: kad ir kas būtų, išmoksiu fechtuoti. Ir išmoko - puikiai įvaldęs rapyrą V.Mundrys įvykdė TSRS sporto meistro normatyvą ir triskart tapo Lietuvos čempionu.

Mokydamasis sostinės Pirmojoje berniukų gimnazijoje (1949 m. reorganizuotoje ir pervadintoje 1-ąja vidurine mokykla, dar vėliau jai suteiktas A.Vienuolio vardas) Virgilijus niekada neliūdėjo. Su bendravardžiu klasės draugu Virgilijumi Noreika, vėliau tapusiu garsiu tenoru, skambiai dainuodavo duetu. O ir rašė jis lengvai. Šmaikšti V.Mundrio parodija apie amerikoną Lietuvoje tuomet miesto jaunųjų literatų konkurse buvo įvertinta antrąja premija. Tai prisimindamas dabar jis neabejoja, kad pirmiausia buvo žiūrima ne meninės darbų vertės, o idėjiškumo - juk tada laikraščiai tiek daug rašė apie kvailus išpuikusius amerikontus... Pirmoji premija tada buvo paskirta jo bendraklasiui Tomui Venclovai (dabar žinomam poetui ir literatūrologui) už eilėraštį.

Kūno kultūros mokytojo Vinco Matuizos iniciatyva gimnazijos vaikinukų komanda dalyvaudavo net miesto ledo ritulio suaugusiųjų pirmenybėse. Kartą mokykloje išvydo skelbimą: dainų ir šokių ansamblis "Lietuva" steigia studiją, norinčius kviečia dalyvauti konkurse (tuo metu vyko pasirengimas 1954 metų Lietuvos literatūros ir meno dekadai Maskvoje). Virgilijus po ledo ritulio varžybų su draugais užsuko į ansamblio patalpas pažiūrėti, kaip sekasi klasės draugams šokti. "Lietuvos" šokių vadovas Juozas Lingys žiūrovams liepė išeiti arba lipti ant scenos. Iš pasilikusių drąsuolių jis išsirinko V.Mundrį. Šoklus energingas jaunuolis įveikė visus tris turus. Tapęs "Lietuvos" šokių studijos nariu Virgilijus pradėjo gauti algą. Pačiu laiku. Mat 1952 metais jo mama patyrė antrą infarktą.

Dešimtos ir vienuoliktos klasių kursą jis išklausė jau mokydamasis 1-oje darbininkų jaunimo mokykloje. Puikus šokėjas (jis šauniai atšoko dekadą Maskvoje) ir talentingas rapyrininkas nusprendė pasukti į žurnalistiką. Iš tuometės (1954 m.) jų laidos ten įstojo net penki žmonės. O šiemet sukako penkiasdešimt metų, kai V.Mundrys baigė universitetą kartu su kitu sporto komentatoriumi Algiu Matulevičiumi, ilgamečiu dienraščio "Komjaunimo tiesa" redaktoriumi Viliumi Chadzevičiumi, oficioze "Tiesa" kultūros dirvonus purenusia Irena Litvinaite-Avyžiene...

Viskas prasidėjo nuo rankinio

Dar studijuodamas Vilniaus universitete (tada - Vilniaus V.Kapsuko universitete), V.Mundrys nuėjo atlikti praktikos į laikraščio "Sportas" redakciją. Jau po dviejų savaičių jį įdarbino korektoriumi, po pusmečio - literatūriniu darbuotoju. Ten išdirbo vienuolika metų.

Vos pradėjęs žurnalisto darbą V.Mundrys pateko į televiziją. Viskas prasidėjo nuo rankinio. 1956 metais Vilniaus Jaunimo stadione (dabar ten Seimo rūmai - red.) vyko pirmasis TSRS didžiojo rankinio (vienuolika prieš vienuolika) čempionatas. V.Mundriui buvo patikėta jį nušviesti. Jaunasis žurnalistas pradėjo rimtai domėtis šia šaka. Tuo pat metu rankinio čempionatui imta ieškoti komentatoriaus. Paprašytas jis kartą kitą pasėdėjo prie mikrofono, o netrukus tapo nuolatiniu neetatiniu "kalbėtoju".

Vėliau ir boksininkai neapsieidavo be jo pagalbos. V.Mundrys pamena, kai "Žalgirio" stadione per pirmąją Lietuvos spartakiadą finale kovėsi Vilnius ir Kaunas. Vilniečiams pirmaujant 3:0, Virgilijus išgirdo, kaip legendinis boksininkas Algirdas Šocikas, nebetverdamas iš pykčio ir gėdos, kad vilniečiai juos taip žemina, net neapšilęs pareiškė: "Viskas! Maunuosi kelnes - einu duosiu jiems į snukį." Ir davė. Finalą Kauno komanda tada laimėjo 5:3.

Atviliojo į futbolą

Vėliau Lietuvos televizijos ir radijo komiteto Sporto redakcijos vadovas Antanas Grigelis atviliojo jį į futbolą. 1960 metais jie drauge vyko į Rygą, ten žaidė Vilniaus "Žalgiris" su Rygos "Dauguva". Komentavo abu.

V.Mundrys: "Dirbome griežtai pagal susitarimą. Kai kalbėdavo Antanas, baigdamas sakinį jis man stukteldavo alkūne į šoną, kad pasiruoščiau. Ir aš jam taip "perduodavau estafetę". Per tas rungtynes vilniečiai įmušė bene penkis įvarčius. Vieną jų pelnė Romualdas Juška. Kai jis netikėtai pasisukęs užpakaliu pasiuntė kamuolį tiesiai į vartus, visas stadionas sugriaudėjo iš juoko.

O pirmas rimtas nuotykis manęs laukė Minske. Ten nuvykau vienas. Stadione buvo tik dvi komentatorių būdelės - Minsko radijo ir Minsko televizijos. Man labai nepatogioje vietoje buvo pastatyta siaura apvali būdelė su paaukštinimu - tokiose milicininkai reguliuodavo eismą gatvėse. Buvau ten įkištas ir užrakintas. Prasidėjo baisus lietus. Blaškiausi kaip įkirptas, kad per stiklu srūvantį vandenį įžiūrėčiau, kas vyksta aikštėje... Tada pergalę prieš šeimininkus šventė Vilniaus "Žalgiris" - Stasys Ramelis pelnė įspūdingą įvartį maždaug iš 40 metrų atstumo. Kai žiūrovai ėmė skirstytis, niekas nesiteikė manęs išleisti. Pamatęs pro šalį einantį milicininką pradėjau šaukti, kad išvaduotų. Gerasis žmogus pagal iš mano būdos ėjusius laidus nusigavo iki Minsko televizijos autobuso, o ten mane pamiršę vyrai prie butelio "liūdėjo" dėl saviškių nesėkmės. Kai pagaliau atgavau laisvę, autobusas jau buvo pakeliui į Vilnių. Teko naktį grįžti traukiniu."

Olimpinė virtuvė

1967 metais V.Mundrys pradėjo dirbti laikraščio "Sovietskaja Litva" redakcijoje - buvo atsakingas už sportą. O 1978-aisiais jį pakvietė į Lietuvos radijo ir televizijos komitetą vadovauti Sporto redakcijai. Taip jis tapo etatiniu komentatoriumi.

Kaip tik tuo metu pradėta rengtis Maskvos olimpiadai. Maskvos centrinė televizija dairėsi trūkstamų komentatorių. Kiekvienai sporto šakai būrė brigadas su operatoriais, režisieriais ir komentatoriais. Krepšiniui iš karto angažavo Petrą Buzelį. V.Mundrio paprašė komentuoti rankinį.

V.Mundrys: "Rankinio grupės vadovas ir pagrindinis komentatorius buvo Igoris Zorinas. Mane paskyrė jo pavaduotoju. Darbavausi "Dinamo" salėje, I.Zorinas - sporto rūmuose "Sokolniki".

Mus rengė pusantrų metų. Kartais dviem mėnesiams kviesdavo į teorijos seminarus Maskvoje, Centrinėje televizijoje. Ten mums įteigė, kad komentavimas yra charakteris, kad čia būtina dramaturgija. Ir jei žmogus viduje nedega, jis niekada "neiššaus".

Vykdavo susitikimai su sporto specialistais, psichologais, medikais ir pan. O praktiškai rengėmės per varžybas - pradedant pasaulio čempionatais, baigiant tarptautiniais turnyrais. Po rungtynių ar treniruočių dar tekdavo imti interviu - nebūtinai į eterį. Reikėjo parodyti, ką, kiek ir kaip sugebame "ištraukti" iš pašnekovo. Įveikusieji visus išbandymus vėliau darbavosi Maskvos olimpiadoje.

Žaidynių išvakarėse mums buvo pasakyta: Laikykitės tvarkos ir viskas bus gerai. "Dinamo" sporto salės antro aukšto tribūnų pirmoje eilėje kolegoms užsieniečiams būdavo paruošti stalai, televizoriai, mikrofonai. Jie dirbo atviroje erdvėje. Mes - ne. Man tai labai nepatiko. Ir ne tik dėl "nostalgijos" Minskui. Tiesiog mūsų darbe labai svarbu jausti tribūnų alsavimą. Dirbdami visai šalia užsienio kolegų, jautėmės kaip už kardono.

Gyvenimas kažkaip nejučia vis pakišdavo man kilimėlį po kojomis. Jei nebūčiau vienuolika metų dirbęs redakcijoje "Sovietskaja Litva" ir laisvai įvaldęs rusų kalbos su visais jos stilistikos bei gramatikos niuansais, vargu ar būčiau patekęs į Maskvos žaidynes."

Ir liežuvis turi tobulėti

Gal ir nelabai etiška klausti apie dabar televizijoje besidarbuojančių kolegų darbą, bet labai jau smalsu buvo išgirsti specialisto nuomonę. Sutarėme pavardėmis nežongliruoti.

V.Mundrys: "Aš nuolat stebiu mūsų sporto komentatorių darbą. Yra keli žmonės, teikiantys vilčių, bet reikia dar palaukti. Tačiau kai penkerius ir daugiau metų iš tų pačių lūpų girdžiu vis tą patį tekstą ir dar kai painiojami skaičiai ar net pavardės, negaliu teigti, kad man tai patinka. Mums ant galvos pilamas plikos informacijos srautas irgi nieko neduoda. Informacija suveikia, kai ji pateikiama reikiamu momentu. Komentatorius turi tai jausti. O įdomybių galima prisirinkti iš anksto, tik reikia netingėti.

1974 metų pasaulio čempionato bronzinis prizininkas legendinis Lenkijos rinktinės vartininkas J.Tomaševskis yra pasakęs: "Sporto reportažą įsivaizduoju taip - radijo klausytojas turi matyti, o televizijos žiūrovas turi girdėti. Kitaip sakant, vaizdas, kurį matome, turi būti praplėstas, antraip - komentuoti galėtų kone kiekvienas."

Kai kūrėsi televizijos kanalas "Sport1", buvo paskelbtas konkursas. Pasiskambinęs prisistačiau, pasakiau, kad netrukus man sukaks septyniasdešimt, kad nepretenduoju į jokius darbus, tik, turėdamas beveik keturiasdešimties metų darbo eteryje patirtį, galėčiau pakonsultuoti jaunus televizijos žmones. Pažadėjo perduoti prašymą naujojo kanalo vadovui. Tačiau pasiūlymas jų nesudomino.

Didžiausia blogybė, kad dabar niekas nieko nebeaptarinėja, nebesiginčija, nebesitaria su kalbininkais. Sportas radijuje ir televizijoje numarintas. Anksčiau per rungtynes vienas žmogus dirbdavo televizijai, kitas - radijui. Dabar radijas visai nugyventas, televizija irgi merdi. Tiesa, yra "Trys milijonai", bet gal nekomentuosiu, ką manau apie šią laidą."

V.Mundrys prisipažino, jog iki šiol labai gailisi nesutikęs Vilniaus universitete dėstyti sporto žurnalistikos, kai jam siūlė tuomet katedrai vadovavęs Laimonas Tapinas. Antrąja klaida vadina atsisakymą grįžti į Lietuvos televiziją, kai ten jį kvietė prieš septynerius metus. Tuomet V.Mundrį sugundęs kipšas nuviliojo į kitą vietą, bet ten jis greitai "nusvilo".

Netikėtas posūkis

Garsiojo komentatoriaus biografijoje yra dar vienas ryškus puslapis. 1992 metais jis priėmė ką tik išrinkto Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento Vytauto Dirmeikio pasiūlymą eiti nacionalinės rinktinės direktoriaus pareigas.

V.Mundrys: "Pamaniau, jog tokia patirtis man, kaip žurnalistui, labai pravers. Nuėjau, pamačiau, sužinojau. Ir iš karto kilo klausimas: jei futbolo šeimoje kas nors negerai, ar, eidamas tokias pareigas, galiu apie tai rašyti? Negaliu. Nors rašyti buvo apie ką. Iškentėjau dvejus metus. Viso to man pakako iki kaklo. O majonezo ir kamštelių istorija buvo jau man išėjus."

Ši patirtis - jau atskira tema. Tačiau paprašytas papasakoti vieną ryškų epizodą iš to laikotarpio, V.Mundrys ilgai nesuko galvos.

V.Mundrys: "Rengėmės pasaulio čempionato atrankos varžyboms. 1993 metų kovo mėnesį buvo numatytos rungtynės Sevilijoje - mūsų rinktinė turėjo žaisti su Ispanija. Lietuvoje blokada. Žiema. Treniruotis nėra kur. Rinktinės treneris Algimantas Liubinskas sako: būtina kur nors išvažiuoti, tik pinigų reikia gauti. Nuėjau pas LTOK prezidentą Artūrą Poviliūną. Jis susitarė su Katalonijos olimpinio komiteto prezidentu, kad mus priims už dyka Barselonoje savaitei, o iš ten skrisime tiesiai į Seviliją. Būsimąja kelione džiaugiamės neilgai. Jau kitą rytą V.Dirmeikis pareiškė, kad niekur neskrisime. Jis liepė man užsakyti didžiulį lėktuvą. Likus trims dienoms iki mačo juo išskridome į Seviliją: 25 futbolininkai ir per 50 turistų, kurie V.Dirmeikiui sumokėjo nemažus pinigus. Dalį jų LFF prezidentas skyrė futbolo reikmėms, kitą dalį - sau į kišenę. Sevilijoje pralaimėjome 0:5. Grįžtant namo prasidėjo įdomybės. Tarp futbolo aistruolių buvo jau gerokai įkaušusių kauniečių, jie pradėjo reikalauti, kad V.Dirmeikis grąžintų pinigus. Pasirodė, kad iš visų turistų jis surinko po penkis šimtus dolerių ir buvo prižadėjęs organizuoti Lietuvos futbolo aistruolių mačą su kažkokia Ispanijos komanda. Žinoma, rungtynės neįvyko. Įpykę turistai reikalavo teisingumo. Kai V.Dirmeikis pradėjo kažką aiškinti, vienas iš nukentėjusiųjų rinktinės žaidėjų akivaizdoje smogė LFF prezidentui į nosį. Tada V.Dirmeikis išsitraukė iš kišenės šūsnį pinigų ir pradėjo juos dalyti.

Paskutinės rinktinės rungtynės buvo su Danija Kopenhagoje. Lėktuvą užsakiau, viską sutvarkiau ir padėjau V.Dirmeikiui ant stalo pareiškimą. Į mačą Kopenhagoje vykau jau kaip turistas."

Ne tarp kitko

Ir dar vienas smagus sugrįžimas į praeitį. Šį epizodą V.Mundrys prisiminė, pasiteiravus, kas lengviau - komentuoti ar rašyti.

V.Mundrys: "Man lengviau rašyti. Nes čia gali reguliuoti savo darbą. Pamenu, Vilniuje "Žalgiris" žaidė su Maskvos "Spartak". Ši komanda buvo laikoma vyriausybine. Kai žalgiriečiai jiems įmušė penktą įvartį, į eterį konstatavau - penktas įvartis į "Spartak" vartus jau primena sutriuškinimą. Mano komentaras rusų kalba tiesiogiai skambėjo ir Maskvoje. O ten visus reportažus sekdavo redaktorius. Jei kur suklystu, iš karto ausinėse girdžiu pastabą. Po minėtos frazės išgirdau: "Nepersistenkite - galvokite, ką šnekate!"

Skaitytojai tikriausiai neatleistų šio rašinio autorei, jei ji nebūtų pasidomėjusi, ką futbolo specialistas mano apie mūsų šalies rinktinę.

V.Mundrys: "Dėka tų, kurie žaidžia užsienio klubuose, dabar turime neblogą futbolą. Man patinka, kad rinktinė pakeitė žaidimo stilių, vyrai tapo agresyvesni. Gal tai tiesiogiai susiję su komandomis, kuriose jie žaidžia. Gal ir su portugalo atėjimu į rinktinę... Pagerėjusi ir žaidėjų technika. Tik turime vieną bėdą - nemokame mušti įvarčių."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"