Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
SPORTAS

Francesco Totti variklis – begalinė meilė Romai

 
Visą karjerą Francesco Totti praleido "Romos" klube.
Visą karjerą Francesco Totti praleido "Romos" klube. Reuters/Scanpix nuotrauka

Pasibaigus 2016–2017 metų futbolo sezonui apie savo karjeros pabaigą oficialiai paskelbė vienas iškiliausių pastarojo meto Italijos futbolininkų Francesco Totti. Visą karjerą jis praleido klube „Roma“.

40 metų F. Totti yra retas atsidavimo vienam klubui pavyzdys. Romos komandoje jis debiutavo 1992-aisiais, būdamas 16 metų. Per čia praleistus 25 sezonus „Roma“ ekipai jis atstovavo 786 kartus, pelnė 307 įvarčius ir atliko 197 rezultatyvius perdavimus. Su „Roma“ jis 2001-aisiais tapo Italijos čempionu, du kartus laimėjo šalies taurę.

Per paskutines F. Totti karjeros rungtynes Italijos vicečempione šiemet tapusi „Roma“ 3:2 nugalėjo „Genoa“ komandą, o kapitono atsisveikinimo rungtynes stebėjo pilnas 60 tūkst. vietų Romos Olimpinis stadionas. Aistruoliai į stadioną rinkosi vilkėdami F. Totti 10-uoju numeriu pažymėtų marškinėlių kopijas, ant miesto centre kursavusių autobusų degė užrašas „Ačiū, kapitone“. O Romoje leidžiamas dienraštis „Il Tempo“ („Laikas“ – red.) pirmą kartą per 73 metų gyvavimo istoriją pakeitė pavadinimą ir rungtynių dieną pasivadino „Il Tempo Di Totti“.

Per rungtynes su „Genoa“ F. Totti aikštėje pasirodė 54 min., tuomet žiūrovai jį sutiko atsistoję ir griausmingomis ovacijomis.

Po rungtynių puolėjas nesulaikė ašarų, o iš klubo gavo įsimintiną dovaną – įrėmintus marškinėlius su 10-uoju numeriu ir savo pavarde.

„Galite įsivaizduoti, kaip mažas vaikas susapnuoja nuostabų sapną ir staiga jį pažadina mama, ragindama ruoštis į mokyklą. Vaikas nori toliau sapnuoti, bando sugrįžti į tą nuostabų sapną, bet jam nepavyksta. Šį kartą tai ne sapnas o realybė. Atgal sugrįžti man jau nepavyks“, – emocingai kalbėjo F. Totti, sulaukęs pasiūlymo užimti „Roma“ klubo direktoriaus pareigas. Tiesa, F. Totti neatmetė, kad dvikova su „Genoa“ galėjo būti ne paskutinė jo karjeroje – jis dar svarsto galimybę rungtyniauti žemesnio rango varžybose.

F. Totti karjeros pabaigos proga „Roma“ klubo svetainė prisiminė žaidėjo interviu, duotą garsiam Italijos žurnalistui ir politikui, buvusiam Romos miesto merui Walteriui Veltroni.

– Francesco, kokie pirmieji jūsų vaikystės prisiminimai?

– Pagalvojus apie tai, atmintyje pirmiausiai iškyla vieta netoli mano namų, prie mokyklos. Tai didelis parkas, kuriame žaisdavome futbolą su draugais ir pusbroliais. Buvau 5–6 metų.

– Kaip atrodė jūsų kambarys?

– Sienos buvo geltonos ir raudonos spalvų, tokia yra „Roma“ klubo atributika. Turėjau didelį savo dievaičio Peppe Giannini plakatą. Taip pat – daug marškinėlių ir šalikų su klubo emblemomis. Visur – geltonos ir raudonos spalvos daiktai.

– Kiek laiko praleisdavote žaisdamas futbolą?

– Labai daug laiko. Grįžęs iš mokyklos sėsdavau ruošti pamokų. Tačiau vos išgirdęs, kad draugai kieme žaidžia futbolą, mamai pasakydavau, jog pamokas paruošiau ir bėgdavau į lauką gainioti kamuolio. Žaisdavome iki 7–8 val. vakaro. Kasdien, ištisus metus.

„Du ar tris kartus man pavyko sugrįžti į futbolą po sunkių traumų. Tokiomis akimirkomis supranti, kaip myli šį sportą ir trokšti žaisti.“

– Kaip iš gatvės futbolo patekote į „Roma“ klubą?

– Man idealiai pasisekė. Lankiau „Fortitudo“ mokyklą, po to perėjau į „Smit Trastevere“. Kartą ji žaidė draugiškas rungtynes su „Roma“ akademijos auklėtiniais. Manęs neleido žaisti, nes pasakė, kad esu mažesnis už kitus. Atokiau nuo aikštės pradėjau daryti įvairius pratimus su kamuoliu. Tuomet mane pastebėjo vienas iš „Roma“ mokyklos trenerių Ermenegildo Giannini ir pakvietė pas save. Jis puikiai išmanė futbolą. Buvau liesas ir nedidelis, mane draugai vadino nykštuku, bet vėliau per trumpą laiką ištįsau.

– Ką jums reiškia Roma?

– Viską. Tai mano miestas ir mano komanda, visas mano gyvenimas. Nuostabi gamta ir klimatas, kultūros paminklai, netoli jūra – todėl Roma yra gražiausias miestas pasaulyje. O futbolo klubas „Roma“ nuo ankstyvos vaikystės buvo mano svajonių komanda, troškau joje žaisti. Rungtyniavau čia 25 sezonus, buvau komandos kapitonas. Ar galėčiau norėti daugiau?

– Per savo 40-ąjį gimtadienį sakėte, kad vienu metu vos neperėjote į Madrido „Real“.

– Tai nutiko 2003 metais. Mano santykiai su Romos klubu tuomet buvo keisti. Neatrodė, kad „Roma“ nori mane išlaikyti, o tuo metu pasiūlymų netrūko, savąjį pateikė ir „Real“. Rimtai svarsčiau galimybę išvykti į Romą. Tačiau mano šeima ir draugai įkalbėjo likti Romoje. Dabar džiaugiuosi dėl to. Labai myliu šį miestą. Šie jausmai buvo mano karjeros variklis.

– Kaip įsivaizduojate savo ateitį?

– Dar negaliu apie tai kalbėti, nes prasideda naujas karjeros etapas. Žinau tik viena – visada mėgausiuosi juo ir būsiu „Roma“ klubo dalimi. Noriu toliau padėti šiam klubui.

– Galėtumėte dirbti treneriu?

– Dalis manęs norėtų. Tačiau žinant mano charakterį... Tikrai negalėčiau suvaldyti komandos. Bet galbūt kada nors viskas pasikeis ir imsiuosi šios veiklos.

– Koks buvo smagiausias jūsų karjeros epizodas?

– Su klubu laimėtas Italijos čempionų titulas. Tai viso gyvenimo svajonė.

– O sunkiausi momentai?

– Be abejo, traumos. Tai suteikia daug peno apmąstymams. Du ar tris kartus man pavyko sugrįžti į futbolą po sunkių traumų. Tokiomis akimirkomis supranti, kaip myli šį sportą ir trokšti žaisti.

– Tikiu, kad šito jūsų klausė milijonus kartų. Bet vis dėlto, kur slypi jūsų ilgaamžiškumo paslaptis?

– Aistringai myliu savo darbą. Norėjau pasauliui įrodyti, kad futbolas nepavaldus amžiui, rūpinausi savo kūnu, kruopščiai treniravausi ir man pavyko tai. Be to, kai jauti artimųjų palaikymą, daug lengviau nesustoti. Stengiausi nepažeisti sportinio režimo ir vengti pasilinksminimų, vakarus leisdavau su šeima.

– Karjeros pradžioje įsivaizdavote, kad žaisite iki 40 metų?

– Ne. Negalėjau įsivaizduoti, kad tokiame lygyje žaisti iki 40-ies ir dar būsiu komandos kapitonu. Esu patenkintas savo karjera.

– Su kuriuo treneriu jūsų santykiai buvo geriausi?

– Su Zdeneku Zemanu. Apskritai, aš niekada neturėjau problemų su klubo treneriais, stengiausi daryti tai, jo jie reikalavo iš manęs. Niekada nesistengiau pasinaudoti savo įtaką ir siekti, kad nepatikęs treneris būtų atleistas iš klubo.

– Kaip pasikeitė futbolas jūsų karjeros metu?

– Dabar daugiau lemia fizinės žaidėjų savybės ir mažiau – techninės. Būdamas fiziškai stiprus, esi pranašesnis už kitus. Tačiau be techninių savybių nieko nepasieksi. Bet svarbiausia yra žaidėjo protas ir mąstymas.

– Ar bendraujate su kito Romos klubo „Lazio“ žaidėjais?

– Taip, su Alesandro Nesta ir Marco Di Vaio. Mes augome kartu ir likome gerais draugais.

– Jums svarbi šeima?

– Be jokios abejonės. Be šeimos nebūčiau pasiekęs to, ką turiu dabar. Be artimųjų žmonių palaikymo kiekvienam yra labai sunku. Kuo vyresnis esi, tuo labiau supranti šeimos svarbą ir jos teikiamus privalumus.

– Ar vis dar sapnuojate futbolą?

– Ne, bet dažnai susapnuoju karjeros pabaigą. Deja, tai yra realybė, o ne sapnas. Šie 25 metai buvo puikūs. Pasiilgsiu puikių santykių su komandos draugais, pokštų ir treniruočių stovyklų. Paskutinį savo sezoną mėgaujuosi kiekviena komandoje praleidžiama minute.

– Kuris gynėjas prieš juos žaidė šiurkščiausiai?

– Paulo Montero. Nežinau, koks jis žmogus kasdienybėje, tačiau aikštėje buvo labai piktas, visą laiką persekiodavo įsikibęs tarsi šuo. Žaisti prieš jį buvo sunkiausia.

– Kokia jūsų nuomonė apie žurnalistus?

– Kartais jie peržengia visas ribas. Žurnalistai turi rašyti tiesą, o ne beprasmius išgalvotus dalykus. Nesąžininga ir negarbinga taip siekti populiarumo.

– Ar esate laimingas žmogus?

– Taip, labai.

Parengė VILMANTAS REMEIKA

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"