TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

I.Averbuchui sporto karjera - tarsi blogas sapnas

2012 12 06 6:55
Taip I.Averbuchas dėkoja jį sužavėjusiai Lietuvos publikai. /Erlendo Bartulio nuotrauka

Lygindamas dabartinę savo veiklą su 13 metų trukusia tarnyste didžiajam sportui Ilja Averbuchas pripažįsta, jog anksčiau neturėjo galimybės pajusti palaimingo kūrybos džiaugsmo. Dabar jis pats kuria ledo šokių šedevrus ir pamažu skinasi kelią į didžiąsias pasaulio arenas.

Daugkartiniai Rusijos ledo šokių čempionai I.Averbuchas ir Irina Lobačiova iškovojo auksą Europos ir pasaulio čempionatuose, Solt Leik Sityje tapo olimpiniais vicečempionais, o įspūdingą karjerą baigė 2003-iaisiais, būdami pačiame šlovės zenite. Tada ir prasidėjo gražiausias I.Averbucho gyvenimo etapas.

Neseniai didžiųjų Lietuvos miestų žiūrovai išvydo jo sukurtą ledo šokių spektaklį "Mažos didelio miesto istorijos" iš Rusijos meno meistrų festivalio "Kalėdiniai vakarai" ciklo. Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje publika atsistojusi dėkojo žvaigždžių komandai už elitinį meną.

Po spektaklio sostinės "Pramogų arenoje" Ilja Averbuchas užkulisiuose atsakė į "Lietuvos žinių" klausimus.

Tariasi su savimi

- Kaip pavyko suburti tokį ryškų olimpinių ir pasaulio čempionų žvaigždyną? Gal Rusijoje iki šiol draugystė labiau vertinama nei pinigai?

- Su kai kuriais šio šou dalyviais anksčiau konkuruodavome per varžybas. Dabar mūsų komandos santykiai yra puikūs, nors iš pradžių ji į mano idėjas žvelgė gana atsargiai. Tačiau kai įsitikino, kad mano pasiūlyti televizijos projektai ir ledo šou yra aukščiausios kokybės, nusiramino. Tai mus sutelkė. Atsirado abipusis pasitikėjimas.

Iš pradžių parengėme čempionų šou divertismentą. Pamažu čiuožėjus įtikinau, kad reikia eiti pirmyn. Taip atsirado muzikinis spektaklis "Mažos didelio miesto istorijos", kuriame visi matomi, visi vieni kitiems padeda. Ir man tai labai svarbu.

- Pamačiau fantastišką reginį. Esate jo idėjos autorius, režisierius, choreografas, vadybininkas. Ne per sunku?

- Nelengva. Tačiau turiu komandą, kuri padeda įgyvendinti visus sumanymus. Beje, vienam viską planuoti yra paprasčiau. Kai aš - režisierius ir choreografas - sugalvoju įdomų projektą, tuoj pat atsisuku į save - vadybininką - ir klausiu, ar sugebėsiu įgyvendinti šį sumanymą. Atsakau, kad dėl to pasiryžęs išleisti visus pinigus. Abiem atvejais esu suinteresuotas asmuo, todėl ir demonstruojame tokią gerą kokybę.

- Tai jau panašu į veikiantį ledo teatrą, o ne į atskirą projektą.

- Tai, ką dabar pasakėte, ir bandau visiems pranešti. Šio projekto misija - parodyti, jog gali būti kuriamas ir ledo spektaklis. Tai mano svajonė, kurios siekiu šiame gyvenime. Labai noriu, kad atsirastų stacionarus ledo teatras. Lietuvoje mums teko šokti puikiose ledo arenose, čia žiūrovai gana arti. Ir vis dėlto norėčiau, kad visi žiūrovai sėdėtų priešais sceną kaip tikrame teatre. Nes iš priekio ir iš šono labai skirtingai matyti.

"Mažas didelio miesto istorijas" šiemet olimpiniame Londone rodėme 14 kartų. Vietos kritikai jas labai gerai įvertino. Mūsų dailiojo čiuožimo meistrų plejada išties auksinė. Ir tai labai svarbu. Tikiuosi, netrukus mūsų vizitinė kortelė bus kaip ir garsiojo Kanados "Cirque du Soleil".

I.Averbuchas ir I.Lobačiova drauge pasiekė svaiginamų aukštumų. /LŽ archyvo nuotraukos

Ilgas procesas

- Kiek laiko kūrėte šią programą?

- Ilgiausiai trunka sukurti scenarijų ir muziką. Mums labai pasisekė - turime jauną talentingą kompozitorių Romaną Ignatjevą. Bene pusę metų drauge su juo stengėmės, kad muzikos ritmas ir nuotaikos derėtų tarpusavyje. Choreografiją sukūriau gana greitai, nes puikiai viską įsivaizdavau. O ir šokėjai profesionalai nemažai įdomių dalykų pasiūlydavo. Visas spektaklio kūrimo procesas truko beveik aštuonis mėnesius.

- O būdamas čiuožėjas kiek laiko rengdavote naują programą?

- Anksčiau būdavo kitokios taisyklės, o ir programa visai kitaip būdavo vertinama. Dabar ji "surenkama" per tris keturias dienas. Mes ją kurdavome beveik visą vasarą. Tačiau man būdavo per ankšta tuose sporto rėmuose, nes ištisus metus tekdavo šokti vis tą patį. Gal dėl to dabar esu čia ir darau tai, kas man labai patinka.

- Tikėjausi ir Jus išvysti šokantį spektaklyje, tačiau ant ledo pasirodėte tik jam pasibaigus...

- Jei kas nors suserga, tuomet pakeičiu, nes vis dar čiuožiu. Kai kuriuose projektuose tai ir darau. Tačiau šiame spektaklyje nedalyvauju sąmoningai. Pirmiausia dėl to, kad užkulisiuose yra labai daug darbo. Antra - nenorėčiau, kad susidarytų įspūdis, jog Ilja Averbuchas sukūrė spektaklį sau. Manau, režisieriaus vieta už kadro.

Meilė brangesnė už auksą

- Trylika metų praleidote didžiajame sporte. Ar pasitraukti buvo labai skausminga?

- Mudu su Irina pavargome nuo sporto, paskutiniai metai buvo labai sunkūs. Pasiekėme beveik viską. Trūko tik pergalės olimpinėse žaidynėse. Kitos olimpiados būtų tekę laukti dar ketverius metus. Įvertinę jėgas abu supratome, kad geriau laiku baigti. Per tuos ketverius metus spėjau daug nuveikti ir nė kiek nesigailiu, kad būtent tada pasitraukiau iš sporto.

- Trejus metus šokote su Marina Anisina, dukart su ja tapote pasaulio jaunimo čempionais. Kai netikėtai stojote į porą su savo mylimąja I.Lobačiova, daugelį šokiravo toks Jūsų poelgis. Nutraukęs sėkmingai įsibėgėjusią karjerą viską pradėjote nuo pradžių. Niekada nesigailėjote taip pasielgęs?

- Iš tiesų su Marina būdavome labai gera pora. Tačiau niekada nesigailėjau dėl to, ką padariau. Juk tai buvo jaunystė. Būdamas tokio amžiaus ne viską sugebi tinkamai įvertinti. Dabar gal kitaip elgčiausi. Šios temos su Irina niekada negvildendavome. Vėliau mūsų ir Marinos keliai ne kartą susikirto. O Solt Leik Sičio olimpiadoje ji su Gwendaliu Peizerat aplenkė mus vienu balu ir laimėjo auksą.

- Tai buvo saldus Marinos kerštas Jums?

- Nemanau. Kiekvienas darėme, ką sugebame. Tai, kad su Irina tuomet nelaimėjome, ir paskatino mane imtis to, ką darau šiuo metu. Dabar irgi siekiu olimpinių aukštumų.

Šokdama su G.Peizerat buvusi Iljos porininkė M.Anisina nuolat stebindavo žiūrovus akrobatiniais triukais.

Tuomet žiūrovams būdavo įdomiau

- Jūsų ir Irinos bei Marinos ir Gwendalio duetai labai skirtingi. Pastarąjį apibūdinčiau taip: greitas, žavus, atletiškas.

- Taip, Marina nuolat keldavo Gwendalį.

- Jūsų pora būdavo elegantiška, plastiška, preciziška. Kas lemia stilių?

- Kiekvienas sportininkas turi savo braižą, kiekviena mokykla - savitą stilių. O prancūzų mokykla išsiskirdavo gera doze moderno.

- Kaip prisimenate Solt Leik Sičio olimpiadą?

- Buvo penkios poros, kurių kiekviena galėjo būti ir pirma, ir penkta: Marina su Gwendaliu, mudu su Irina, italai Fusar Poli ir Margaglio, Lietuvos duetas Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas bei kanadiečiai Shae Lynn Bourne ir Victoras Kraatzas. Kalbėdamas apie Solt Leik Sičio olimpiadoje užimtą antrąją vietą visada pabrėžiu, kad galėjome likti ir penkti, bet galėjome būti ir pirmi. Tokia konkurencija vertė tobulėti.

Dabar kova vyksta tik tarp dviejų porų - Tessos Virtue ir Scotto Moiro iš Kanados bei Meryl Davis ir Charlie White'o iš JAV. Visos kitos toli nuo jų. Mūsų laikais, manau, žiūrovams būdavo įdomiau.

Jokios nostalgijos

- Tuomet būdavo daugiau džiaugsmo ar nuoskaudų?

- Mano, sportininko, gyvenimas buvo tarsi ilgas sapnas. Galiu patikinti, kad nejaučiu jokios šio laikotarpio nostalgijos.

Šis etapas suteikė man galimybę eiti toliau. Kodėl nenoriu jo prisiminti? Gal dėl to, kad būdavo daugiau negatyvių dalykų, susijusių su nesėkmėmis, nervine įtampa, nuolatiniu spaudimu. Neigiamus dalykus visi stengiamės ištrinti iš atminties.

- Jus su Irina treniruodavo garsūs ledo šokių meistrai Natalija Liničiuk ir Genadijus Karponosovas. Keturi žmonės - keturi charakteriai. Būdavo sunku dirbti?

- Su Irina esame viena iš nedaugelio porų, kurios visų titulų pasiekė su tais pačiais treneriais. Apie Nataliją ir Genadijų galiu pasakyti tik gerų žodžių. Juos labai gerbiu ir esu labai dėkingas. Žinoma, visko patirta. Tačiau buvome jau daugiau nei mokiniai ir mokytojai - buvome kaip šeima. Todėl su Irina likome ištikimi žmonėms, kurie mumis patikėjo ir atvedė į sporto aukštumas.

- Ar tais laikais būdavo įmanoma draugystė tarp konkuruojančių porų?

- Sporte jos nebūdavo. Mes su Povilu Vanagu labai draugaudavome, kai pirmus trejus metus treniruodavomės vienoje grupėje. Pamenu, stovyklaujant Vilniuje Povilas mane nusivedė į mitingą - Lietuvoje buvo prasidėjęs atgimimas. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė. O dabar vėl jau dešimt metų drauge dirbame. Povilas su Margarita yra mano komandoje, mūsų santykiai puikūs. Tiesa, jie nedalyvauja šiame spektaklyje, nes turi savo projektą.

Aukso vidurio beieškant

- Kokios dabar ledo šokių tendencijos? Kas Jums patinka, kas ne?

- Vertinimo kriterijų aukso vidurys dar nerastas. Manau, būtina rasti tinkamą būtinų privalomosios programos elementų kiekį. Šiuo metu jų yra per daug, dėl to ir programa neretai "pasiklysta" - nebelieka vietos kūrybai. Dabar, kaip jau sakiau, programa parengiama per kelias dienas. Svarbiausias darbas - pakeisti muziką, visa kita labai paprasta. Tai liūdina. Tokiomis sąlygomis aukštąjį pilotažą sugeba demonstruoti tik dvi mano jau minėtos poros. Anksčiau būdavo daugiau erdvės kūrybai.

O patinka tai, kad dabar teisėjai nebe visagaliai kaip mūsų laikais.

- Ar sutinkate, kad Rusijos ledo šokiai išgyvena krizę?

- Manau, kad jie jau brenda iš krizės. Atsirado kelios perspektyvios poros, tarp jų - Jekaterina Bobrova ir Dmitrijus Solovjovas. Tačiau iki Sočio olimpiados vargu ar jiems pavyks aplenkti pasaulio lyderius.

- Kas lėmė ledo šokių krizę Rusijoje?

- Ko gero, labiausiai pakenkė naujos taisyklės. Tie, kurie dabar laimi, nuo pat pradžių treniruodavosi orientuodamiesi į naujas taisykles. O vyresniems būdavo sunkiau, reikėdavo persiorientuoti. Tai - prarastas laikas.

Atskirai, bet kartu

- 2007-aisiais Jūsų ir Irinos šeima iširo po 12 bendro gyvenimo metų. Tai dėl didžiojo sporto?

- Tai daugiau lėmė pats gyvenimas. Pamažu viskas kaupėsi, kol pagaliau abu nutarėme, kad geriausia bus išsiskirti. Tačiau mūsų santykiai puikūs. Irina dalyvauja visuose mano projektuose.

- Jūsų sūnus Martinas gal irgi eis tėvelių pėdomis?

- Jam jau aštuoneri. Sportininku jis tikrai netaps. Martinas lanko brangų koledžą Maskvoje - labai gerai mokosi. Svarbiausia - suteikti jam kuo geresnį išsilavinimą. Su Martinu dažnai būname kartu, daug keliaujame.

- Jūsų gyvenimas - ant ratų. Kur žiūrovai sutinka šilčiausiai?

- Man labiausiai patinka Rusijos publika. Tikrai nesitikėjome, kad Lietuvoje būsime taip fantastiškai sutikti. Vykdami pas jus manėme, kad į mūsų spektaklį ateis santūrūs šaltoki žmonės. Buvome priblokšti, kaip nuoširdžiai ir kartu inteligentiškai jie reiškė susižavėjimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"