TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Ištvermingas brūzgynų žmogus

2014 12 10 6:00
Bebaimis Einoras Šulskus jau svajoja apie kitų metų pasaulio čempionatą. Mariaus Kaitulio nuotraukos

Būdamas trisdešimties Einoras Šulskus nusipirko dviratį ir važiuodavo tol, kol iš nuovargio nebegalėdavo minti. Pajutęs malonumą didelius atstumus įveikti ne lygiu keliu, o brūzgynais, 37-erių vyras šiemet pirmą kartą dalyvavo pasaulio „MTB 24h Solo“ čempionate ir vyrų elito grupėje finišavo septintas.

Unikaliu sportininku ir parą trunkančiomis alinančiomis pasaulio čempionato lenktynėmis susidomėjome sulaukę skambučio. „Lietuvos žinių“ skaitytojas teiravosi, kodėl nerašome apie puikiai pasirodžiusį lietuvį Škotijoje surengtose pasaulio pirmenybėse.

Nėrę į interneto platybes suradome WEMBO (kalnų dviračių ištvermės pasaulinė organizacija), kasmet rengiančią 24 valandų dviračių maratoną. Čia sportininkams dieną ir naktį tenka važiuoti nepaprastai sudėtinga trasa – kalnais, mišku, akmenimis nusėtais takais, sunkiai įveikiamais brūzgynais.

2012 metais „MTB 24h Solo“ pasaulio čempionatas surengtas Italijoje, pernai – Australijoje, šiemet – Škotijoje. 2015-aisiais ištvermingiausi dviratininkai rinksis JAV, o 2016 metais – Naujojoje Zelandijoje.

Šiemet spalio vidury vykusiame „MTB 24h Solo“ pasaulio čempionate elito grupėje tarp 30 vyrų triumfavo daugkartinis čempionas australas Jasonas Englishas, tarp 14 moterų greičiausia buvo zelandietė Kim Hurst. J. Englishas per 24 valandas įveikė 26 ratus (1 ratas – 13,5 km), K. Hurst – 24 ratus.

Lenktynių esmė – per 24 valandas įveikti kuo daugiau ratų. Jei ratų skaičius vienodas, geresnis yra tas, kuris greičiau šiuos ratus numynė.

Jonavoje gimęs, o dabar Vilniuje gyvenantis E. Šulskus Škotijoje per parą įveikė 24 ratus. Tai – septintoji vieta vyrų elito grupėje ir aštuntoji bendrojoje įskaitoje. Prizai įteikiami tik elito dešimtukui.

„Štai ir išsvajotas finišas. Kokia palaima – ir aš gyvas, ir dviratis važiuoja, ir dar gėdos nepridariau“, – savo dienoraštyje internete kitą dieną po finišo rašė E. Šulskus. Prieš čempionatą jis, kaip ir kiti dalyviai, paniškai bijojo sunkios trasos ir nuogąstavo atsidūręs ne ten, kur turėtų būti, bet trauktis buvo per vėlu.

Tokioje trasoje ne greitis svarbiausia.

Atvyko, pamatė, išsigando

– Kaip atsidūrėte pasaulio čempionate? – LŽ pradėjo pokalbį su Einoru Šulskumi.

– Į varžybas galėjo registruotis bet kas, tačiau į elito grupę vyko atranka. Organizatoriams nusiunčiau savo rezultatus. Tuomet sulaukiau patvirtinimo, kad esu įtrauktas.

– Prieš alinantį maratoną Škotijoje internete paviešinote savo dviračio nuotrauką ir parašėte: „Tokiu bolidu važiuosiu pasaulio čempionate.“ Kuo šis dviratis ypatingas?

– Pernai pasaulio čempionate Australijoje dalyvavusi ukrainietė mano prašymu susisiekė su pažįstamu škotu ir paklausė, kokia bus trasa šių metų pirmenybėse. Buvo atsakyta, kad reikia specialių dviračių. Mano naujajame dviratyje yra du amortizatoriai – vienas priekyje, antras užpakalyje. Abu „protingi“ – suveikia, kai įvažiuoji į duobę. Toks naujas dviratis kainuoja apie 20 tūkst. litų. Pirkau nenaują, metus važinėtą.

– Su trasa Škotijoje susipažinote nuvykęs likus savaitei iki varžybų?

– Jei būčiau ją pamatęs iš anksto, būčiau sakęs, kad įstengsiu įveikti tik 2-3 metus pasitreniravęs. Kai nuvykau ir ją išvydau, mane ėmė persekioti mintys: kodėl aš čia ir ką teks padaryti... Akmuo ant akmens, vietomis reikia leistis nuo stačios olos. Bet trauktis nebuvo kur. Visą savaitę treniruodamasis šioje trasoje raminau save, bet įtampa niekur nesitraukė. Vėliau sužinojau, kad trasos bijojau ne aš vienas, o beveik visi dalyviai.

Saugojosi medikių

– Varžybas pradėjote šeštadienį 12 valandą, baigėte – sekmadienį 12 valandą. Naktį važiuoti labai sunku?

– Esame apsirūpinę žibintuvėliais. Jie privalomi: vienas ant galvos, kitas ant vairo. Organizatoriai rūpinosi dalyvių saugumu. Važinėjo motociklais po trasą, dairėsi, ar sportininkams kas nors nenutiko. Vidury trasos buvo medicinos punktas. Pro jį važiuojant medikės žiūrėdavo tiesiai į akis klausdamos, ar viskas gerai. Jei tik nuspręstų, kad jautiesi blogai, turėtų teisę sportininką sustabdyti ir pasirūpinti jo sveikata. Todėl važiuodamas pro jas drebėdavau: man kartais kraujas iš nosies pasipildavo, todėl buvau pasiryžęs bet ką kišti į nosį, kad tik jos nieko nepastebėtų. (Juokiasi.)

– Tačiau nelaimės neišvengėte – griuvote ant akmenų, stipriai susimušėte kelį.

– Tai įvyko naktį. Atrodo, važiavau negreitai, bet posūkyje nesureagavau. Susimušiau kelį, ir to pakako: pradėjo krėsti šaltis, akyse aptemo. Matyt, kelio nervą sutrenkiau. Du tris ratus negalėjau normaliai minti. Jei tai būtų įvykę dalyvaujant Lietuvoje ar Latvijoje, būčiau pasitraukęs iš varžybų. Bet čia neturėjau pasirinkimo.

Lūžis įvyko paryčiais

– Kaip reikia pasirengti 24 valandų ištvermės startui? Gal labai gerai išsimiegoti arba daug prisivalgyti?

– Miegas, miegas ir dar kartą miegas. Prieš tokias varžybas geriau mažiau treniruotis, bet nejausti nuovargio.

Tačiau Škotijoje negalėdavau naktimis užmigti: vis galvodavau, kaip veikti trasą. Psichologiškai buvau silpnai tam pasirengęs.

Lietuvoje juk nėra nei tokių kalnų, nei nusileidimų. Negalėjau nė pagalvoti, kad trasa gali būti tokia sudėtinga. Ir supratau, kad esu ne ten, kur turiu būti.

– Bet viską įveikėte!

– Paryčiais išvydau, kad nėra lengva ne tik man, bet ir kitiems dalyviams. Tada įvyko lūžis. Matyt, padėjo ir tai, kad neretai treniruojuosi taip: trečią valandą nakties keliuosi ir dviratį minu iš Jonavos į Vilnių - į darbą. Jei vakare turiu jėgų, dviračiu grįžtu į Jonavą.

Taigi ketvirtą valandą ryto pamačiau, kad dalyviai pradėjo šilčiau rengtis – pasidarė šalta. Šiltesnių drabužių neapsivilkau, nes tuomet raumenys pradėtų kaisti ir dar labiau pavargčiau. Prie šalčio esu pripratęs.

Iki tol čempionate važiavau ir pats saugodamasis, ir dviratį saugodamas. Tada pajutau, kad dar turiu pakankamai energijos. Po finišo supratau, kad jėgų būtų užtekę dar vienam ar dviem ratams. Tačiau paskutinį ratą įveikti buvo labai sunku psichologiškai. Gal todėl, kad pamaniau, jog jau finišavau. Tačiau mano komandos narys Saulius Speičys informavo, kad per anksti atsipalaidavau – turiu įveikti dar vieną ratą. Jį važiavau lėtai, nes reikėjo save "perprogramuoti".

Pasaulio „MTB 24h Solo“ čempionate vyrų ir moterų elito grupėse triumfavo australas Jasonas Englishas ir zelandietė Kim Hurst.

Poilsiavo 10 minučių

– Ar per lenktynes privaloma užsukti į boksus, tarkime, pasitvarkyti dviračio ar užkąsti?

– Boksai sustatyti tokia tvarka, kad bet kokiu atveju pro juos pravažiuoji. Ir tavo reikalas: sustoti ar ne. Stengiausi kuo rečiau tai daryti, nes tuomet atšąla raumenys. Turėjau palaikymo komandą: S. Speičys čempionate atliko 50 proc. viso mano darbo. Jis žinojo, ką čia patirsiu, kaip mane maitinti. Žinoma, maistas nebuvo sotus: pusantro banano, du avižiniai sausainiai, keli gabaliukai juodojo šokolado ir baltymų bei angliavandenių skystu pavidalu. Valgydavau tik važiuodamas. Per parą stovėjau apie 10 minučių.

– Įdomu, ar trasos naktį apšviestos?

– Ne. Turėjome pasikliauti savo žibintuvėliais.

– Į Škotiją buvote nusivežęs atsarginį dviratį?

– Turėjau du atsarginius dviračius. Bet jie kitokio tipo. Galbūt jais ir nebūčiau važiavęs. Jei pagrindinis dviratis būtų subyrėjęs, su atsarginiu trečdalį trasos būčiau priverstas eiti pėsčias.

Karjeros pabaiga palauks

– Kaip jaučiasi žmogus, dviračiu įveikęs 24 valandų maratoną?

– Naktį galvojau, kodėl tai darau? Jau pats laikas baigti karjerą. O kai pasiekiau finišą, pradėjau mąstyti apie ateinančių metų varžybas.

Šias lenktynes prisiminsiu ilgai. Kaip ir dar vieną košmarišką pasirodymą. Prieš penkerius metus pirmą kartą Estijoje dalyvavau 100 mylių (161 km) dviračių varžybose. Tąsyk irgi nesupratau, kur lendu. O ten – sunkiausia trasa Baltijos šalyse. Finišavau priešpaskutinis, bet buvau toks laimingas, kad įveikiau trasą. Tada supratau, jog neverta bijoti ir 24 val. lenktynių. Pirmas bandymas – pirmoji vieta Latvijoje. Vėliau Lenkijoje finišavau antras. Šiemet Vokietijoje buvau penktas. Šios lenktynės pamokė, kas gali nutikti Škotijoje, ir kaip organizmas gali palūžti.

– Tad karjeros baigti neketinate?

– Tikrai ne. Bandysiu patekti į kitąmet JAV vyksiantį „MTB 24h Solo“ pasaulio čempionatą. Jau pradėjau tam rengtis, nes po lenktynių Škotijoje ilsėjausi visą mėnesį.

– Kas verčia taip save alinti?

– Būdamas trisdešimties nusipirkau dviratį ir vienas važinėdavau. Važiuodavau tol, kol nebegalėdavau minti, tekdavo stumti dviratį namo. Paskui susipažinau su bendraminčiais. Man niekada nebuvo įdomu važiuoti plentu ar žvyrkeliu. Traukė ten, kur brūzgynai ir purvynai. Toks polėkis aplanko ne kiekvieną.

Einoras Šulskus: „Matyt, padėjo ir tai, kad neretai trečią valandą nakties keliuosi ir dviratį minu iš Jonavos į Vilnių - į darbą.“
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"