TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

J.Moskvičiovas turi savąją pergalių formulę

2009 01 08 0:00
J.Moskvičiovas nepripažįsta vidutinybių - jis dirba tik su tokiais atletais, iš kurių galima nulipdyti aukščiausios klasės sportininkus.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Daug Lietuvai nusipelnęs šiuolaikinės penkiakovės treneris Jurijus Moskvičiovas į Naujuosius įžengė su viltimi, nors sėkmė jau senokai tapo nuolatine jo palydove. Gal jo išsakytos mintys padės jauniems treneriams geriau susigaudyti, kas svarbiausia šiame darbe. Juk net ir labai patyrę sporto specialistai neretai karjerą baigia neįgyvendinę didžiosios svajonės.

Mūsų gyvenimą įprasmina svajonės, kurias nuolat pakursto viltis. O viltis pirmiausia asocijuojasi su Naujaisiais metais. Ir vėl tikimės: kas nepavyko pernai, išsipildys šiemet arba per kitą olimpiadą.

Geriausiu 2008-ųjų Lietuvos treneriu pripažintas J.Moskvičiovas, ko gera, nebeišmoks mėgautis šlove. Nors jo auklėtiniai Lietuvai jau dovanojo tris olimpinius medalius, jam tai nė motais. Nueitas etapas - nebeįdomus. Dabar svarbiausias rūpestis yra parengti Londono žaidynių medalininką (-ę), o gal ir vėl - net kelis prizininkus.

Tiesa, J.Moskvičiovas nepratęs planuoti prizinių vietų savo auklėtiniams - juk sporte net ir stipriausieji neapdrausti nuo netikėtumų. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį nebuvo metų, kad jo mokiniai iš svarbiausių varžybų grįžtų be medalių.

Įžengdamas į 2009-uosius treneris J.Moskvičiovas atskleidė "Lietuvos žinioms", kaip atrado savąją pergalių formulę.

Dėkingas S.Šaparniui

- Kas lėmė Jūsų norą tapti treneriu?

- Visą laiką jutau, kad turiu savyje trenerio gyslelę. Ir nuo jaunų dienų svajojau apie tokį darbą. Labai norėjau stoti į Kūno kultūros institutą (dabar - Lietuvos kūno kultūros akademija - red.). Žinojau, kad būtent ten man reikia studijuoti. Tačiau tada, 1961-aisiais, visi aplinkui kalė man į galvą: esi protingas vyras, baigsi, ką norėsi, o treneriu visada galėsi tapti. Mat tada tai buvo neprestižinė specialybė. Tad įstojau į Kauno politechnikos institutą. Tuo metu man daug padėjo Stasys Šaparnis (Meksikos olimpiadoje su TSRS šiuolaikinės penkiakovės meistrais laimėjo komandinį sidabro medalį - red.). Jeigu ne Stasys, dabar manęs tikrai nebūtų penkiakovėje. Už tai turiu būti dėkingas tik jam. Jis buvo protingas ir išmintingas vyras. Vilniaus universitete baigė ekonomikos studijas. Kai buvo pašauktas į privalomąją tarnybą, pateko į Maskvos CSKA. Ten labai rimtai sportavo. Prisimenu bičiuliai Maskvoje juokavo: kodėl Šaparnis sėdi Maskvoje, o Moskvičiovas - Lietuvoje?

- Jūsų sportinė karjera taip pat buvo gana sėkminga.

- Buvau patekęs tarp kandidatų į Meksikos olimpines žaidynes. O kai sportininko karjera ėjo į pabaigą, mane iškart pakvietė į vidaus reikalų sistemą. Ir į Lietuvą grįžęs S.Šaparnis spaudė, kad eičiau ten dirbti penkiakovės treneriu.

- O Jūs spyriojotės?

- Ne ne. Mane visą laiką traukė penkiakovė. Ten silpniems nėra vietos. O tikrieji atletai, išbandę šį sportą, pasilieka ilgam. Visada labai mėgau viską analizuoti. Tiek varžovą, tiek ir sporto įrankį. Pavyzdžiui, špagą. Fechtuotojai net galėtų mane pasikviesti konsultantu, kaip apgauti techninę kontrolę (juokiasi).

- Tai Jūs ir savo auklėtiniams patobulinate įrankius?

- Jiems to nedarau. Tik sau galėjau, nes geriausiai jaučiau, ką reikia "pareguliuoti", kad įrankis deramai man tarnautų. O dėl kitų negaliu rizikuoti.

Pradėjo nuo nulio

- Kada sunkiau: pradedant trenerio karjerą, kai nėra jokios patirties, ar dabar, kai kartelę sau iškėlėte itin aukštai?

- Sunkiausia buvo pradžia. Nelabai žinojau, iš kurio galo pradėti. Geri žmonės patarė: "Jura, neik į jokius padėjėjus - pradėk savo penkiakovę." Paklausiau. Ir pradėjau nuo nulio.

Pirmiausia ėmiau ieškoti žmonių. Ne šiaip dėl skaičiaus, o tokių, iš kurių galima nulipdyti labai gerą sportininką.

Pirmasis, su kuriuo pradėjau siekti savo tikslo, buvo vienas geriausių tuo metu Lietuvos plaukikų Gintaras Staškevičius. Tada jam buvo jau 24 metai. Sunkiai pasidavė fechtavimas, šaudymas. Ir joti Gintarui buvo nelengva dėl gana aukšto ūgio. Tačiau per trejus metus jis įrodė, kad gali įveikti didžiausias kliūtis. Gintaras pelnė kelialapį į Barselonos olimpiadą. Ten prieš jojimo rungtį buvo ketvirtas. Ir su tuo žirgu jis tikrai galėjo pelnyti olimpinį medalį. Tačiau sutrukdė vienas niuansas. Kai žmogus ne nuo mažens pradeda joti, atsiranda kritimo baimė...

- Edviną Krungolcą taip pat atradote baseine?

- Jį suradau po Barselonos. Taip pat baseine. Man sakė: yra ten toks vienas, bet tau netiks. Tačiau būtent toks man ir tiko Edvinas. Vėliau Andrejus (Zadneprovskis - red.) atvyko studijuoti į Vilnių, Policijos akademiją (dabar M.Romerio universitetas - red.). Tuo metu ten dirbau dėstytoju. Jis jau buvo penkiakovininkas, tačiau - "su skylėm". Vaikinas pasirodė labai darbštus ir imlus. Taigi buvau tikras, kad, dirbdamas su tokiais sportininkais, nešvaistau laiko veltui.

- O Jūsų nekaltino, kad perviliojate gerus plaukikus pas save?

- Geriausi mūsų šalies plaukikai penkiakovei netinka. Tačiau dauguma Lietuvos prizininkų, kuriuos parengia plaukimo treneriai, mums - kaip tik.

- Ar yra penkiakovės rungtis, kurią Jūs visiškai patikite šio sporto specialistui?

- Visiškai nesikišu į jojimo trenerio darbą. Gal ir sugebėčiau, tačiau tada, manau, įvyktų susipriešinimas. Mat mane domina sėdintysis ant žirgo, o jojimo treneriui svarbiausias yra žirgas, nes jei jam kas nutiks, sutriks visas darbas.

Nebūkime napoleonai

- Trenerio darbas labiau sunkus ar įdomus? Ir kas Jūsų darbe svarbiausia?

- Man labai patinka būti fechtavimo salėje, baseine, bėgimo trasoje, šaudykloje, hipodrome. Bet šalia to dažnai turiu atlikti ir kitus būtinus darbus: iškrauti šieną, nupirkti avižų, nupirkti bilietus į varžybas, sutvarkyti sportininkų draudimą...

Mūsų darbas be galo sunkus. Ir nedėkingas. Bet jei jis būtų neįdomus, reikėtų tuoj pat viską mesti. Dabar trenerių labai daug. Blogai, kad dauguma save laiko napoleonais. Deja, retas iš jų pagauna savo aukso žuvelę. Daugelis taip ir lieka nieko nepešę. Galėčiau išvardyti nemažai trenerių, kurie paliko didįjį sportą ir ėmė treniruoti vaikus. Tai kur kas malonesnis darbas. Ir įdomiausia, kad dauguma specialistų būtent čia atranda tikrąjį pašaukimą.

- Žinome, kad be maksimalizmo sporte nieko nepasieksi. O kokia vieta trenerio darbe tenka egoizmui?

- Treneris kaip vilkas. Tai, manau, tas pats egoizmas. Treneris privalo tikėti savo auklėtiniu. Privalo dirbti, nepaisydamas jokių kalbų ir apkalbų. Šiuo atveju kalbu apie šiuolaikinę penkiakovę, nes ji labai skiriasi nuo kitų sporto šakų. Kitur išlieka tik talentingiausi. O mūsų sporte itin retai atletas gali toks būti visose penkiose rungtyse. Dabar Lietuvoje yra tik vienas žmogus, kurio ir fiziniai duomenys, ir charakteris beveik idealiai tinka visoms penkioms rungtims. Iki šiol savo kelyje dar nebuvau sutikęs tokio sportininko.

- Jei tai naujas veidas, ko gera, kalbate apie merginą?

- Na, taip. Tik dar nenorėčiau minėti jos pavardės.

- Ne tiek daug gerų ir žinome - Laurą Asadauskaitę ir Donatą Rimšaitę.

- (J.Moskvičiovas šypsosi, bet nepasiduoda provokuojamas.)

Vidutinybių nereikia

- O kaip elgiatės, kai sportininkas nepateisina vilčių?

- Vidutinybė gali šio to pasiekti tik per didžiulį darbą. Tačiau čia tiktų toks palyginimas: kad ir kiek karvę treniruosi, ji neiššoks aukščiau už žirgą. Turėjau ne du ir ne tris plaukikus, kuriems atvirai pasakiau, kad likti penkiakovėje jiems nėra prasmės.

- Ar sunku ištarti tokį nuosprendį sportininkui?

- Sunku. Nes žmogus tikisi. Ir net po tokio nuosprendžio ne vienas sportininkas mane tikino įrodysiąs, jog klystu. Tačiau tokiais atvejais būnu neperkalbamas, nes žinau jo galimybių ribas.

- Kokie Jūsų santykiai su sportininkais - kolegialūs, o gal esate diktatorius?

- Visada reikia nepamiršti, su kuo dirbi. Edvinas ir Andrejus - jau subrendę žmonės. Tad kartais tenka ir sukandus dantis pakentėti, kad nepasiduočiau momentinėms nuotaikoms.

- Įdomu, ar dažnai giriate savo sportininkus?

- Jei tikrai to nusipelno, pagirti būtina.

Turėjo būti ir ketvirtas medalis

- Ar esate verkęs iš nevilties?

- Ne. Ir iš džiaugsmo niekada neverkiau. Kai auklėtinis pasiekia įspūdingą rezultatą, viduje staiga atsiranda tuštuma.

- Tačiau du Jūsų mokiniai dviejose iš eilės olimpiadose pelnė net tris medalius. Tokio triumfo bet kuris treneris galėtų pavydėti.

- Turėjo būti ir ketvirtas medalis - G.Staškevičiaus. Tiesiog tuo momentu jis nepatikėjo savimi.

- Gal jam reikėjo psichologo?

- Tokius, kuriems reikia psichologo, vadinu "slabakėliais" (iš rus. skystablauzdis - red.). Jei žmogus stiprus, jis pasieks aukštumas. Parodykite man psichologą, kuris galėtų padėti Virgilijui Aleknai. Nėra tokio. Ir negali būti. Nes jam jo nereikia.

Pavyzdžiui, Andrejus (Zadneprovskis - red.) du pasaulio čempionatus pralaimėjo jodamas. Dauguma pasakytų - jam reikėjo psichologo. Tačiau aš žinau, kad Andrejus ir vidumi yra stiprus. Štai Pekine olimpinį medalį jis laimėjo pirmiausia dėl jojimo - pagaliau ši rungtis jam grąžino senas skolas.

- Vadinasi, ne visada kalčiausias žirgas?

- Jokiu būdu. Pirmiausia - žmogus.

Gerbia privatumą

- Po treniruočių atletas turi savo gyvenimą, tačiau sportas jį dažnai pakoreguoja. Akivaizdu, kad šie dalykai labai susiję. Tad būna atvejų, kai treneriai bando "sutvarkyti" ir auklėtinio asmeninį gyvenimą. Ką apie tai manote?

- Į sportininko ir apskritai į žmogaus asmeninį gyvenimą galima kištis tiek, kiek jis leidžia. Jei neįsileidžia - ir nelįsk.

- Ar galėtumėte atsakyti, kiek laiko skiriate savo šeimai ir kiek darbui? Procentais.

- Atsakysiu beveik tiksliai: darbui - 85, šeimai - 15. Svarbiausia turėti gerą užnugarį - jei namuose ramu, šilta, tada ir tų penkiolikos procentų gana. Su Kapitolina susituokėme, kai abiem buvo po aštuoniolika. Ir iki šiol gyvename taikiai ir gražiai. Dvi dukros mums jau ir anūkų dovanojo. Žodžiu, turiu puikų užnugarį.

- O kas trenerio darbe skaudžiausia?

- Kai sportininkas išduoda. Esu tai patyręs. Skaudu ir tada, kai geram atletui tenka pasiūlyti išeiti. Tik dėl to, kad jo požiūris į sportą ne toks, koks turėtų būti.

Pokyčiai bloškė į nežinią

- Kaip reagavote sužinojęs apie esmines permainas penkiakovėje?

- Neigiamai. Juk sujungus šaudymą ir bėgimą į vieną rungtį keisis ir taikiniai, ir ginklai. Tai jau rimta sritis. Ir nebe vien sportinis interesas. Kaip manote, kodėl biatlonas gerai laikosi? Todėl, kad ten - slidės ir ginklai... Belieka laukti, kad mūsų sporte žirgus ant slidžių pastatytų. Nežinau nė vieno atleto ir trenerio, kuris būtų patenkintas tais pakeitimais.

Iki šiol mūsų stipriosios savybės buvo šaudymas ir bėgimas. Ir staiga iš mūsų jas atėmė. O kas dabar mūsų laukia? Nežinia.

- Ko gera, jau prasidėjo spaudimas dėl Londono olimpiados - be medalių grįžtančių penkiakovininkų niekas nebeįsivaizduoja.

- Nė karto nežadėjau medalių. Londono olimpiadai jau suplanavau aštuntąsias vietas. Ir vyrams, ir moterims. Tai labai aukštos vietos.

- Auklėtinių iškovojimai atspindi Jūsų darbo kokybę. Ir vis dėlto kas Jums nepatinka Lietuvos sporte?

- Nepatinka, kad per daug sportininkų sutelkiama ten, kur vyksta aukščiausio lygio atletų rengimas. Dabartinis Lietuvos olimpinis sporto centras turėtų būti ne kaip sporto internatas, o tikras olimpinio sporto centras. Dabar ten pilna visokio balasto, o turėtų būti tik talentingiausieji. Manau, kad esant tokiai netobulai sistemai švaistomi pinigai.

- Ko norėtumėte palinkėti sau 2009-aisiais?

- Jaučiu, kad dar ne viską padariau. Nors metų man nemažai, linkėčiau sau neprarasti noro dirbti. Jau buvau truputį prigesęs, ėmiau svarstyti: gal jau man pakaks. Bet šiemet Donata davė naują impulsą. Pamenu, kai pradėjau treniruoti G.Staškevičių, jis prašė: treneri, tik nedirbkime naktimis. Tuomet taip troškau rezultato, kad netaupiau nei laiko, nei jėgų. O dabar jau man tenka stabdyti Donatą, kad nedirbtų naktimis.


Jurijus MOSKVIČIOVAS

Gimė 1944 metų liepos 11 dieną Vyksoje (Rusija).

Šiuolaikinės penkiakovės sporto meistras (1964 m.), fechtavimo ir šaudymo sporto meistras (1965 ir 1974 m.).

Šiuolaikinės penkiakovės tarptautinės kategorijos teisėjas (1992 m.).

Lietuvos nusipelnęs treneris: išugdė Europos ir pasaulio čempionus, Pasaulio taurės laimėtojus bei olimpinius prizininkus - Andrejų Zadneprovskį (2004 m. Atėnuose - olimpinis sidabras, 2008 m. Pekine - olimpinė bronza) ir Edviną Krungolcą (Pekino žaidynėse - sidabras).

Apdovanotas I laipsnio medaliais "Už aukštus sportinius pasiekimus" (1995 ir 1997 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu "Už nuopelnus Lietuvai" (1997 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (2000 m.).

Pelnė aukščiausią LTOK apdovanojimą - Garbės ženklą (2008 m.).

Lietuvos sporto žurnalistų federacijos išrinktas Metų treneriu (2007 ir 2008 m.).

Atsargos pulkininkas leitenantas.

Žmona - Kapitolina.

Dukros - Elena ir Liuda.

Laisvalaikis: žūklė, šachmatai, anūkai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"