Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
SPORTAS

Jose Mourinho: „Šis darbas yra beprotiškas“

 
2017 04 09 6:00
"Man United" treneris Jose Mourinho tikina, kad pasiekė brandą ir nėra toks emocingas kaip anksčiau.
"Man United" treneris Jose Mourinho tikina, kad pasiekė brandą ir nėra toks emocingas kaip anksčiau. Reuters/Scanpix nuotrauka

Kalbėdami apie futbolo trenerį Jose Mourinho sporto aistruoliai dažniausiai priduria epitetus „ekstravagantiškas“, „charizmatiškas“, „arogantiškas“. 54 metų portugalas visuomet buvo labai aktyvus greta aikštės ir kandus spaudos konferencijose.

Tačiau prieš šį sezoną, kai tapo Anglijos klubo „Manchester United“ treneriu, jis pasikeitė ir mažiau reiškia emocijas. Prestižiniam prancūzų leidiniui „France Football“ J. Mourinho atviravo apie savo charakterio pokyčius, darbo filosofiją ir įsitikinimus.

Nenuperka, ko nori

– Prieš 10 metų sakėte, kad dirbti be titulų beprotiškai sunku, o pergalės treneriui yra tarsi maistas. Ar taip manote ir dabar?

– Taip, tai vis dar tiesa. Tačiau futbolas neatpažįstamai pasikeitė. Dabar treneriams labai svarbu prisitaikyti prie klubo principų, istorijos, reikalavimų ir kartu neprarasti savo tapatybės. Taigi pergalės ir titulai – geriausias stimulas.

– Su „Man United“ vasarį laimėjęs Anglijos lygos taurę neatrodėte labai laimingas.

– Tai tikriausiai mano kaltė. Tačiau nemanykite, kad manęs jau netraukia atsakomybė, lūkesčiai ir iššūkiai. Visuomet esu tiesus ir sakau tai, ką galvoju. Į Mančesterį atvykau klubui sudėtingu laiku, ir ne tik todėl, kad sunku pakeisti jame tris dešimtmečius dirbusį trenerį serą Alexą Fergusoną.

– Kodėl dar?

– Į Anglijos futbolą atėjo nauja era. Klubų finansinės galimybės tapo tokios didžiulės, kad net siaubas ima. Anksčiu pinigus leido pora klubų, dabar tai daro visi. Kai prieš dešimtmetį treniravau Londono „Chelseą“, galėjau nusipirkti bet kurį norimą varžovų futbolininką. Šiandien to padaryti nepavyktų, nes rinka pasikeitė, išsiplėtė. Seras A. Fergusonas taip pat laimėdavo pirkdamas varžovų lyderius. Pamiršote, kaip Miuncheno „Bayern“ tapo visus nugalinčiu klubu Vokietijoje? Tiesiog jis supirko Dortmundo „Borussios“ žvaigždes. Iš pradžių Mario Gotze, paskui – Robertą Lewandowskį, vėliau – Matsą Hummelsą. Tuo metu Anglijoje joks klubas negali dominuoti taip akivaizdžiai, nes tarp jų nėra didelės finansinės atskirties.

– Ką pavyko nuveikti Mančesteryje per pirmus mėnesius?

– Čia labai svarbi komandos ir sirgalių harmonija. Jei žiūrovai nepatenkinti, jie palieka stadioną rungtynėms nesibaigus. Reikėjo pasistengti, kad „United“ gerbėjai liktų iki paskutinės minutės. Net tuomet, kai namie keturis kartus sužaidėme lygiosiomis, sirgaliai nenusisuko nuo komandos. Žmonėms patiko mūsų žaidimo stilius, nors jie manė, kad mano treniruojamos ekipos žaidžia pragmatiškai.

– Arba nuobodžiai...

– Tik jums taip atrodo. Daug komandų žaidžia gynybinį, bet nenuobodų futbolą. Jei pastebėjote, „United“ šį sezoną daugiau atakuoja, ilgiau laiko praleidžia su kamuoliu. Tai nuteikia pozityviai.

Kritika – visada šalia

– Jūsų, kaip trenerio, darbo filosofija yra...

– Prisitaikyti prie klubo ir suprasti, ko jam tiksliai reikia. Kai perėjau į Madrido „Real“, jis dešimtmetį negalėjo įveikti Čempionų lygos aštuntfinalio etapo. Toks žaidėjas kaip Sergio Ramosas neįsivaizdavo, kas yra ketvirtfinalis. Nuvedžiau „Real“ futbolininkus ten, kur ir turi būti. Milano „Inter“ dominavo Italijoje, bet negalėjo laimėti Čempionų lygos. Man tapus treneriu laimėjo. „Chelsea“ kelerius metus neįstengė pakartoti triumfo Anglijoje. Man treniruojant pakartojo.

Kaip tai pavyko? Santykiai komandoje privalo būti paremti taika ir abipuse pagarba. „United“ neturi tokių asmenybių, kokios buvo Ryanas Giggsas ar Paulas Scholesas, todėl pakviečiau Zlataną Ibrahimovičių, nors jam jau 35-eri. Šis puolėjas daugiau negu paprastas žaidėjas.

– Kokios savybės būtinos garsių klubų treneriams?

– Ilgai bandžiau suprasti, kodėl Luisas Enrique nusprendė pasibaigus sezonui palikti „Barceloną“, arba kodėl anksčiau taip pasielgė Josepas Guardiola. Ir neabejoju – dėl patiriamo didžiulio spaudimo. Kai tu treniruoji tokį klubą, pergalių visi tikisi nuolat, o ne kartais. Nelaimėjus būna labai sudėtinga, spaudimas vis didėja. Atlaikyti kritiką ir pastabas gali tik stiprus žmogus.

Per ilgus darbo metus išmokau „išsijungti“. Parvykęs namo galiu nežiūrėti futbolo ir negalvoti apie rungtynes.

– Vadinasi, sunku net J. Mourinho?

– Žinoma. Jei laimiu finalą – tai normalu, jei pralaimiu – jau sensacija. Įsivaizduokite, po pergalės Anglijos lygos taurės finale buvo kalbama, kad tapau pirmuoju treneriu, savo debiuto „United“ klube sezoną iškovojusiu trofėjų. Jei būčiau pralaimėjęs, dabar visi mane vadintų tuo, kuris prašvilpė istorinį šansą. J. Guardiola taikliai pasakė, kad treneris turi mokėti klausytis. Reikia išklausyti nuomones ir įvertinti jas, o ne pasiduoti kitų įtakai ir būti manipuliuojamam.

Treneriai irgi žmonės. Mums šis darbas – aistra, o kitiems – verslo pramonė. Anglija konservatyvi šalis, bet dauguma klubų priklauso užsienio investuotojams, kuriems nerūpi nei komandos istorija, nei tradicijos. 2015 metais su „Chelsea“ laimėjome čempionatą, bet po pusmečio buvau atleistas. Šį sezoną toks pat likimas ištiko „Leicester City“ trenerį Claudio Ranieri. Šis darbas beprotiškas! Todėl skaitydamas paskaitas pradedantiems treneriams kalu į galvas, kad spaudimas ir kritika neišvengiamai taps jų gyvenimo dalimi.

– Blogiausias dalykas treneriui – sistemos griūtis ir pralaimėjimai?

– Na, C. Ranieri negalėjo pakartoti magiško triumfo su „Leicester City“, nes tai buvo neįmanoma. Deja, klubo vadovai to nesuprato. Džiaugiuosi, kad „United“ savininkai išprusę ir suvokia anglų mentalitetą. Jie kantrūs ir pasitiki manimi, net jei komandai nesiseka.

– Ar šiais laikais treneris gali dirbti viename klube daugiau nei du dešimtmečius – kaip A. Fergusonas ar Arsene'as Wengeras?

– Nemanau. A. Wengeras – paskutinis toks mohikanas. Kai jis paliks „Arsenal“, nieko panašaus nepamatysime. Treneris viename klube dirbs 7, daugiausia – 10 metų. Jiems vis sunkiau susilieti su klubo struktūra ir istorija.

„Aš pasikeičiau“

– Koks žmogus slepiasi po J. Mourinho trenerio kostiumu?

– Visiškai priešinga asmenybė. Jis ramus ir atsargus. Per ilgus darbo metus išmokau „išsijungti“. Parvykęs namo galiu nežiūrėti futbolo ir negalvoti apie rungtynes. Karjeros pradžioje apie futbolą mąsčiau 24 valandas per parą. Dabar pasiekiau gyvenimo brandą, ir tai džiugina. Subrendau, esu taikesnis. Laimėti man nereiškia pakilti iki dangaus, o pralaimėti nelygu pragarui. Be abejo, vis dar esu profesionalas, keliantis sau aukščiausius tikslus.

– Išmokote suvaldyti emocijas?

– Galiu jas nuslėpti, o tai ir yra kontrolė. Kai „United“ iškovojo pergalę Anglijos lygos taurės finale, buvau laimingas, bet aikštėje to nenorėjau demonstruoti. Su žaidėjais nuoširdžiai pasidžiaugiau drabužinėje. Jei komanda rungtyniauja prastai, taip pat stengiuosi neparodyti, kad esu nusiminęs. Pirmiausia bandau ieškoti tokio žaidimo priežasčių. Taigi kiekvienoje srityje tampu geresnis

– Kaip keitėsi jūsų darbas per 20 metų?

– Teko išmokti prisitaikyti prie skirtingų asmenybės tipų. Vieni būdami 23-ejų pasižymi ypač dideliu profesionalumu ir futbolo supratimu, kiti tokio amžiaus dar yra vaikai. O man reikia išlaikyti balansą. Prieš 10 metų griežtai draudžiau savo žaidėjams drabužinėje turėti telefoną. Dabar visi tie socialiniai tinklai... Auklėdamas savo vaikus supratau, kad negali uždrausti žmogui to, kas jam patinka, negali sugrįžti į akmens amžių.

Trenerių darbą pakeitė ne vien šiuolaikinės technologijos. Futbolas tapo kosmopolitiniu sportu, jį žaidžia skirtingų rasių, tautybių ir kultūrų atstovai. Kai pradėjau dirbti „Porto“ klube sero Bobby Robsono asistentu, turėjome 28 portugalus ir vos vieną brazilą bei argentinietį. Ir viskas. Paskui plūstelėjo legionierių banga. Susidraugauti su skirtingų tautybių atstovais man nėra sunku, nes bendrauju penkiomis kalbomis. Todėl mano komandos visada buvo stiprios.

– Jūsų buvęs padėjėjas „Real“ klube Aitoras Karanka minėjo, kad J. Mourinho reikėjo asistento, kuris jam nuolat prieštarautų, turėtų kitokią nuomonę.

– Visiškai teisingai. Nenoriu padėjėjo, kuris nuolat kartotų: „Taip, žmogau.“ Man reikia tokių, kurie turėtų savo nuomonę, galėtų diskutuoti, ginčytis. Per rungtynes dirbu vienas, galvoju ir sprendimus priimu pats, vadovaudamasis asmenine nuojauta. Prisiimu ir atsakomybę. Tačiau prieš ir po rungtynių man būtina asistentų nuomonė, kritiški klausimai. To išmokau dirbdamas „Barcelonoje“ su Louisu van Gaalu. Jis buvo reiklus asistentams.

– Klube „Chelsea“ gavote Ypatingojo pravardę. Vėliau – Laimingojo. Kas esate „United“ klube?

– Ramusis. Visi tik ir laukia, kada J. Mourinho sukels skandalą. Tačiau vienintelė problema per tuos aštuonis mėnesius Mančesteryje buvo ta, kad kartą supykęs nuspyriau vandens buteliuką į tribūnas. Ir už tai sumokėjau baudą. Per visą sezoną tai vienintelis slystelėjimas. Taigi esu Ramusis. Galbūt rytoj mane atleis iš darbo ir tapsiu dar ramesnis (juokiasi).

Parengė VILMANTAS REMEIKA

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"