TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Kaip pelnyti kalnų slidinėjimo vadovų malonę

2013 11 27 8:30
Treneris Jurijus Švecovas: "Federacija net nebuvo nustačiusi kriterijų, į kuriuos galėtų orientuotis aukštumų siekiantys sportininkai." Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Lietuvos kalnų slidinėjimo federacija (LKSF) gali didžiuotis pastarosiose dvejose žiemos olimpinėse žaidynėse turėjusi savo atstovą. Sočio olimpinėse kalnų slidinėjimo varžybose irgi dalyvaus mūsų sportininkas. Smalsu - kaip lygumų krašto “kalniečiai” siekia meistriškumo aukštumų.

1998 metų Nagano žaidynėse Lietuvai irgi atstovavo kalnų slidininkas - Linas Marius Vaitkus greitojo nusileidimo rungtyje užėmė net 25 vietą. Tačiau jis gimė Čikagoje ir niekada negyveno Lietuvoje. O už Atlanto – kitoks požiūris į šį sportą. Ir kitokios galimybės.

Kalnų slidžių pora vidutiniškai kainuoja 1,5 tūkst. litų. Per sezoną vienai rungčiai reikia 4-5 porų. Keturiose rungtyse - skirtingos slidės. Štai tokia matematika.

Tačiau tikrąją didžiojo sporto kainą geriausiai žino olimpiečių treneriai, kartu su sportininkais įveikiantys daugybę kliūčių, kol pasiekia užsibrėžtą tikslą.

Apie Lietuvos kalnų slidininkų rengimą LŽ kalbėjosi su Jurijumi Švecovu, išugdžiusiu Turino ir Vankuverio olimpinių žaidynių dalyvį Vitalijų Rumiancevą.

Kelias į pripažinimą

- Jūsų sporto šaka unikali - Lietuvoje nematoma, šalies čempionatai rengiami toli nuo tėvynės.

- Lietuvoje kalnų slidinėjimas – nestrateginė sporto šaka. Ja ne itin domimasi, tad ir elgtis galima kaip panorėjus.

- Ką reiškia būti nestrateginio sporto atstovu?

- Per olimpines žaidynes ir pasaulio čempionatus negalime pretenduoti nei į prizines vietas, nei į dešimtukus ar dvidešimtukus. Didelio meistriškumo kalnų slidinėjimu rūpinasi entuziastai. Atėjęs į šį sportą nutariau dirbti profesionaliai. Iki tol LKSF apsiribodavo mėgėjų varžybomis, niekada niekas nevažiuodavo į Tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) rengiamas varžybas. 1997 metais su dešimtmete savo dukra Natalija ir dvylikamečiu mano antrosios žmonos sūnumi Vitalijumi (Rumiancevu - red.) nutarėme pabandyti siekti aukštesnių tikslų. LKSF prezidentas Paulius Augūnas abejingai reagavo į mūsų iniciatyvą. Tiesa, galėjome važiuoti, kur panorėję, bet tik už savo pinigus. Federacija nesiūlė jokios paramos, pirmiausia turėjome pademonstruoti dėmesio vertus rezultatus. Pamažu jie atsirado. Tačiau kai nunešdavau į federaciją varžybų protokolus, man atsakydavo, jog to per maža, kad galėtume pretenduoti į paramą.

- Iš Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento (LKKSD) kasos tikriausiai jau kapsėjo šiokie tokie pinigai į LKSF iždą už V.Rumiancevo rezultatus tarptautinėse varžybose?

- Tik vėliau tai sužinojau. Federacija mūsų apie tai neinformuodavo. Tačiau pamažu ji ėmė suprasti, jog teks taikstytis su tuo, kad mes esame. Vėliau V.Rumiancevas pateko į FIS rengiamas stovyklas vadinamųjų trečiųjų šalių atstovams. Šito atkakliai siekėme trejus metus iš eilės. Ten su sportininkais dirbdavo Italijos treneriai. Patys niekada nebūtume galėję sau to leisti, tai – milžiniški pinigai. Po tokių pratybų Vitalijus gerokai pasistūmėjo pirmyn.

Viskas pasikeitė 2005 metais po Italijos Bormijaus mieste surengto pasaulio čempionato, į kurį važiavo LKSF prezidentas P.Augūnas su būriu veteranų ir mes su Vitalijumi. Tuomet federacijos vadovas pasakė: jei Vitalijus visus mūsų delegacijos atstovus nugalės įtikinama persvara, federacija jį pripažins. Taip ir įvyko.

- Ilgokai teko laukti pripažinimo.

- Bet vertėjo. Federacija mus rekomendavo Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui (LTOK). Nuėjome pas tuometį jo vadovą Artūrą Poviliūną. Iki Turino žaidynių buvo likę vos metai, tačiau LTOK jokio finansavimo mums neskyrė. Taigi olimpiadai rengėmės privačiomis lėšomis - rėmėjų paieška ir visa kita buvo mano rūpestis.

Laisvalaikio kaina

- Ar normalu, kai olimpietis negauna LTOK finansinės paramos?

- Tuomet aš kitaip paklausiu: ar normalu, kad į dvejas iš eilės olimpines žaidynes sportininkas ir jo treneris vyksta savo laisvalaikiu? Aš niekada nebuvau įdarbintas treneriu. Vitalijus niekada negaudavo olimpinės stipendijos, geriausiu atveju - maistpinigių. Po Turino olimpiados (slalome jis užėmė 44 vietą tarp 49 dalyvių – red.) iki Vankuverio žaidynių Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC) Vitalijui skyrė finansavimą sportinei veiklai. Tad į stovyklas jau vykdavome ne savo lėšomis. Tačiau visur važiuodavau savo laisvalaikiu.

2010 metų Vankuverio žaidynėse V.Rumiancevas įvykdė jam keltus tikslus. / LŽ archyvo nuotrauka

- Jei niekas nesiūlė, gal pats turėjote pasiprašyti trenerio etato?

- Siūliausi LTOK ir LOSC. Atsakymas buvo vienareikšmis – dėl vieno sportininko neverta skirti man etato. 2008 metais Vitalijui trūko raiščiai, metus jis visai negalėjo treniruotis. Netekome net ir minimalios paramos. Niekas nesitikėjo, kad V.Rumiancevas sugrįš. Į sportą jis grįžo likus metams iki Vankuverio žaidynių. Mums vėl skyrė finansavimą, tačiau tokį mažą, kad Vitalijui irgi teko įsidarbinti. Jam nuolat reikėdavo išvykas derinti su darbdaviu. Vitalijaus rezultatai niekam nerūpėjo.

- Tikriausiai retas supranta, ką reiškia Lietuvos atstovui patekti į olimpines kalnų slidinėjimo varžybas.

- Galiu paaiškinti, ką reiškia Vankuveryje V.Rumiancevo užimta 59 vieta tarp 103 finišavusiųjų slalome milžine. Vitalijui buvo iškelta užduotis olimpiadoje aplenkti trečdalį dalyvių. Jis ją įvykdė. Be to, slalome milžine aplenkė kaimynus estus ir latvius, tarp jų – ir latvių lyderį – perspektyvų Kristapą Zvejnieką, kuris praėjusį sezoną baigė pasaulinėje klasifikacijoje užimdamas 156 vietą. Juolab Latvijoje ir Estijoje šiam sportui skiriama daug dėmesio, ten ir konkurencija nemaža.

Negalime konkuruoti su Alpių šalimis. Ten į vieną vietą pretenduoja dešimtys ar net šimtai potencialių olimpiečių. Vitalijus Vankuveryje konkuravo su tais, kurie reitingo lentelėje buvo šalia jo. Ir aplenkė daugiau nei dešimt aukščiau stovėjusiųjų.

Po Vankuverio mūsų federacijos vadovams aiškinau, kad V.Rumiancevo forma yra kaip niekad gera, ir užsiminiau, jog Sočio olimpiados išvakarėse jis būtų pajėgus išsikovoti vietą tarp 500 pajėgiausių pasaulio kalnų slidininkų. Tokia pozicija savaime garantuoja šaliai dvi vietas tos pačios lyties atstovams olimpinėse žaidynėse. Tikėjomės, kad LKSF mums parūpins finansavimą. Ir LTOK Vitalijui skyrė… 3000 litų metams. Ar ne pasityčiojimas? Už tuos pinigus nuvykome į varžybas Švedijoje.

Pasirinko kikbokso specialistą

- Ir Vitalijus netrukus atsisveikino su didžiuoju sportu?

- Federacijai pasiūliau įdarbinti jį „žaidžiančiu“ treneriu, taip visiems būtų naudingiau. Juolab jau augo nauja karta – penkios mergaitės ir keturi berniukai. Bet vietoj Vitalijaus federacija 2010 metais pakvietė dirbti treneriu kitos sporto šakos atstovą Audrių Santacką.

- Kalbate apie kikbokso specialistą?

- Tą patį. LKSF nusiuntė A.Santacką į dviejų savaičių trenerių kursus Austrijoje. Ten jis gavo kalnų slidinėjimo instruktoriaus licenciją. Beje, kalnų slidinėjimo trenerio licencijos Lietuvoje neturi niekas. Instruktorius gali per kelias valandas išmokyti nusileisti nuo kalno niekada ant slidžių nestovėjusį žmogų, tačiau toks “treneris” neturi nieko bendra su didelio meistriškumo kalnų slidininkų rengimu. Norint parengti tikrą sportininką, būtinos kitokios žinios ir didžiulė patirtis. Aš šioje virtuvėje esu jau 15 metų, turiu daug naudingų pažinčių. Vitalijaus patirtis irgi neįkainojama. Tačiau LKSF pasirinko A.Santacką.

Taip mes vėl atsidūrėme užribyje, o federacija savo lėšomis pradėjo vežioti į varžybas vaikus, dar net neapsisprendusius dėl savo pasirinkimo. Į varžybas nuolat vykdavo maždaug septynis žmonės. Dabar iš jų likęs tik vienas – Aivaras Tumas.

Nauji talentai

- Pastaruoju metu dažnai minimas Rokas Zaveckas.

- Šis vaikinas yra labai perspektyvus kalnų slidininkas. Jo tėtis Giedrius Zaveckas pats dirba su sūnumi. Rokas jau įvykdė Sočio žaidynių normatyvą.

Beje, anksčiau federacija net nebuvo nustačiusi kriterijų, į kuriuos galėtų orientuotis aukštumų siekiantys sportininkai. Taip ji galėdavo vežti į varžybas ką panorėjusi.

Dėl atrankos į rinktinę kriterijų ilgai kovojo mano auklėtinio tėvas Raimondas Gudžius. Tik pasitelkęs LKKSD atsakingus darbuotojus jis sugebėjo išreikalauti, kad kriterijai būtų oficialiai paskelbti. Šiemet pagaliau jie jau publikuojami internetinėje federacijos svetainėje.

- LTOK atstovai skelbia, jog yra du pretendentai į vieną vietą Sočio žaidynėse – 17-metis R.Zaveckas ir 18 metų A.Tumas. Gal pakomentuotumėte?

- R.Zaveckas - oficialiai patvirtintas Sočio žaidynių kandidatas, jis jau gauna šiokį tokį finansavimą iš LOSC. Dabar federacija daro viską, kad vietoj Roko į Sočį vyktų A.Tumas. LKSF vadovai tikisi, kad Aivaras per pusantro mėnesio sugebės įvykdyti olimpinį normatyvą. Žinoma, aš linkiu jam sėkmės. Apmaudžiausia - kai sportininkas tampa funkcionierių įkaitu. Jei su A.Tumu būtų dirbta ne mėgėjiškai, per ketverius metus iš talentingo vaikino tikrai buvo galima išugdyti olimpietį. O dabar federacija klaidina LTOK. R.Zaveckas jau yra pasiekęs V.Rumiancevo lygį ir jam būtų buvę labai naudinga konkuruoti su Vitalijumi. Bet federacija atimė iš Vitalijaus motyvaciją.

Šešiolikmetis K.Gudžius jau rengiamas 2018 metų olimpinėms žaidynėms. / Erikos Kavali nuotrauka

- V.Rumiancevas - jau praeitis, dabar ugdote naują talentą. Turite puikią progą jį pristatyti.

- Kasparui Gudžiui - šešiolika. Jis motyvuotas, psichologiškai labai stiprus, puikiai įvaldęs techniką. Šį mėnesį Druskininkuose dalyvaudamas „Snow Arena Cup“ varžybose Kasparas tik 0,26 sek. atsiliko nuo nugalėtoja tapusios dviejų olimpiadų dalyvės - 36-erių čekės Evos Kurfurstovos.

Nenaudinga ir brangu

- Kodėl Lietuvos čempionatai kasmet organizuojami taip toli - Italijoje?

- Jie rengiami pirmiausia turtingiems mėgėjams, kuriems šios varžybos – tarsi pramoga. Ne sykį siūliau tokias varžybas organizuoti arčiau, kad būtų pigesnė kelionė. Nesutiko. Su Vitalijumi niekada ten nedalyvaudavome, nes tokios kelionės mums labai brangios, o naudos iš jų – jokios: nei konkuruoti yra su kuo, nei FIS taškų gali uždirbti.

- Neprisibelsdamas į federacijos protus vis tiek rengiatės 2018 metų Pjongčango olimpinėms žaidynėms Pietų Korėjoje?

- Bandysiu įgyvendinti šią svajonę. Tai, kad nuolat esu priverstas būti opozicijoje, ir stumia mane pirmyn.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"