TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Krepšininkų atžalai nepatiko stumdytis aikštelėje

2015 07 31 6:00
Daiva ir Aurimas Palšiai labai išgyveno dėl dukros startų Londono olimpinėse žaidynėse. Asmeninio albumo nuotrauka

Šių metų moterų krepšinio rinktinėje 23-ejų Airinę Palšytę ūgiu lenktų tik keturios žaidėjos. Tačiau krepšininkų šeimoje gimusi Airinė nesekė tėvelių pėdomis – gal maištaudama, o galbūt norėdama įrodyti esanti savarankiška, vaikystėje ji metė krepšinį ir dabar sportininkė Lietuvą garsina rinkdama medalius lengvosios atletikos šuolių į aukštį varžybose.

„Manau, kad daugelis pasaulio šuolininkių į aukštį gana neblogai atrodytų ir tarp krepšininkių. Juk abiejose sporto šakose ūgis yra privalumas“, – tikino 186 cm ūgio universiados čempionė, daugkartinė Lietuvos pirmenybių nugalėtoja ir šalies rekordininkė A. Palšytė.

Medalius renka drauge

Airinė gimė labai sportiškoje šeimoje – mama Daiva žaidė krepšinį, tėtis Aurimas buvo profesionalus krepšininkas, vilkėjęs ir Kauno „Žalgirio“, ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandų marškinėlius. Tėvai neabejoja – būtent genai lėmė, kad Airinė tapo sportininke. Tačiau jų dukrai kovoti krepšinio aikštelėje nelabai patiko. Ji sako nesanti komandinio sporto žaidėja: mėgstanti pasireikšti individualiai, tad jai labiau tiko ir patiko lengvoji atletika.

„Kai Airinė peršoko mano ūgio (190 cm) kartelę, pradėjo dalyvauti Europos, pasaulio čempionatuose, komerciniuose turnyruose, manau, ir rezultatais, ir medalių skaičiumi pradėjo mane lenkti. Nežinau, ar yra suskaičiavusi visus savo iškovotus medalius, neskaičiavau savųjų ir aš, bet manau, kad jau pralenkė“, – „Lietuvos žinioms“ sakė sportininkės tėtis Aurimas Palšis.

Jau kelintus metus iš eilės į namus medalius, tuo labai pradžiugindami D. Palšienę, neša trise: Airinė – lengvosios atletikos, Aurimas – veteranų krepšinio, Airinės brolis Dominykas – taip pat krepšinio (iš pradžių Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijos, paskui Vilniaus universiteto komandų laimėjimus).

Šią vasarą tėtis su dukra į namus parvežė po aukso medalį. Birželį vykusiame Europos krepšinio veteranų čempionate kategorije 40+ lietuvių komanda „Small planet Lithuania“, sudaryta iš buvusių profesionalių šalies krepšininkų, tapo stipriausia žemyne. Nuo tėčio, kuris auksą iškovojo kovodamas drauge su kitais garsiais buvusiais Lietuvos krepšinio lygos krepšininkais: Virginijumi Sirvydžiu, Rolandu Skaisgiriu, Rolandu Matuliu, Eriku Kučiausku, Egidijumi Mikalajūnu, neatsiliko ir dukra. Liepos 12-ąją, savo 23-iojo gimtadienio išvakarėse, vasaros studentų universiadoje Pietų Korėjoje Airinė taip pat laimėjo aukso medalį.

„23 metai – 11 medalių. Vidutiniškai po vieną kas dvejus metus. Palyginkime jos statistiką su kitais žinomais pasaulio sportininkais, kai jiems buvo 23 metai: krepšininkas Michaelas Jordanas – 11 medalių, tenisininkas Roger Federeris – 4, disko metikas Virgilijus Alekna – 0, šaulė Daina Gudzevičiūtė – 1. Palinkėjimas? Ir toliau karšk lengvajai atletikai kailį!“ – tokios sveikinimo žinutės asmeninėje feisbuko paskyroje sulaukė universiadoje triumfavusi A. Palšytė.

Airinė Palšytė: „Krepšinio treniruotės man nelabai patiko, nes nesu komandinio sporto žaidėja, mėgstu reikštis individualiai.“ / Romo Jurgaičio nuotrauka

„Mergaitiška“ veikla nesudomino

Profesionaliai rungtyniavęs A. Palšis labai norėjo, kad dukra taptų krepšininke, nes įžvelgė perspektyvią krepšininkę. Tuo metu jo žmona Daiva mąstė atvirkščiai: ji troško, kad sūnus Dominykas sportuotų, o dukra užsiimtų „mergaitiška“ veikla.

„Penkerių metukų nuvedžiau ją į modernaus ir klasikinio šokio kolektyvo „Polėkis“ užsiėmimus, pradinėje mokykloje ji mokėsi muzikinės pakraipos klasėje, su mokyklos choru dalyvavo Pasaulio lietuvių dainų šventėje, namie skambino pianinu, lankė privačias pamokas, bet... turbūt genai lėmė, kad vis dėlto laimėjo sportas“, - prisiminė D. Palšienė.

Krepšinio Airinė nepamėgo, nes, Daivos žodžiais, dukra yra labiau individualaus sporto šalininkė, jai nepatiko kontaktinis sportas, kur kovojant dėl kamuolio reikia ir pasistumdyti. „Ji pati norėjo būti atsakinga už savo rezultatą“, – reziumavo mama.

A. Palšis didžiuojasi, kad dukra iš jo paveldėjo sportinį užsispyrimą. O supratimas, kad reikia rimtai dirbti norint pasiekti rezultatų, atėjo su pirmomis pergalėmis.

Mama dukrą mokė, jog pradėtą darbą, kad ir kuo ji užsiimtų, reikia atlikti iki pabaigos.

„Kai pradėjo lankyti lengvąją atletiką, būdavo visokių momentų – ir sunku, ir skauda, ir po atostogų sudėtinga vėl pradėti treniruotis, ir nenorų įvairių, bet sutardavome, kad mesti negalima, reikia baigti tai, ką pradėjai, – šypsodamasi kalbėjo D. Palšienė. – Su metais kuo toliau, tuo mažiau reikėjo ją kontroliuoti ir patarinėti.“

Artimųjų palaikymas – tarsi vėjo gūsis

Tėveliai prisipažino besistengiantys nuvykti į visas Airinės varžybas ir negalintys ramiai jų stebėti.

„Dėl kiekvieno šuolio labai išgyvenu“, – sakė Aurimas.

„O aš negaliu ramiai stebėti nei gyvai, nei televizijos transliacijų, – pritarė Daiva. – Kiekvieno šuolio laukiu su neįmanoma įtampa, nerimu: peršoko – palengvėja, bet kartelė keliama į naują aukštį, ir vėl viskas iš naujo. Negaliu klausytis jokių komentarų, diskutuoti ar ką nors aiškintis jos šuolių metu. Paprasčiau vienai sekti vadinamąjį varžybų protokolą, kai nematai, kaip šoka, bet gali stebėti, kaip vyksta varžybos: kuri sportininkė šoka, kuri rengiasi, iš kurio bandymo peršoka, kas neperšoko iš trečio karto ir iškrito, kas pagerino savo asmeninį ar šalies rekordą.“

Palšiams labiausiai įsiminė Airinės pasirodymas jos pirmoje olimpiadoje 2012 metais Londone. Tąkart olimpinio stadiono tribūnose sėdėdamas Aurimas net susigraudino.

„Džiaugėmės visi, aš galbūt jautriau sureagavau į debiutinį Airinės pasirodymą, – kalbėjo A. Palšis. – Bet kai šimtatūkstantiniame olimpiniame stadione tavo atžala, sėkmingai atlikusi šuolį ir patekusi į finalą, eidama mojuoja tėvams tribūnose, emocijos ima viršų, sunku susivaldyti. Tikimės, kad dar ne vienoje olimpiadoje teks pasijaudinti už ją.“

Vilniaus universitete rinkodaros ir integruotos komunikacijos magistrantūroje besimokanti A. Palšytė neslepia, jog artimųjų palaikymas jai beprotiškai svarbus. „Jie motyvuoja siekti vis geresnių rezultatų, džiaugiasi mano pergalėmis ir kartu liūdi, kai nepasiseka, bet niekuomet nepalieka manęs vienos šiame karjeros kelyje, – sakė sportininkė. – Krepšinio aistruoliai yra kaip papildomas žaidėjas aikštelėje, o artimųjų palaikymas sektoriuje yra tarsi papildomas vėjo gūsis iš apačios ir skatina kilti vis aukščiau.“

Tėtis savo nuomonės nepiršo

– Kaip galite paaiškinti žmonėms, kad krepšininkų šeimoje užaugo ne krepšininkė, o lengvaatletė? – „Lietuvos žinios“ pakalbino neeiliniu talentu, ūgiu ar tvirtu charakteriu išsiskiriančią Airinę Palšytę.

– Matyt, norėjau kuo nors išsiskirti iš kitų šeimos narių... (Šypsosi.) Gal kiek maištaudama ar norėdama parodyti, jog esu savarankiška ir mėgstu pati priimti sprendimus, vienu metu tiesiog sugalvojau, kad geriau atiduosiu daugiau jėgų lengvajai atletikai, o krepšinio treniruotes mesiu. Jos man nelabai patiko, nes nesu komandinio sporto žaidėja, mėgstu reikštis individualiai.

– Mama darė viską, kad nebūtumėte krepšininke. O kaip elgėsi tėtis?

– Mama, kaip ir kitos rūpestingos ir mylinčios mamos, rūpinosi, kad užaugčiau geru žmogumi, kad neturėčiau sveikatos problemų ir kad viskas man būtų gerai, tad natūralu, jog ji man siūlė tokias veiklas kaip baleto būrelis, grojimas pianinu ar chorinis dainavimas. Ir aš viso to ėmiausi. Tikriausiai norėjo, kad būčiau labiau mergaitiška ir užsiimčiau mergaitėms skirtomis veiklomis, nes sportas visais laikais laikomas vyrišku ir fiziškai gana sunkiu hobiu, darbu.

Tėtis šioje situacijoje per daug nepiršo savo nuomonės, tikriausiai džiaugėsi, kai vieną dieną paskambino treneris Algirdas Budėnas ir pakvietė mane sportuoti su jo merginų komanda. Dažnai veždavo į treniruotes ir paimdavo po jų, o kai vieną dieną pasakiau, jog noriu krepšinį mesti ir lankysiu tik lengvąją atletiką, bandė pakeisti mano nuomonę, tačiau tai truko neilgai, leido elgtis taip, kaip noriu.

Kai augau, tėtis dar gana intensyviai žaidė krepšinį. Taigi galiu pasakyti, jog tai tikrai formavo mano požiūrį į sportą, ir niekuomet nebuvau nuo jo per daug nutolusi. Buvau universalus vaikas, bet buvo galima numanyti, kad anksčiau ar vėliau pasuksiu sporto keliu, to išvengti bus labai sunku. (Šypsosi.)

Mėgsta rizikuoti ir mokytis iš klaidų

– Kodėl jums nepatinka komandinis sportas?

– Sporte mėgstu būti atsakinga už savo klaidas ir sėkmes ar nesėkmes. Gyvenimo projektuose ar studijose nevengiu komandinio darbo, tačiau mėgstu išsiskirti, imtis iniciatyvos ir vadovauti.

– Iš kur atsirado noras mokytis tik iš savo klaidų?

– Tokia jau gimiau. Vaikystėje tėveliai neleisdavo kai ko daryti ar liesti tam tikrų daiktų, bet kol pati neįsitikindavau, kad tai man gali pakenkti – nepatikėdavau. Mėgstu rizikuoti, mėgstu gyventi patirdama įvairių pojūčių, o jeigu jie priveda prie klaidų, nevengiu iš jų mokytis ir taip užsigrūdinti ateičiai.

– Ar buvo momentų, kad gailėjotės, jog nesate krepšininkė?

– Nemanau. Moterų krepšinis man niekuomet nebuvo labai patrauklus, o lengvoji atletika – sporto karalienė, turinti begalę gražių rungčių, visuomet buvo ir yra artima širdžiai. Gaila gal tik dėl to, kad krepšininkai turi gerokai daugiau dėmesio ir sporto bazių nei lengvaatlečiai, bet laikui bėgant tikiuosi permainų...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"