TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

M. Astrauskas: Lietuvos rankinis turi turėti aiškią strategiją

2014 08 22 15:19
M. Astrauskas LRF nuotrauka

Nuo birželio pirmos dienos Lietuvos rankinio federacijos (LRF) generalinio sekretoriaus pareigas einantis kaunietis Miglius Astrauskas turi savo viziją, ką reikia daryti, kad Lietuvos rankinio lygis ir populiarumas kilstelėtų į naująją pakopą.

Jo manymu būtina keisti ir sukurti vieningą Lietuvos rankinio lygos strategiją, trenerių ir žaidėjų ruošimo metodiką. Taip pat reikia sutelkti dėmesį ir į viešumą – skatinti glaudesnį kontaktavimą su rankinio sirgaliais, rėmėjais ir partneriais.

„Turime išlįsti iš pogrindžio ir tapti labiau žinomais. Tai galime padaryti tik per juodą darbą. Niekas neateis ir to ant lėkštutės mums nepadės. Rankinio bendruomenei reikia vienybės ir tik kartu galėsime kažką ženklaus nuveikti“, - ne kartą pokalbio metu pabrėžė LRF generalinis sekretorius.

Trejus pastaruosius metus Klaipėdos „Dragūno“ rankinio ekipą link čempionų titulų vedęs rankinio specialistas M. Astrauskas puikiai žino Lietuvos rankinio sistemą, taip pat gali lyginti ir su užsienio šalių pavyzdžiais, kadangi per sportinę karjerą dirbo Islandijos, Ispanijos ir Baltarusijos rankinio klubuose. M. Astrauskas yra treniravęs Lietuvos rankinio rinktinę, taip pat aukščiausiosios Ispanijos lygos Toledo "Labaro", Bresto "Meškovo" ir Islandijos „HK Kopavogur“ komandas. Pastaroji ekipa jam treniruojant tapo Islandijos vicečempione ir laimėjo Islandijos lygos taurę. Miglius yra gerai žinomas ne tik tarp rankinio sporto specialistų, bet ir atpažįstamas tarp mokslininkų - apsigynė socialinių mokslų edukologijos krypties mokslų daktaro laipsnį. Jis rašė disertaciją apie Lietuvos rankininkų rengimą. Iki šiol nuolat tobulinasi įvairiuose su rankinio tematika susijusiuose seminaruose.

Atnaujintas interneto puslapis

- Lietuvos rankinio federacijos generalinio sekretoriaus pareigas einate nuo birželio 1 dienos. Kokie pirmieji Jūsų įspūdžiai? – pasiteiravome Migliaus Astrausko.

- Tik man atėjus dirbti į federaciją, teko organizuoti vyrų ir moterų nacionalinių rinktinių rungtynes. Moterys kovėsi su Ukraina, vyrai – su rusais. Rankinio rungtynės pirmą kartą vyko Kauno „Žalgirio“ arenoje. Atmosfera buvo gera, manau, kad visai gerai pavyko suorganizuoti šias rungtynes, tačiau lietuvių rezultatai nėra džiuginantys. Pralaimėjo tiek vyrai, tiek dailiosios lyties atstovės. Bet ką padarysi, toks jau yra sportas...

Tuoj po šių rungtynių Kūno kultūros ir sporto departamentui puoliau ruošti Lietuvos rankinio federacijos pripažinimo dokumentus. Reikėjo pateikti daug dokumentų. Tokia tvarka, tą turėjo atlikti visos federacijos, kad nebūtų neaiškių federacijų.

Dabar būtina sutelkti visą dėmesį į Lietuvos rankinio federacijos strategiją, viziją. Turime turėti aiškius planus į priekį – reikia žinoti, kas bus po ketverių metų. Turime atlikti išsamią dabartinės situacijos analizę ir nusibrėžti kelią, kur mes eisime.

Visų pirma mes turime būti žinomi ir matomi. Svarbu komunikacija, viešieji ryšiai, marketingas. To pagalba galime padidinti ir masiškumą. Kai yra didesnis sportininkų masiškumas, treneriams lengviau atrinkti talentus. Turime su rėmėjais dirbti kaip su partneriais. Turi būti abipusė nauda.

Atėjus dirbti į federaciją, negavau net „Facebook“ paskyros slaptažodžių, teko kurti naują paskyrą. Atnaujinome federacijos interneto puslapį: www.rankinis.lt. Dabar jau puslapis atrodo solidžiau. Nuolat bandome atnaujinti informaciją, palaikyti rankinio judėjimą, viešintis. Tai labai svarbūs komunikacijos dalykai.

Renka vyrų rinktinės trenerį

- Kokius trūkumus įžvelgiate Lietuvos rankinyje?

- Mano manymu, būtina sukurti vieningą Lietuvos rankinio rengimo programą, kad visi treneriai dirbtų pagal vieningą sistemą, o ne taip, kaip yra dabar – dirba kas kaip nori.

Mes esame praradę nacionalinę rankininkų rengimo mokyklą, anksčiau visi dirbdavo pagal vieną sistemą daugmaž vienodai ir rinktinės žaisdavo vienodai, mąstydavo viena kryptimi. Reikėdavo mažiau laiko, kad rinktinės nariai susižaistų, greičiau perprasdavo vienas kitą.

Mano manymu, rankininkų rengimo programa turi būti sudaryta taip, kad visų pirma būtų žiūrima į vaiko sveikatą, fizinę būklę ir tik po to į sportinę veiklą, rezultatus. Mes dabar iškart norime rezultato bet kokia kaina, kadangi nuo to priklauso trenerių kategorijos, atlyginimai ir panašiai.

Reikia, kad vaikai būtų rengiami pagal rinktinės žaidimo koncepciją. Mums reikia talentų identifikavimo ir ugdymo valdymo programos. Tai galime atlikti per regionines rinktines ir sporto gimnazijas. Šiemet atidaromos dvi rankinio klasės: Panevėžyje – vaikinų grupė ir Šiauliuose – merginų grupė.

Taip pat būtina vystyti ir mini rankinį. Vaikus mini rankinio galėtume pradėti mokyti dar darželyje. Būtina vaikams šią sporto šaką skiepyti nuo mažų dienų, tik tokiu būdu gali išaugti rankinio populiarumas. Nuo rugpjūčio mėnesio iki naujųjų metų dalyvausime projekte „Išjunk kompiuterį, pripūsk kamuolį“. Treneriai eis per darželius ir skatins vaikus sportuoti.

Grįžtant prie rankininkų rengimo metodikos, reikalingas ir rinktinių rengimo susisteminimas. Reikia išsirinkti nacionalinės vyrų rinktinės trenerį, kadangi sutartis su Gintaru Savukynu yra pasibaigusi. Buvo paskelbtas konkursas, artimiausiu metu bus patvirtintas vyrų rinktinės treneris.

Norėtųsi, kad rinktinės treneris dirbtų Lietuvoje, augintųsi jaunus žaidėjus, kurie po 4-5 metų galėtų duoti apčiuopiamos naudos. Reikia išsikelti tikslą, kad 2020 metais Lietuvos vyrų rinktinė patektų į Europos čempionatą. Tai realu, kadangi nuo 2020 metų Europos čempionate turėtų dalyvauti nebe 16, o 24 komandos.

Reikėtų su Lietuvos rinktinės treneriu sudaryti ilgalaikę sutartį, auginti jaunus žaidėjus. Lietuvos vyrų rinktinės treneris galėtų konsultuoti ir išvien dirbti su Lietuvos jaunių, jaunimo rinktinės treneriais, duoti jauniems ir perspektyviems žaidėjams papildomų užduočių. Turėtų vykti glaudus tarpusavio bendradarbiavimas. Tik tokiu būdu galima pasiekti apčiuopiamų rezultatų. Norisi, kad kiekvienas rinktinėms išleistas litas duotų apčiuopiamos naudos.

Reikia lenkti galvą prieš vyresnius žaidėjus, kurie eilę metų tempė rinktinę, kad atidavė daug savo atostogų laiko. Jiems didelė pagarba už tai. Norėtųsi, kad lygiaverčiai juos galėtų pakeisti jaunimas, juk vyresni žaidėjai anksčiau ar vėliau atsisveikins su rinktine, o kas tada? Būtina užsiauginti talentingų jaunų žaidėjų kartą.

Šiemet Lietuvos jaunių (gimę 1998 metais) ir jaunimo (gimę 1996 metais) rinktinės dalyvaus Baltijos lygos taurės (vaikinai) ir Rytų Europos lygos taurės (merginos) varžybose. Norime, kad jaunimas tobulėtų, įgytų kuo daugiau patirties.

Užsienio šalių pavyzdžiai

- Nepaslaptis, kad prie ankstesnės valdžios Lietuvos rankinio federaciją kamavo skolos. Ar nebuvo baugu eiti dirbti į federaciją, kai tokia padėtis? Kokia dabartinė finansinė situacija?

- Visada yra baugu, tačiau norisi ateiti ir pačiam pabandyti viską padaryti geriau. Būtent į Lietuvos rankinio federaciją atėjau dirbti dėl to, jog myliu šią sporto šaką ir noriu, kad ji Lietuvoje gyvuotų, progresuotų, o ne merdėtų. Man skaudu, kai kiti tik kalba, peikia, kad tas ar anas blogai, o patys nieko nedaro. Mūsų tikslas nėra vien skolų administravimas, siekiame išbristi iš skolų ir vystyti rankinio sportą. Pratęsiame sutartis su ankstesniais rėmėjais, įsiliejo ir naujų rėmėjų būrys, ieškome jų, dirbame. Skolos mažėja. Šiemet, ką mes esame įsipareigoję, atsiskaitėme ir dar atsiskaitysime.

Tik apmaudu, kai išlenda senos valdžios skolos. Tarkime, prieš kurį laiką paaiškėjo, kad senosios valdžios nėra atsiskaityta už Europos Open čempionato jaunių vaikinų varžybų maitinimą, apgyvendinimą. Suma – 27 tūkstančiai litų. Yra labai skaudu, kai skaičiuoji kiekvieną litą, mąstai, kaip efektyviau panaudoti pinigus ir še tau išlenda sena 27 tūkstančių litų skola.

- Pats dirbote Islandijoje, Ispanijoje, Baltarusijoje. Sėmėtės patirties seminare Danijoje. Papasakokite, kuo skiriasi mūsų ir šių šalių rankinio mokyklos?

- Islandai yra labai darbštūs, dirba šiuolaikiškais metodais, turi daug ambicijų, siekia pasauliui įrodyti, kad jie yra ne ką prastesni.

Islandijoje padarė įspūdį tai, kad dauguma klubuose dirba visuomeniniais pagrindais ir daug padeda federacijai. Tiesiog rankinio labui dirba savanoriškai.

Ispanijoje labiausiai įsiminė rungtynės su tokiais klubais grandais: FC „Barselona“ , BM „Ciudad Real“. Rungtyniauji prieš tokius trenerius, kaip Xavi Pascual, Taland Dušebaev, Manolo Cadenas, Juan Carlos Pastor ar Antonio Ortega – tikra garbė. Taip pat niekad nepamiršiu pergalių prieš Ispanijos eksčempionus BM „Granollers“, „Portland San Antonio“ ar „La Rioja Naturhouse“ klubus.

Ispanijoje yra itin didelis masiškumas ir iš jo kristalizuojasi rankinio perliukai. Ten daug profesionalumo ir sąmoningumo. Mums to trūksta.

Baltarusijoje yra tvarka, rengiama daug seminarų treneriams, daug rinktinių stovyklų, tiesiog į rinktines yra investuojamos didžiulės lėšos.

Kai treniravau Baltarusijos komandą, žaidėme SEHA lygoje, EHF taurės varžybose ir Baltarusijos čempionatuose, kur pavyko laimėti rungtynes prieš tokių trenerių treniruojamas komandas: Spartak Mironovič, Sergej Bebeško, Lino Červar, Slavko Goluža, Veselin Vujovič, Djorde Rasič ir kt. Tai neužmirštama patirtis.

Tarkime, teko domėtis Danijos rankinio mokykla. Ten yra puikiai išvystyta rankinio sistema. Nenuostabu, kad net 48 tūkstančiai vaikų iki 12 metų lanko rankinį, o kur dar paaugliai ir suaugusieji. Danijoje yra 17 rankinio sporto centrų. Yra parengtos konkrečios metodikos, surašyta, kiek laiko skirti fiziniam pasiruošimui, kiek taktikai ir kitiems dalykams.

Danijoje rankinis - itin mėgstama ir vertinama sporto šaka. Visur daugybė rankinio klubų: tiesiog kaip pas mus fitneso (kūno rengybos) sporto salės. Ateini, yra pastatyti vartai, gali pamėtyti į vartus, pažaisti trys prieš tris ir panašiai.

Man Danijoje patiko tai, kad yra sudaryta bendra rankinio sporto mokyklų programa. Pirmaisiais metais akcentuojama, kad svarbu ne laimėti, o viską atlikti kuo teisingiau.

Per treniruotes tvyro gera nuotaika, nėra jokių pykčių ar prievartos. Vaikai dirba pagal vienodą metodiką ir, atėję ginti įvairaus amžiaus šalies rinktines, puikiai žino, kas ką daro. Nereikia papildomų mokymų, aiškinimų. Būtent per masiškumą atsisijoja rankinio perliukai. Kaip sakoma: atskiriami pelai nuo grūdų.

Įdomu ir tai, kad 80-90 procentų Danijos rankinio trenerių - mėgėjai, vaikus treniruojantys laisvu nuo savo pagrindinių darbų laiku. Jaunųjų rankininkų ugdymas - jų antrasis darbas.

Mes Lietuvoje krepšinį vadiname antrąja religija, tačiau dėl to, ką išvydau Danijoje, mums dar gerokai reikėtų pasitempti. Ten jaučiama, kad rankinis - tikrai vertinamas. Buvo keista, kad maždaug Klaipėdos dydžio mieste ir aplink jį regionuose yra maždaug pusšimtis rankinio klubų.

Kalbant apie Lietuvos situaciją, mes neturime laukti, kol kas mus išgelbės, turime patys dirbti. Pripažinkime, kad mes dirbame per mažai. Mūsų pagrindinis siekis turėtų būti tarpusavio vienybė. Norisi didesnio trenerių sąmoningumo ir motyvacijos. Vaikams reikia skiepyti patriotizmo jausmą nuo mažų dienų, kad norėtų atstovauti savo šaliai.

Prisijungs prie RINC konvencijos

- Kokie Jūsų artimiausi tikslai?

- Būtina kuo greičiau prisijungti prie vieningos Europos trenerių rengimo sistemos – RINC konvencijos. Prie šios konvencijos nėra prisijungusios tik gal 5-6 Europos šalys. Baltarusiai, latviai ir estai seniai yra prisijungę, tik Lietuva kažkodėl iki šiol delsė. Kai prisijungsime prie šios konvencijos, bus sutekta teisė gauti lėšų treneriams dalyvauti seminaruose, trenerių diplomai galios ir užsienio šalyse. Norisi, kitokio trenerių požiūrio. Juk nepaslaptis, kad dabar dalis trenerių į seminarus susirenka tik dėl popierėlio. Norėtųsi, kad seminarai būtų kryptingi, suteiktų žinių, naudos.

Būtina dalyvauti ir įvairiuose projektuose, kad gautume lėšų trenerių kvalifikacijos kėlimui, mini rankiniui ir kitiems dalykams iš Europos rankinio federacijos. Reikia rašyti projektus, ieškoti būdų, kaip tik gauti papildomų pajamų.

Reikia ir Lietuvos rankinio federacijos veiklos optimizavimo ir valdymo struktūros pokyčių: būtina pasiskirstyti kurios komisijos, vykdomojo komiteto nariai atsakingi už vienus klausimus, kurios – už kitus.

- Liepos mėnesį Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generaliniu direktoriumi tapo buvęs Lietuvos rankinio federacijos prezidentas Edis Urbanavičius. Kaip manote, ar nuo to rankiniui bus tik geriau?

- Viskas priklauso nuo mūsų pačių, kaip dirbsime, kokius rodysime rezultatus, progresus ir panašiai.

Juk tiek Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, tiek Kūno kultūros ir sporto departamentas suteikia daug įrankių, instrumentų, kad gauti pinigų per įvairius projektus. Turime dirbti ir patys viską juodu darbu užsitarnauti. Mes patys turime įrodyti, kad esame verti pinigų. Turime dirbti, juk niekas neateis ir šiaip neatvers piniginės. Tik vieningai bendradarbiaujant galime pasiekti teigiamų poslinkių.

Šlovinga rankinio istorija

- Lietuvos rankininkai sugeba atsiskleisti Lietuvoje ir išplaukti į platesnius vandenis. Tarp pavyzdžių būtų galima paminėti buvusį Klaipėdos „Dragūno“ lyderį Beną Petreikį, kuris išvyko rungtyniauti į Austrijos aukščiausios rankinio lygos ekipą. Taip pat buvęs dragūnietis Tadas Stankevičius pakėlė sparnus į Rumuniją, Vilniaus „VHC-Šviesa“ atstovas Vaidas Trainavičius išvyko į Olandiją. Visgi, Lietuvos rankinis – aukšto lygio?

- Lietuvoje turime talentingų žaidėjų ir daugiau. Tikiu, kad bėgant laikui, išgirsime vis daugiau naujų žaidėjų pavardžių, garsinančių Lietuvos vardą Europos klubuose.

Reikia nepamiršti, kad Lietuvos rankinio istorija – gana šlovinga. Juk Lietuva yra išugdžiusi ir olimpinių bei pasaulio čempionų.

Tarp jų šviesios atminties rankininkė, dukart olimpinė čempionė Aldona Nenėnienė. Juk dukart olimpiniu čempiono titulu iš dabarties Lietuvos sportininkų gali pasigirti tik disko metikas Virgilijus Alekna.

Olimpinio čempiono titulą yra iškovojęs ir dabartinis Kauno „Granito-Gajos-Kario“ ekipos vyr. treneris Valdemaras Novickis, taip pat Sigita Mažeikaitė-Strečen. Pastaroji yra tapusi ir pasaulio čempione.

Galėčiau išvardinti ir daugiau lietuvaičių skambių tarptautinių pasiekimų: Raimundas Valuckas – pasaulio čempionas, Aušra Miklušytė-Fridrikas – 1999 metų geriausia pasaulio rankininkė, Rima Sypkus - dukart pasaulio jaunimo čempionė su Sovietų Sąjungos rinktine, Daiva Kalauskaitė-Zinkevičienė – pasaulio jaunimo čempionė, Laisvydas Jankevičius – pasaulio prizininkas, Kauno „Žalgirio“ moterų rankinio komanda 1967 ir 1968 metais iškovojo Europos taurę, Kauno „Granito“ vyrų rankinio komanda 1987 metais – Europos taurės (IHF) laimėtoja, Vilniaus „Eglės“ moterų rankinio komanda – 1988 metų Europos taurės (IHF) laimėtoja.

Reikia stengtis, dirbti, kad išaugintume naujų čempionų dabartinę kartą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"