Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
SPORTAS

M. Šernius: „Kinijoje vyksta užkulisiniai agentų žaidimai“

 
2017 04 01 6:00
Būdamas šalies moterų rinktinės vyriausiuoju treneriu Mantas Šernius darbuosis tik moterų krepšinio klubuose.
Būdamas šalies moterų rinktinės vyriausiuoju treneriu Mantas Šernius darbuosis tik moterų krepšinio klubuose. „Lietuvos žinių“ archyvo nuotrauka

Šį sezoną Kinijos moterų krepšinio klube dirbęs Mantas Šernius norintiems vykti į šią šalį treniruoti ekipos pataria priimti kinų kultūrą tokią, kokia ji yra. „Ten yra kitos bendravimo taisyklės. Visi iš pradžių tau atleidžia, kad jomis nesivadovauji, bet jei vėliau netampi viena jų kultūros dalimi, tave atmeta“, – sakė Lietuvos moterų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris.

Prieš sezono pradžią sulaukęs pasiūlymo iš agento, su kuriuo neturi pasirašęs sutarties, dirbti viename stipriausių Kinijos moterų klube Tajuano-Šansi „Flame“, M. Šernius neilgai dvejojo. Tačiau sezono pabaigos šiame krašte nesulaukė. Ir jis nebuvo vienintelis klubo strategas, kuris nematė, kaip „Flame“ krepšininkės Kinijos čempionato ketvirfinalyje pralaimėjo būsimai šalies čempionei Pekino ekipai.

33 metų Mantas Šernius „Lietuvos žinių“ dienraščiui papasakojo, ką naujo atrado būdamas Kinijoje, kas jį ten labiausiai sukrėtė ir kaip specialistas stengsis Lietuvos moterų krepšinio trenerius prastumti į Europos klubus.

Asistentas už vyriausiojo atlyginimą

– Buvote kviečiamas Tajuano-Šansi miesto klube dirbti vyriausiuoju treneriu, bet juo taip ir netapote. Kas nutiko?

– „Flame“ vadovai siūlė būti vyriausiuoju treneriu, todėl norėjo, kad prieš sezoną atvykčiau kuo anksčiau. Bet buvau įsipareigojęs mūsų krepšinio federacijai – vasarą dirbau su Lietuvos vaikinių šešiolikmečių rinktine. Per tą laiką kinai pasamdė kitą trenerį – italą Mauro Procaccini. Buvome sutarę, jog man atvykus perimsiu iš jo komandos vairą. Bet ekipos savininkams patiko italo darbas, todėl atskridęs į Kiniją sulaukiau pasiūlymo būti asistentu už anksčiau sutartą vyriausiojo trenerio atlyginimą.

– Kaip pavyko įsilieti į komandą?

– Nesunkiai. Sunkiau buvo suprasti kinų kultūrą, bendravimą. Visas procesas labai įdomus. Kiekvienas komandoje dirbantis saugo savo darbą. Ten žmonės kovoja už savo būvį. Tai supratau ten pagyvenęs porą mėnesių. Ir tai ne tik krepšinyje. Konkurencija, kur darbo užmokestis didesnis už vidutinį, milžiniška.

Didžiausias kultūrinis šokas – žmonių susiskirstymas į klases, kur aukštesnė klasė vadovauja žemesnei. Tai labai jaučiasi. Jei gimsti toje klasėje, pereiti į kitą labai sunku. Klases būtų galima taip sugrupuoti: pirmoje vietoje – partijos žmonės. Tai sudaro 3–4 proc. visų šalies gyventojų. Tada apie 10 proc. sudaro vidutinė klasė. O likę – žemiausios klasės atstovai.

Verčia ką pats nori

– Klube su žaidėjomis teko bendrauti per vertėją?

– Taip. Kai kurios kinų krepšininkės jau pramokusios anglų kalbos. Sunku, nes dažniausiai vertėjas išverčia tai, ką pats nori, kad žinotų tiek savininkai, tiek žaidėjos. Dažniausiai vertėjais dirba tie, kas mokykloje mokėsi anglų kalbos, bet nieko bendro nėra turėję su krepšiniu. Tad tuo pat metu krepšinio paslapčių tenka mokyti ir vertėją, ir žaidėjas.

– Buvo kilę kokių nors nesklandumų?

– Ten nuolat esi stebimas, kaip dirbi ir ką darai. Komandoje turėjome vertėją, gydytoją ir asistentą, kuris mane stebėdavo ir viską raportuodavo savo bosui. Pagal tai klubo šeimininkas spręsdavo, ar esu geras specialistas ir kiek reikalingas komandai. Visuose klubuose yra ta pati sistema. Apie tai buvau daug girdėjęs iš trenerių, dirbusių Kinijoje. Bet tik nuvykęs ir padirbėjęs supratau, kad tai, ką jie kalbėjo, yra tiesa.

Savos taisyklės

– Jūsų komanda pasirodymą baigė ketvirtfinalyje, dukart pralaimėdama būsimai čempionei Pekino „Great Wall“ komandai.

– Jau sezono pradžioje pagal klubo „Great Wall“ sudėtį buvo aišku, kad jis taps stipriausias Kinijos moterų lygoje. Kinijoje lengva nuspėti būsimus čempionus, nes į tokias komandas kažkaip patenka visos geriausios žaidėjos. Ši Pekino ekipa čempione tapo trečius metus iš eilės. O mūsų komandai buvo keliamas tikslas patekti tarp keturių geriausių ekipų. To padaryti nepavyko.

– Jūsų komandoje buvo daug vyresnių žaidėjų: keturios 27 metų, dvi trisdešimtmetės ir dvi 31 metų...

– Kinijoje yra savos taisyklės. Jei jau pasirašei sutartį su kuriuo nors klubu, pereiti į kitą labai sunku. Taip klubas žaidėją prisiriša vos ne iki karjeros pabaigos. Į kitą komandą krepšininkė gali pereiti tik kilus dideliam konfliktui. Ten vyrauja komunistinė ištikimybė. Todėl žaidėjų migracija iš klubo į klubą yra minimali.

– Kiek užsieniečių gali žaisti ekipoje?

– Be kinių, komandoje gali būti viena kurios nors Azijos valstybės krepšininkė ir viena ne Azijos krepšininkė.

– „Flame“ klube rungtyniavusi amerikietė Jewell Loyd buvo rezultatyvi – vidutiniškai per rungtynes pelnė 26,4 taško.

– Ten toks krepšinis. Žmonės ateina pažiūrėti, kaip žaidžia užsienietės. J. Loyd – išskirtinė krepšininkė. Dar gana jauna – 27-erių. NBA skautai prognozuoja, kad ji JAV rinktinėje bus tokia kaip legendinė krepšininkė Diana Taurasi. Bet kažkokia juoda katė perbėgo tarp klubo vadovų ir J. Loyd – amerikietė paliko ekipą.

Tik dėl to, kad Lietuvoje agentai silpni ir neturi svaraus balso, mes, treneriai, verdame savo sultyse.

Įdomu, kad prieš sezoną Tajuano-Šansi komanda vienu metu buvo pasirašiusi sutartis su trimis amerikietėmis, bet priėmė tik vieną. Net nežinau, kur dingo kitos legionierės. Kinijos klubai mėgsta taip žaisti: pasirašo sutartis su keliomis iškart, kad kiti klubai jų nenupirktų. Ir iš jų išsirenka vieną. Vyksta užkulisiniai agentų žaidimai.

J. Kazlauskas – autoritetas

– Ar vadovai buvo patenkinti jūsų darbu?

– Jie man siūlė likti asistentu už mažesnį atlyginimą. Nesutikau, nes norėjau vadovauti komandai. Iškėliau ir kitas sąlygas: norėjau savo pasirinkto asistento, fizinio rengimo trenerio.

Bet per tris savaites klubo vadovai dar nebuvo apsisprendę, tad paprašiau bilieto grįžti namo.

Tada „Flame“ vadovai pasirašė sutartį su australų treneriu, kuris dirbo Kinijos moterų nacionalinėje rinktinėje per olimpinį ciklą.

Tik paskui supratau, kad tuo pačiu metu klubo bosai tarėsi ir su manimi, ir su australu. Bet pasirašęs sutartį australas ten išbuvo tris savaites, o sezoną su Tajuano-Šansi komanda baigė kinų specialistas.

– Ar Jono Kazlausko pavardė Kinijoje veikia taip pat magiškai, kaip ir beveik prieš dešimtmetį?

– Taip. Kinams Lietuva pirmiausia yra J. Kazlauskas. Jie galbūt nežino, kur yra Lietuva, bet J. Kazlauską gerai pažįsta. Ypač krepšinio pasaulyje jis yra labai didelis autoritetas, net ir šiuo metu.

Palaikys ryšį su Turkija

– Kuo dabar užsiimate?

– Stebiu Lietuvos moterų krepšinio lygos čempionato kovas, potencialias rinktinės kandidates, dalyvauju Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) projektuose, į kuriuos mane kviečia. Ir bandau populiarinti moterų krepšinį.

Buvau nuskridęs į Turkiją pažiūrėti moterų taurės turnyro finalo aštuoneto dvikovų, ten buvau susitikęs su mūsų rinktinės vidurio puolėja Gintare Petronyte. Taip pat susitikau su daugybe agentų. Turkija krepšinio agentams yra aukso kasykla, nes kiekvienoje komandoje yra po 4–5 krepšininkes, kurios rungtyniauja ir WNBA. Turkai šiuo metu sau tai gali leisti. Todėl šiuo metu Turkijos moterų krepšinio lyga yra stipriausia Europoje.

Manau, reikia atverti Lietuvos moterų krepšinio treneriams langą į Europą, nes nė vienas Lietuvoje agentas nedirba nei su krepšininkėmis, nei su moterų treneriais. Ši sritis mūsų krašte yra užmigusi letargo miegu. Stengiuosi agentų ir komandų dėmesį atkreipti į tai, kad Lietuvoje turime gerų trenerių, tik kažkodėl jie nedirba kituose žemyno klubuose.

Pasikalbėjęs su kitais Europoje dirbančiais treneriais supratau, kad Lietuvoje dirba kur kas rimtesni strategai. Tik dėl to, kad Lietuvoje agentai silpni ir neturi svaraus balso, mes, treneriai, verdame savo sultyse.

– Mąstote apie darbą klube?

– Turkijoje buvau susitikęs su agentais ir kelių klubų, kurie kitam sezonui ieškos trenerių, atstovais. Palaikysime ryšį. Į vyrų krepšinį galbūt grįšiu vėliau. O kol esu moterų rinktinės treneris, su LKF prezidentu Arvydu Saboniu sutarėme, kad dirbsiu tik su moterų komandomis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"