TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Mažojo kamuoliuko virtuozės

2015 05 23 6:00
Romualda Garkauskienė savo dukrai pataria ir per varžybas, ir gyvenimiškais reikalais. LŽ archyvo nuotrauka

Dvynės Asta ir Romualda Giedraitytės stalo teniso pasaulyje pasiekė daug gražių pergalių. Būdama gabesnė Romualda taip ir nesugebėjo kaip sportininkė pranokti sesers. Tačiau ją pralenkė kaip trenerė - išugdė išskirtinių rezultatų Europoje pasiekusią savo dukrą Rūtą Paškauskienę.

A. Giedraitytė (dabar Stankienė – red.) yra tapusi mišrių porų pasaulio vicečempione (1973 m.), iškovojusi 1974-ųjų Europos čempionato auksą komandinėje, o bronzą – moterų dvejeto rungtyse, net dešimtmetį buvo kviečiama žaisti buvusios SSRS rinktinėje. Dvynė Romualda (dabar Garkauskienė – red.) tokiomis pergalėmis negali pasigirti, tačiau ji tapo talentingesne pedagoge ir šalies moterų rinktinės trenere.

Abiejų moterų gyvenime daug panašumų: abi ištekėjo už sportininkų, tapo trenerėmis, užaugino gausias šeimas. Tačiau iš jų septynių vaikų, bandžiusių laimę susidraugauti su mažu baltu kamuoliuku, Lietuvą pasaulyje ir Europoje labiausiai garsina tik vienintelė R. Paškauskienė, kuri neįtikėtiną talentą paveldėjo iš mamos ir tetos.

Smulkutė – 166 cm ūgio ir per 50 kg sverianti – Rūta, kuriai kovo 29 dieną sukako 38-eri, Europos čempionatuose iškovojo 16 medalių – po septynis aukso ir bronzos bei du sidabro. Į tokį įspūdingą medalių derlių neįstengia lygiuotis nė vienas mūsų šalies olimpinės sporto šakos atstovas.

R. Paškauskienė dalyvavo trejose – 1996, 2000 ir 2008 metų – olimpinėse žaidynėse. Stalo tenisas – sporto šaka, kurioje galima varžytis ir sulaukus per 40 metų, todėl Rūta pasirengusi kitąmet pralaužti ledus į savo ketvirtą olimpinę šventę – Rio de Žaneiro olimpiadą.

Lietuvos stalo teniso asociacijos prezidentas Rimgaudas Balaiša taip kalbėjo lygindamas dvynes ir dabar kraštą garsinančią R. Paškauskienę: „Rūta pagal žaidimą yra viena greičiausių Europoje. Greitį ji paveldėjo iš tetos, nes jos mama Romualda buvo lėtesnė. R. Paškauskienė – puikaus charakterio sportininkė. Ir labai stipri psichologiškai. Tai lėmė, kad ji Europos čempionatuose laimėjo 16 medalių. Kaip sportininkė ji mamą pralenkė. Rūta - tolerantiška, nesikarščiuoja, charakteriu ji panaši į tetą. Romualda - karštesnio būdo, užtat ji ir tapo gera pedagoge. Nes treneriai negali būti minkšti, kartais reikia „paspausti“ sportininkus“.

Kitų šakų neišbandė

Apie stalo tenisą, dukros ir mamos santykius, apie neretai įgrįstantį nuolatinį buvimą kartu „Lietuvos žinios“ kalbėjosi su pajėgiausia Lietuvos stalo tenisininke Rūta Paškauskiene, kuri šiam sportui atidavė jau trisdešimt metų.

– Nuo kelerių metų pradėjote žaisti stalo tenisą?

– Nuo septynerių. Viskas prasidėjo nuo mamos – juk ji ir jos sesuo žaidė tenisą. Paskui mama tapo trenere, o teta Asta trenere dirbo neilgai. Nes turėjo daug vaikų ir nebuvo laiko treniruoti kitus. (Šypsosi.)

Kai aplinkui visi žaidė stalo tenisą, savaime aišku, kad ir aš neturėjau pasirinkimo. Kitų sporto šakų mama man net nesiūlė, nes, ko gero, jai užimti mane stalo tenisu buvo patogiausia. Visus savo vaikus vedė į stalo teniso treniruotes: mano vyresnį brolį Darių ir jaunesnį Paulių. Darius ilgai žaidė, o Paulius greičiau atsisveikino su stalo tenisu.

O man iš karto pradėjo gerai sektis. Ir nebuvo taip, kad per prievartą turėjau lankyti stalo tenisą. Jis man patiko, sekėsi, todėl nekilo jokių minčių padėti į šoną raketę ir savęs ieškoti kitur.

Rūta Paškauskienė: „Man buvo jau daug metų, kai sužinojau, kad dar yra sportinis jaudulys, baimė.“ /AFP/Scanpix nuotrauka

Dvylikametė – suaugusiųjų čempionė

– Kada iš mamos išgirdote, kad galite šio to daugiau pasiekti nei ji?

– Žinoma, būdavo ir nesėkmių. Bet jau dvylikos metų pirmą kartą laimėjau Lietuvos suaugusiųjų čempionatą. Tąkart tokiuose čempionatuose iš tiesų žaisdavo suaugusieji. Ne taip, kaip dabar. Dabar Lietuvos pirmenybėse gal tik penkios suaugusios moterys varžosi. Tragedija. O anksčiau žaidėjų buvo milijonai. Nepamirškime, tuomet dar priklausėme SSRS, o Lietuvos tenisininkės buvo labai stiprios. Dar būdama dvylikos ir dvejais metais jaunesnė už varžoves spėjau tapti SSRS jaunučių čempione. Iš to buvo galima spręsti, kad iš tiesų galiu žaisti.

– Kuo mama žavėjo jus kaip tenisininkė?

– Ji man labiau žinoma kaip trenerė. Kai pradėjau sportuoti, jau buvo baigusi karjerą. Bet žinojau, kad mama ir teta buvo stiprios, darbščios tenisininkės.

– Turbūt per treniruotes mama iš jūsų reikalaudavo daugiau nei iš kitų vaikų?

– Nejausdavau spaudimo, kad būtinai turiu laimėti. Man sekėsi gerai, todėl dėl nieko nekompleksavau. Nejaučiau, kad turiu pateisinti kažkokias viltis.

Nežaisdavau nuo ryto iki vakaro, nežaisdavau po penkias valandas per dieną, kaip dabar tenisininkai dirba. Bet treniruotė man būdavo šventas reikalas.

Mama matė, kad esu gabi ir tokia pati darbšti. Jautė, kad galiu daugiau nei kiti, todėl ir šiek tiek daugiau reikalavo.

Tėvai pataria viską baigti

– Stalo tenisas su mama jus susaistė ilgam... Nenusibodo?

– Po dvidešimties metų vis dar kartu visur keliaujame. (Juokiasi.) Labai susaistė. Net ir gyventi reikia kartu. Jau per daug to buvimo drauge. Juk abi esame suaugusios moterys. O taip išeina, kad per varžybas dar turime kartu miegoti. (Šypsosi.)

– Vadinasi, mamos ir dukros santykiai labai geri?

– Visi sako, kad mano charakteris labai geras. Žinoma, pasitaiko įvairiausios trinties. Ir kuo toliau, tuo daugiau. Bet mama vis tiek į mane žiūri kaip į dukrą. Daug pasakinėja ne tik sporte, bet ir gyvenime.

– Gal buvo metas, kai supykusi mama leptelėjo: „Galėjai pasirinkti kitą sporto šaką“?

– Taip nebuvo. Tik pastaruoju metu kartais paklausia – gal tu jau baik žaisti tą stalo tenisą. Nes daug vargo. Štai neseniai abi vykome į pasaulio čempionatą Kinijoje. Vaikus prižiūrėjo mano vyras, tėtis. Jiems sunku suktis, jei išvykstu į varžybas. O jei dar kartu su mama... Gerai, kad dar auklę turime.

Tėtis irgi yra užsiminęs, kad laikas būtų baigti sportuoti. Ir aš jau buvau pradėjusi galvoti – gal iš tiesų metas viską baigti. Bet paskui susivokiau – dar ne laikas ką nors kitą dirbti.

– Manau, neturite skubėti atsisveikinti. Stalo tenise yra pavyzdžių, kad galima žaisti ir būnant per penkiasdešimt. Štai šiemet Kinijoje per planetos pirmenybes vyriausia čempionato žaidėja buvo 51 metų kinė Ni Xialian, o vyriausias tenisininkas – 52 metų Ispanijai atstovaujantis He Zhiwenas.

– Taip, šioje sporto šakoje galima ilgai žaisti. Tai gerai. Kaip sportininkė nesu jauna, bet jaučiuosi gerai! Ir žaidžiu gerai. Jei pajusčiau, kad kas nors ne taip, tada nebūtų jokio malonumo žaisti ir neleisčiau sau toliau varžytis. Kol patinka, žaidžiu.

Nežino, kas yra jaudulys

– Ar namie su mama būna pokalbių apie stalo tenisą?

– Daug apie tai neišsiplečiame. Jei viena vykstu į turnyrus, grįžusi papasakoju, kas buvo, kaip sekėsi. Bet nekalbame tiek, kad paskui galvą skaudėtų. (Šypsosi.)

– Kaip manote, kodėl iš trijų R. Garkauskienės vaikų toliausiai nuėjote būtent jūs, o ne broliai?

– Ketveriais metais už mane vyresnis Darius buvo labai nervingas. O Paulius labai jaudindavosi. Nuo pat mažens jautriai, beveik iki ašarų, išgyvendavo dėl kiekvieno taško. Buvo matyti, kad toks sportas – ne jam.

O man stalo tenisas paprasčiausiai patiko. Nesu nei nervinga, nei susijaudinanti dėl ko nors. Man buvo jau daug metų, kai sužinojau, kad dar yra sportinis jaudulys, baimė. Ir niekaip nesuprantu, kai dabar jauni sportininkai sako: „Aš bijau žaisti, man rankos dreba.“ Kodėl reikia bijoti? Ar tu esi pirma pasaulio raketė? Man to nebūdavo.

Kas pratęs dinastiją?

– Ar esate dėkinga mamai, kad atsidūrėte šioje sporto šakoje?

– Taip. Ir nieko nekeisčiau. Tiesa, stalo tenisą treniravausi labiau dėl pareigos, nes nebuvau šios sporto šakos fanatikė. Bet kai pagalvoju, kad už poros ar kelerių metų reikės baigti karjerą, pasidaro gaila. Kaip gyvensiu be stalo teniso?

– Turite du sūnus. Ar kaip ir mama stengsitės, kad jūsų giminėje nenutrūktų stalo tenisininkų dinastija?

– Jei norėsiu, kad sūnūs treniruotųsi, reikėtų pačiai su jais žaisti. O tas darbas toks sunkus... Kartu vykti į varžybas, kiekvieną savaitgalį su jais „kovoti“... Pavyzdžiui, septynerių Dovydas žaidžia stalo tenisą, bet sunkiai valdomas, nesusikaupęs. Ir nežinau, ar noriu ant savo galvos jį užsikelti. O kitiems treneriams jo atiduoti nesinori. Per prievartą neversiu žaisti. Reikia, kad jam tai patiktų. Per porą metų viskas paaiškės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"