TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Motinystė netrukdo bėgti drauge su laiku

2008 11 20 0:00
Meilės ir tvirtybės Rūta semiasi iš savo vyrų - Vytauto ir mažojo Dovydo.
Igno Sirutaičio nuotrauka

Laiko sustabdyti niekas negali. Juolab sporte. Šį rudenį Europos stalo teniso moterų vienetų varžybų čempione tapusiai 31-erių Rūtai Paškauskienei dar nebuvo kada pagalvoti apie atostogas.

Net ir po fantastiškos pergalės patyrusiai ir talentingai sportininkei varžybų maratonas išliko įtemptas ir atsakingas. Gal net dar atsakingesnis, nes naujasis statusas nuo šiol Rūtą įpareigoja nė sekundei neprarasti budrumo.

Taupo laiką.

Vos grįžusi iš Europos čempionato Sankt Peterburge (Rusija), jau kitą dieną R.Paškauskienė išskrido į varžybas Prancūzijoje. Ten ji atstovauja šios šalies profesionalų klubui - dalyvauja Prancūzijos pirmenybėse, Europos taurės varžybose.

Nuolatinės kelionės Rūtai jau seniai tapo kasdienybe. Tačiau visi čempionės keliai veda į gimtąjį miestą Kauną. Ten Rūtos laukia šeima. Po varžybų tenisininkė visada skuba pas brangiausius žmones - vyrą Vytautą ir ką tik metukų sulaukusį Dovydą.

Prieš kelias dienas atskridusi iš Paryžiaus į Vilnių Rūta sėdo į savo automobilį ir patraukė namų link. Valanda iki Kauno neprailgo - Europos čempionė mielai atsakė į LŽ klausimus.

Kaip ritualas

- Kokios dabar jūsų nuotaikos, kai šiek tiek atslūgo pergalės Europos čempionate euforija?

- Prancūzijoje praleidau savaitę. Dykinėti nebuvo kada. Mačų per tą laiką buvo net keli. Prasidėjo klubų Europos taurės varžybos. Mūsų komanda pateko į aštuntuką. Manau, šiek tiek įtampa atslūgs, kai atstovausiu tik savo klubui.

Pekino olimpiada ir Europos čempionatas atėmė daug jėgų, jaučiu, kad trūksta poilsio. Kai kurių tarptautinių varžybų norėčiau atsisakyti, žinoma, jei tai bus įmanoma.

- Gyvenate pagal varžybų tvarkaraštį. Kaip psichologiškai rengiatės kiekvienam mačui?

- Kaip kiekvienas žmogus eina į darbą, taip ir aš - į savo klubą. Tai mano ritualas.

Kas kita įvairios tarptautinės stalo teniso varžybos, kuriose rungtyniauja geriausios stalo tenisininkės iš Kinijos, Japonijos, Korėjos ir kitų šalių. Šį tvarkaraštį kartais galiu pati pakoreguoti.

- Vadinasi, jūsų gyvenimas nėra kaip amerikiečių filme "Nuvarytus arklius nušauna"?

- (Juokiasi.) Žinoma, yra laikas žaisti ir laikas ilsėtis. Bet kartais taip viskas susideda į krūvą, kad nors persiplėšk. Taip atsitiko šiais metais. Vyko Pekino olimpiada, paskui - Europos stalo teniso čempionatas. Tad mums, stalo tenisininkams, sezonas prasidėjo būtent po šių varžybų ir baigsis gegužės pabaigoje. Galima sakyti, į darbą kibau be poilsio. Todėl dabar jėgas turiu paskirstyti taip, kad galėčiau sėkmingai žaisti visą sezoną.

Kinių problema

- Sakoma, kad geriausios stalo tenisininkės yra kinės, korėjietės ir japonės. Nuo šiol tarp jų atsidūrė ir lietuvė.

- (Šypsosi.) Anksčiau Europos čempionate būdavo tik viena kita varžovė kinė. O dabar beveik visų šalių rinktinės jų turi. Svarstoma, kad gavusioms pilietybę užsienietėms reikėtų dar penkerius metus pagyventi toje šalyje, kad įgytų teisę jai atstovauti per varžybas. Deja, per vėlai apsižiūrėta.

Žinoma, smagu būti geriausia tarp geriausiųjų. Aukšto lygio varžybose visos varžovės yra labai stiprios, bet pirmoji vieta yra tik viena. Šį kartą sėkmė atsisuko į mane. Manau, tai - ir laimės dalykas.

- Bet ar sėkmės ir laimės pakanka, kad patektum tarp geriausiųjų?

Po teisybei, šios pergalės link ėjau nuosekliai. Tam kruopščiai rengiausi kasdien. Labai svarbu įtikinti save, kad galiu įveikti stipriausias varžoves. Tai atsitiko šių metų balandį, kai prasidėjo atrankos į olimpiadą varžybos.

- Pekino žaidynes pradėjote labai sėkmingai, tačiau vėliau jus sustabdė vengrė. Bet, ko gero, Europos čempionate labai pravertė Pekino "treniruotė"?

- Gal ir taip, bet ta "treniruotė" buvo itin atsakinga (šypteli). Šiek tiek pervertinau savo jėgas. Tikėjausi olimpiadoje geriau pasirodyti.

- Kodėl kinės beveik nenugalimos?

- Man į tai sunku atsakyti. Priežasčių gali būti įvairių.

Kinėms laimėti tiesiog privaloma, dėl stalo teniso jos gali paaukoti savo gyvenimą.

Padeda visa šeima

- Bet panašiai galima pasakyti ir apie jus.

- Stalo tenisą pradėjau žaisti nuo šešerių, nuo septynerių treniravausi jau kasdien. Mano mama Romualda Giedraitytė (ji su savo dvyne Asta žaidė Tarybų Sąjungos rinktinėje - red.) anksti pamatė, kad man sekasi žaisti stalo tenisą. Broliai Darius ir Paulius taip pat žaidė. Bet jie pasitraukė, o aš likau. Nors niekas nevertė. Mama iki šiol mane treniruoja.

- Su šeima gyvenate Kaune, žaidžiate Prancūzijoje. Kaip viską suderinate?

- Iki šiol viskas gerai sekėsi. Didelių trukdymų sportuoti nebuvo, šeima taip pat neliko nuskriausta. Keletą dienų pabūnu Prancūzijoje ir grįžtu į Kauną, čia ir treniruojuosi. Tiesa, dabar vėl daugiau mačų, nes prasidėjo Europos taurės varžybos. Bet tai laikina.

- Kas prižiūri sūnelį, kai jūsų nebūna namie?

- Sūnus - mano gyvenimo džiaugsmas ir rūpestis. Jo tikrai neatiduočiau jokiai auklei. Jei ne mano vyras, jo tėvai ir jo teta, nežinau, ką būčiau dariusi. Gal net būčiau laikinai pasitraukusi iš sporto. Mano mama su manimi vyksta į varžybas, tad ji man irgi labai padeda, bet kitaip.

- Ar išvykstant į kelionę sunku išsiskirti su mažyliu?

- Žinoma. Labai sunku išsiskirti. Ir ta savaitė taip prailgsta, kad pavirsta į amžinybę. Save raminu, kad sūnelį palieku žmonėms, kurie jį labai myli. Tačiau toks sportininkų gyvenimas. Ir motinystė negali būti pateisinama priežastis, kai blogai žaidi.

- Jau įprasta, kad laimėtus medalius sportininkai skiria savo artimiesiems?

- Kol neturėjau tokio medalio, apie tai negalvojau (2000 ir 2005 metais Rūta poroje su serbu Aleksandru Karakaševičiumi tapo mišrių dvejetų Europos čempione - red.). Be abejo, brangiausią medalį skiriu savo mamai, kuri mane nuo mažens treniruoja. Kiek daug ji dėl manęs padarė, matė mano sunkias ir džiugias akimirkas. Dar savo šeimai - sūnui ir vyrui.

- Sūnus galėtų tęsti jūsų šeimos dinastiją...

- Kai užaugs, pats pasirinks savo kelią. Jei norės žaisti stalo tenisą, tikrai padėsiu. Mane mama iki šiol veda tuo keliu - padeda, rūpinasi, skatina. Jos dėka patikėjau, kad galiu laimėti Europos čempionatą.

Rengiasi ketvirtajai olimpiadai

- Kaip spėjote ir sūnelį pagimdyti, ir tapti Europos čempione?

- (Juokiasi.) Juk negalėjau visą laiką gyventi tik dėl savęs. Man labai pasisekė, kad turiu tokį gerą ir supratingą vyrą. Be jo nieko nebūtų buvę. Savo laiko sporte dėl motinystės nepraradau.

Laukdamasi Dovydo žaidžiau iki ketvirto mėnesio. Žinoma, tai dariau labai atsargiai, kad nepakenkčiau vaikeliui.

- Bet ar įmanoma ramiai pastovėti su rakete per varžybas?

- (Šypsosi.) Kartais įmanoma. Kai labai reikia, griebiesi visokių gudrybių. Bet nebaisu ir pralaimėti, kai žinai, vardan ko taip elgiesi.

- Gal dabar, kai tapote Europos čempione, vyras nori, kad būtumėte namie?

- Iki šiol taip nepasakė ir vargu ar pasakys. Norėčiau tuo tikėti. Dabar atsisakyti sportinės karjeros būtų neteisinga. Dar galiu žaisti iki Londono olimpiados - ketvirtosios mano karjeroje.

O jau ateinantį pavasarį laukia pasaulio čempionatas Japonijoje. Ten reikės kovoti su tikrosiomis kinėmis (juokiasi). Pekino olimpiadoje visą auksą susižėrė Kinijos tenisininkai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"