TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Nacionaliniai šachmatų ypatumai

2010 12 16 0:00
Nusipelnęs treneris G.Rastenis yra aukščiausio lygio šachmatų specialistas, geras psichologas, tačiau tikriausiai mažai kas žino, kad jis dar ir puikiai groja fortepijonu.
Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Jei norite daugiau sužinoti apie kurios nors sporto šakos vadovus, stebėkite, kaip jie elgiasi su geriausiais savo sportininkais ir jų treneriais. Puikiausias pavyzdys - šachmatai. Turėdama vienintelę aukščiausio lygio sportininkę Lietuvos šachmatų federacija (LŠF) nė piršto nepajudino, kad Viktorija Čmilytė į pasaulio moterų šachmatų čempionatą skristų su treneriu.

Penkioliktus metus su Viktorija dirbantis Gediminas Rastenis taip ir neišvyko su savo auklėtine į svarbiausias metų varžybas, kurios tebevyksta Turkijoje. O V.Čmilytė jau baigė savo pasirodymą tenai. Po alinančio aštuntfinalio mačo, kuriame net du kartus prireikė žaisti papildomas partijas (greitųjų šachmatų ir žaibo), tituluotajai šiaulietei teko pasitrauki iš kovos dėl medalių.

Dabar puiki proga pakalbėti apie V.Čmilytės pasirodymą Turkijoje, apie LŠF prioritetus ir trenerio statusą.

LŽ svečias - Lietuvos nusipelnęs šachmatų treneris, 1987 metų Europos korespondencinių šachmatų čempionas 56-erių Gediminas RASTENIS.

Lemiamo štricho paieškos

- Gal pradėkime nuo tebevykstančio pasaulio čempionato, iš kurio Viktorija pasitraukė po aštuntfinalio. LŠF nepasirūpino, kad galėtumėte drauge su ja vykti į svarbiausias varžybas. Tikriausiai tai nemažai lėmė ir jos rezultatus?

- Pasirengimas šioms varžyboms buvo geras. Tokio lygio varžybose būna labai sunku kiekvienoje partijoje išvengti problemų dėl debiuto. Pavyzdžiui, mačui su vokiete Elizabeth Paehtz ruošėmės iš anksto, o ji iš esmės pakeitė repertuarą. Teko iš naujo rengtis partijoms. Ir paskutiniame (aštuntfinalio - red.) mače su Almira Skripchenko iš Prancūzijos Viktorija beveik visose partijose turėjo persvarą, o antrojoje greitųjų šachmatų partijoje jai pritrūko lemiamo štricho.

Jau po mačo su E.Paehtz Viktoriją slėgė didžiulė įtampa. Fiziškai jaučiau, kad ta įtampa Viktoriją labai kausto. Tokioje būsenoje gali pamiršti ne tik atskirus debiutinius ėjimus, bet ir - kokį debiutą žaisti pasikeitus situacijai.

Kai 2006-aisiais Viktorija iškovojo pasaulio bronzą, ji žaidė su kine Lufei Ruan, kuri praėjusį sekmadienį aštuntfinalyje eliminavo titulą gynusią rusę Aleksandrą Kosteniuk. Tuomet prieš ketverius metus Viktorijos ir L.Ruan mače po pagrindinių partijų rezultatas buvo 1:1, po dviejų papildomų - vėl buvo lygiosios, o dvi žaibo partijas Viktorija laimėjo. Bet tam mes labai gerai pasirengėme - naktį nagrinėdami partiją atradome labai gražią kombinaciją ir lemiamu momentu ji Viktorijai lėmė efektingą pergalę.

- Ar praėjusią savaitę dažnai tekdavo slopinti auklėtinės emocijas?

- Viktorija labai jautri. Labai. Kai sekmadienį kalbėjau su ja telefonu, sakė visą naktį negalėjusi užmigti. Mat aštuntfinalio antrojoje partijoje po puikios kombinacijos buvo įgijusi lemiamą pranašumą, bet laiko stygius sutrukdė atrasti geriausią sprendimą.

- Jūs, ko gera, irgi turėjote ne vieną bemiegę naktį - juk apmaudu talentingos auklėtinės žaidimą stebėti kompiuterio ekrane, sunku neturėti galimybės jai patarti, padrąsinti...

- Buvo tų bemiegių naktų... Juk per tokias varžybas yra didžiulė įtampa, tad kartais net mažiausia smulkmena gali tapti lemtinga.

Federacija atsimušinėja

- Kai spaudoje buvo paviešinta, jog LŠF vadovai nerado lėšų Jums išvykti į Pasaulio čempionatą, federacijos vadovas Jonas Sidabras nieko bloga tame neįžvelgė. Vienam leidiniui jis pasakė - cituoju: "Kiek man žinoma, su ja (Viktorija - red.) yra jos draugas Peteris Nielsenas, šachmatų treneris. (...) Manau, kad jis padeda ir Viktorijai. (...) G.Rastenio kelionei į Turkiją paskyrėme apie tūkstantį litų (tiek užtektų tik kelionei į vieną pusę - red.) Daugiau paprasčiausiai negalėjome." Po tokių argumentų kyla klausimas - ar federacija gerbia savo sportininkus ir trenerius?

- Man trūksta žodžių. Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) federacijoms pinigus skirsto pagal sportinius rezultatus. Vadinasi, Viktorijos dėka LŠF jų gauna daugiau. Dar gauna iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto. Gali kreiptis į įvairius fondus ir t. t. Pasaulio čempionatai vyksta kas dvejus metus, ten patenkama tik per atranką. Vietos ten nenusipirksi. Patenka tik Viktorija, daugiau niekas. Man gėda skaityti tokius LŠF prezidento argumentus. Federacija privalo į tokias varžybas išsiųsti ir sportininką, ir trenerį, kurio sportininkas reikalauja. Pirmiausia, Viktorijos draugas į Turkiją vyko ne už federacijos pinigus, tad jau vien dėl to LŠF prezidentas neturi teisės apie tai kalbėti. Antra - tai absoliučiai asmeninis Viktorijos reikalas, todėl oficialiam asmeniui neetiška to komentuoti. Viktorija šioje situacijoje buvo labai delikati - ji manęs paklausė, ar jos draugas Iš Danijos galėtų atvykti į Turkiją ir padėti jai. Atsakiau - tegul kuo greičiau jis važiuoja, jei tik yra galimybė. Ir dar norėčiau pridurti, kad Šachmatų federacijai Sporto departamentas iš Vyriausybės privatizavimo fondo šiemet skyrė 20 tūkst. litų turnyrui "V.Mikėnui - 100" (J.Sidabras spaudoje teigė, jog turnyras surengtas tik privačių rėmėjų lėšomis - red.). Pinigų V.Čmilytei federacijos prezidentas net neprašė Sporto departamente. Tai man patvirtino KKSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Ritas Vaiginas.

Sumažintas VEKS modelis

- Kitos mūsų šalies federacijos didžiuojasi geriausiais savo sportininkais, reklamuoja juos visais įmanomais būdais. O šachmatuose atvirkščiai - atrodo, kad V.Čmilytė trukdo federacijai. Juk ši organizacija tam ir sukurta, kad padėtų ugdyti žvaigždes. Juolab nežinia, ar šį šimtmetį Lietuvoje sulauksime antros čmilytės.

- Labai tiksliai pasakėte. Mažoje valstybėje praeis labai daug metų, kol gims kita tokia talentinga šachmatininkė.

LŠF prezidentas J.Sidabras ir dabar dirba treneriu. Jis turėtų suprasti, kiek ir kaip reikia dirbti, kad ne tik patektum į pasaulio elitą, bet ir išsilaikytum ten ilgą laiką. Blogas tas treneris, kuris atidirba dvi valandas penkiolika minučių ir užmiršta šachmatus. Tokie niekada ir nesupras, jog tai nesibaigiantis procesas, jog prieš pasaulio čempionatą tenka sėdėti naktimis, kol peržiūri visą repertuarą. Nesupras, nes ir nenori suprasti, ką reiškia dirbti su tokio lygio šachmatininkais. Vienintelis žmogus, kuris labai gerbė ir vertino talentus, buvo šviesaus atminimo Rimvydas Survila. Jis turėjo ypatingą teisingumo jausmą, todėl kovojo su bet kokia neteisybe. Dėl to R.Survilos labai nemėgo mūsų federacijos vadovybė.

- Man irgi teko laimė pažinti Rimvydą. Visa, ką apie jį pasakėte, - absoliuti tiesa. R.Survila buvo ir labai geras treneris, jis išugdė Eduardą Rozentalį. Juk be gero trenerio joks talentas netampa elitiniu sportininku?..

- Federacijos vadovybėje žmonės keitėsi ne kartą, ir kiekviena nauja valdžia postringaudavo, kad jai atėjus Lietuvoje atsiras dešimtys čmilyčių. Baisu ne tai, kad jų iki šiol neatsiranda. Baisiausia, kad ir ta vienintelė Čmilytė jiems visai nerūpi.

Visuomeninių organizacijų ir federacijų svarbiausias uždavinys - rengti talentingus sportininkus, kurie garsintų Lietuvą, ir remti tuos, kurie garsina šalį. Tai ne aš sugalvojau. Tai - mūsų Vyriausybės nuostata.

- Tuomet kam reikalinga tokia Šachmatų federacija?

- Gal kad galėtų realizuoti savus projektukus? Ji - tarsi sumažintas VEKS (VšĮ "Vilnius - Europos kultūros sostinė" - red.) modelis. Federacijos požiūris į šachmatus vertelgiškas: kiek naudos iš jų bus man ir mano draugams.

V.Mikėnas gerbė talentus

- Jau penkioliktus metus dirbate su iškiliausia visų laikų lietuvos šachmatininke V.Čmilyte. Prieš tai parengėte pasaulio merginų šachmatų čempionę, daugkartinę Lietuvos čempionę Kamilę Baginskaitę (prieš 13 metų ji emigravo į JAV - red.). Kaip atradote šiuos talentus?

- Kai Vilniaus šachmatų ir šaškių sporto mokykla man pasiūlė treniruoti Kamilę, mano treneris - garsusis Vladas Mikėnas nelabai tam pritarė. Jis sakė: treniruok, bet tik ne moteris, nes tai neperspektyvu. Mat tuo metu pasaulyje dominavo gruzinės, jos ir atstovavo Sąjungos rinktinei. O man tai buvo didžiulis iššūkis. Su K.Baginskaite pradėjau dirbti, kai jai buvo 13 metų (dabar Kamilei 43-eji - red.).

- O ką šviesaus atminimo V.Mikėnas sakė, kai 1986 metais Vilniuje vykusiame pasaulio merginų čempionate Kamilė pelnė bronzą, o dar po metų iš tokio pat renginio Maniloje grįžo jau su aukso medaliu?

- V.Mikėnas džiaugėsi mūsų pergalėmis, pasveikino su savotišku humoru, kuris man labai patikdavo: "Sakiau, kad reikia treniruoti moteris, o tu - ne, tik vyrus, tik vyrus." Jis sugebėjo įvertinti situaciją ir buvo griežtos nuomonės, kad su talentingu vaiku būtina dirbti atskirai. Tik V.Mikėno dėka Lietuvoje pradėta individualiai dirbti su jaunaisiais talentais. Todėl iki šiol Lietuvos rinktinę sudaro tas pats branduolys, kaip prieš 25 metus. Tik Viktorija prisidėjo.

Patirtis už Atlanto

- Kaip Jūsų akiratyje atsidūrė Viktorija?

- Tai buvo jau po to, kai grįžau iš Amerikos.

- Ką veikėte už Atlanto?

- Kai po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje ėmė naikinti sporto mokyklas, siaurinti jų funkcijas (nebeleido ten treniruotis studentams ir vyresniems sportininkams), man pasiūlė trenerio darbą Ilinojaus valstijoje šalia Čikagos - Vokigene. Labai jaukus miestelis - Ray'aus Bradbury gimtinė. Rašytojas kiekvienais metais atvažiuoja į gimtojo miesto biblioteką susitikti su gyventojais. Ir aš nepraleidau progų pamatyti ir išgirsti R.Bradbury, nes jo "Pienių vynas" mano mėgstama knyga.

- Tai visos mūsų kartos labai mėgstamas rašytojas. Įdomu, koks jis žmogus?

- Labai paprastas, labai šiltas ir labai išprusęs. Kai per susitikimą miestelio bibliotekininkė jam pristatė mane kaip naują skaitytoją ir pavadino sutrumpintai Ged, R.Bradbury paprašė, kad ištarčiau visą vardą. Jį išgirdęs iškart pasakė: "Iš Lietuvos, o jūsų sostinė - Vilnius."

- Kaip sekėsi dirbti už Atlanto?

- Koledže gavau labai mažą krūvį. Tada prisiminiau, ko išmokau Vilniaus universitete studijuodamas gydomąją mediciną. Tiesa, šis mokslas manęs netraukė. Ir kraujo bijojau. Tačiau tai buvo mūsų šeimos tradicija, nes tėvas gydytojas, mama irgi medikė. Kai po abitūros iki stojamųjų buvo likusios dvi dienos, vis dar nebuvau apsisprendęs. Tada tėvas tarė - stok į mediciną. Gerai mokiausi - ir įstojau. Vėliau supratau, kad tikrai negalėsiu būti medikas, nes jau per giliai buvau įklimpęs į šachmatus. O štai Amerikoje pasinaudojau

įgytomis žiniomis. Po pusės metų kursų išlaikiau egzaminus, gavau licenciją ir pradėjau dirbti pusiau privačioje ligoninėje, kurioje gydomi psichikos sutrikimų po Vietnamo ar Korėjos karų turintys žmonės, narkomanai ir pan. Mano darbas buvo labiau psichologinis - kalbėtis, įrodinėti ligoniams, kad jie gali grįžti į normalų gyvenimą.

- Su pažeistos dvasios žmonėmis buvo sunku bendrauti?

- Ne. Ten buvo labai daug protingų išsilavinusių žmonių. Daugelis puikiai žinojo Lietuvos istoriją, nors mums turbūt sunku tai įsivaizduoti. Tokio profilio ligoninėse labai vertinamas ir kalbų mokėjimas, nes kartais labai svarbu kalbėti gimtąja paciento kalba.

- Keliomis užsienio kalbomis šnekate?

- Anglų, vokiečių, lenkų, rusų.

- Ir vis dėlto sugrįžote į Lietuvą.

- Po penkerių Amerikoje praleistų metų pajutau, kad noriu grįžti. Pasiilgau šeimos, draugų.

- Gal Amerikoje įgyta ypatinga patirtis pravertė ir Lietuvoje?

- Labai pravertė, nes nuo šių metų treniruoju ir neįgaliuosius - kurčiuosius, akluosius, fizinę ir psichikos negalę turinčius žmones. Prisitaikiau prie kiekvieno auklėtinio. Įdomiausia, kad su jais dirbdamas jaučiu moralinį pasitenkinimą. Šie žmonės labai mieli, jie dėkingi už kiekvieną patarimą ir gerą žodį.

Viktorijos tėčio iniciatyva

- O Viktorija? Kada ją pradėjote treniruoti grįžęs iš JAV?

- Kai grįžau, netrukus paskambino jos tėvelis Viktoras Čmilis. Paprašė, kad padirbėčiau su Viktorija. Nors Amerikoje nebuvau užleidęs šachmatų - prenumeravau žurnalus, žaisdavau turnyruose, - vis tiek jaučiausi atsilikęs. Tad paprašiau duoti man laiko susivokti. Tada susitikau su buvusiu savo auklėtiniu Viktoru Gavrikovu, kuris įrodė, jog esu nedaug atsilikęs. Jis, beje, irgi padėjo Viktorijai. Kai V.Čmilis vėl paskambino - sutikau pabandyti. Su Viktorija iš karto atsirado ryšys. Taip ir pradėjome bendrą darbą, už kurį man mokėjo Šiaulių savivaldybė.

- Viktorija gyvena Šiauliuose, Jūs - Vilniuje. Nepatogu.

- Ji važinėjo į Vilnių. Labai svarbu, kad Viktorija sugeba nuostabiai ilgai išlaikyti koncentraciją, tad kasdien dirbdavome 8-10 valandų su pietų pertrauka. Taip pat - ir stovyklose. Kai ji susilaukė vaikelių, aš pradėjau važinėti į Šiaulius. Per tą laiką mūsų federacija nė karto neskyrė mums pinigų stovykloms. Už viską sumokėdavo Šiaulių miestas. Kai kelerius metus dirbau Vilniaus olimpiniame sporto centre, ši įstaiga finansavo kelias mūsų stovyklas. Tada atrodė, kad ir Vilniui rūpi V.Čmilytė. Bet kažkam tai nepatiko, ir šachmatai buvo iš ten išguiti.

Ko nežino A.Karpovas

- Kai neseniai Vilniuje viešėjo dvyliktasis pasaulio šachmatų čempionas Anatolijus Karpovas, pasiteiravau, kaip jis vertina V.Čmilytę, su kuria ir pačiam teko žaisti prieš kelerius metus. Šis atsakė: "Viktorija turėjo šansų tapti pasaulio moterų čempione. Dabar šios galimybės gal truputį susiaurėjo - juk metai eina." Gal pakomentuotumėte? Juk Viktorijai tik 27-eri...

- Taip, 2006-aisiais Viktorija buvo per plauką nuo finalo. Manau, vertindamas Viktorijos galimybes, A.Karpovas pamiršo pridurti, kokį jis turėjo užnugarį, kai kovojo dėl pasaulio čempiono titulo - visa Tarybų Sąjunga buvo įkinkyta. Ir, manau, jam niekas nepasakė apie tai, kokį "palaikymą" Lietuvoje turi Viktorija. Kai iki pasaulio moterų šachmatų čempionato buvo likusi savaitė, mūsų federacija nė piršto nepakrutino dėl savo sportininkės. Jei A.Karpovas tai žinotų, tada man tikrai būtų įdomu išklausyti jo vertinimo.

Kalbėdamas apie Viktorijos amžių pasaulio čempionas irgi pasielgė netaktiškai. Šachmatuose sportininkas kyla vidutiniškai iki 35 metų, branda trunka dar apie 10 metų. Bet viskas priklauso nuo individualių savybių, genetikos ir t. t. Tad diapazonas gali būti dar platesnis.

- Su Karpovu esate pažįstami?

- Jau daug metų. Kai dirbau su K.Baginskaite ir V.Gavrikovu, pastarasis Sąjungos čempionatuose konkuruodavo su A.Karpovu ir G.Kasparovu.

- O dabar grįžkime į Turkiją. Gal paprognozuotumėte, kam šiemet atiteks pasaulio šachmatų čempionės titulas?

- Karūna turėtų pasipuošti indė Humpy Koneru, kuri turi išskirtinį sugebėjimą mačo metu atsipalaiduoti, arba jaunoji kinė Hou Yifan.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"