TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Neblėstanti Vito Gerulaičio šviesa

2014 09 17 20:46
Lietuviškasis liūtas Vitas Gerulaitis.

Prieš dvidešimt metų, 1994-ųjų rugsėjo 17 dieną, tragiškai mirė lietuvių kilmės JAV tenisininkas Vitas Gerulaitis. Viešėdamas pas bičiulį Long Ailendo rajone Niujorke Vitas mirtinai apsinuodijo anglies monoksidu. Jam buvo tik keturiasdešimt.

V. Gerulaičio sportininko profesionalo karjera truko 14 metų. Tuomet jis buvo bene ryškiausia figūra tenise. Tapęs elitiniu karališkojo sporto žaidėju Vitas, deja, nė karto neturėjo progos pasidžiaugti pirmosios pasaulio raketės statusu, tačiau iš jo visada sklido ypatinga šviesa. V. Gerulaičio charizma traukė kaip magnetas.

Vakarėlių siela

Palydėti bičiulio į paskutinę kelionę susirinko kone visos teniso legendos - netekę artimo draugo gedėjo Bjornas Borgas, Johnas Mc'Enroe'us, Jimmy Connorsas, Fredas Stolle, Billas Talbertas, ryškiausios moterų teniso žvaigždės Billie Jean King, Chris Evert... Net ir pasitraukę iš didžiojo sporto jie iki lemtingojo įvykio bičiuliavosi su Vitu. Jis visada būdavo susibūrimų siela: žavus, geranoriškas, šmaikštus, nuolat kuo nors nustebinantis. Visiems norėjosi būti šalia jo. Vitas puikiai grojo gitara, buvo net roko grupės "Just One Kiss" narys.

V.Gerulaičio draugijos troško kino, mados, muzikos ir, žinoma, sporto garsenybės. Vitui patiko salonų liūto vaidmuo. Įdomiausia, kad jo tai nė kiek nevargino. Amerikos spaudoje ne kartą rašyta apie V.Gerulaičio fenomeną: jau įprasta, kad iš vakarėlių jis visada išeina paskutinis, o ankstų rytą aikštyne pasirodo pirmas.

Kai Vito pečius užgriuvo neįtikėtinos šlovės lavina, jis nejučia įklimpo į pragaištingą kvaišalų liūną. Blaškymasis tarp realaus ir menamo pasaulių truko ne vienus metus. Tačiau vieną dieną dangus praskaidrėjo. Jis išsikapstė. Gyvenimas vėl tapo įdomus ir spalvingas. Vitas komentavo varžybas per televiziją, dalyvavo parodomosiose varžybose, žaidė oficialiuose ir privačiuose senjorų turnyruose. Jei ne ta baisi tragedija, dabar jis neabejotinai būtų vienas garbingiausių svečių visuose Didžiojo kirčio serijos turnyruose...

Tėvų žemės neišvydo

1978-aisiais Estijos sostinėje Taline išvydome gyvą V.Gerulaitį. 23-ejų Vitas žaidė parodomąją dvikovą su amžinu savo varžovu ir labai geru bičiuliu, dvejais metais jaunesniu švedu B. Borgu. Šį mačą po sausakimšos sporto arenos stogu stebėjo ir nemaža lietuvių delegacija. Tą sykį pergalę šventė Vitas - 6:7, 6:4, 6:4. Aukšta tarybine siena nuo Vakarų pasaulio atitverti lietuviai į broliškąjį Taliną atvyko ne tik pamatyti gyvų aštuntojo dešimtmečio teniso žvaigždžių. Su viena iš jų tikėjosi ir pabendrauti. Juolab už Atlanto gimęs prieškario Lietuvos daugkartinio teniso čempiono Vytauto Gerulaičio sūnus Vitas niekada nevengdavo pabrėžti savo lietuviškos kilmės. Gal dėl to talentingo tenisininko draugai ir praminė jį lietuviškuoju liūtu.

Taline V. Gerulaitis buvo apgyvendintas tuo metu prašmatniausiame viešbutyje "Viru". Pailsėjęs po mačo vakarop jis trumpam nusileido iš savo apartamentų į holą pabendrauti su tautiečiais. Tarp nekantraujančiųjų išgirsti gyvą teniso stabo žodį buvo ir šių eilučių autorė. Priartėjęs prie smalsuolių būrio mielas ilgaplaukis blondinas prakalbo lietuviškai - rinkdamas žodžius Vitas su įprastu amerikietišku akcentu kantriai neskubėdamas atsakinėjo į klausimus (jis bei metais jaunesnė sesuo Rūta, irgi tenisininkė, su tėvais šeimoje bendravo tik lietuviškai). Labiausiai nustebino Vito santūrumas, nes apie jo šelmišką charakterį jau tuomet sklandė legendos. Paklaustas, ar greitai jį išvysime tėvų žemėje, jaunasis Gerulaitis atsakė, jog labai norėtų pamatyti Lietuvą, tačiau artimiausiu metu nepavyks to padaryti - gal vėliau, kai bus laisvesnis...

Gal kada ir būtume jo sulaukę Lietuvoje, jei ne baisi nelaimė 1994-ųjų rugsėjo 17-ąją.

Geriausi draugai: (iš dešinės) Vitas Gerulaitis, Bjornas Borgas ir Johnas Mc'Enroe'us.

1977-ieji - triumfo metai

Tačiau grįžkime į 1977-uosius. Tais metais V. Gerulaitis pirmiausia sublizgėjo Vimbldono turnyre. Tiesa, ne finale. Tačiau pusfinalis, kuriame jis susikovė su B.Borgu, iki šiol laikomas vienu įspūdingiausių reginių Vimbldono turnyrų epopėjoje. Tuomet 23-ejų V. Gerulaitis pralaimėjo legendiniam B. Borgui (4:6, 6:3, 3:6, 6:3, 6:8), kuris ir tapo turnyro nugalėtoju, o iš viso švedas Vimbldone triumfavo 5 kartus iš eilės. Po nesėkmės Vitas virė iš apmaudo, kad penktajame sete neišnaudojo puikios galimybės vienu tiksliu smūgiu užbaigti viską ir tapti Vimbldono karaliumi. Beje, 1975 metais tame pačiame Vimbldono turnyre poroje su amerikiečiu Sandy Mayeriu V. Gerulaitis tapo dvejetų turnyro nugalėtoju.

1977-ieji buvo ypatingi ir Didžiojo kirčio serijos turnyrų istorijoje. Tais metais įvyko net du atvirieji Australijos čempionatai. Pirmąjį, prasidėjusį 1976-ųjų gruodį, o pasibaigusį jau kitų metų sausį, laimėjo amerikietis Roscoe Tanneris. Antrasis buvo surengtas 1977-ųjų pabaigoje, o gruodžio 31 dieną vykusiame finale V. Gerulaitis 6:3, 7:6, 5:7, 3:6, 6:2 šventė pergalę prieš britą Johną Lloydą.

Štai tokiu svaiginamu triumfu jis pasitiko 1978-uosius, kurie irgi buvo gana dosnūs. Vasario 27 dieną geriausių planetos tenisininkų klasifikacijos lentelėje Vitas pakilo į trečiąją vietą - tai buvo aukščiausias reitingų piramidės laiptelis, ant kurio jam pavyko užkopti per savo karjerą. O tų pačių metų vasarą Vimbldone jis vėl pasiekė pusfinalį.

1979-aisiais atvirajame JAV čempionate (paskutiniajame kalendorinių metų Didžiojo Kirčio serijos turnyre) V. Gerulaitis iškopė į finalą, kur neatsilaikė prieš J. Mc'Enroe'ų - 5:7, 3:6, 3:6. Tais pačiais metais su JAV rinktine iškovojo Deviso taurę - finale amerikiečiai 5:0 nugalėjo Italijos komandą (Vitas laimėjo abu vienetų susitikimus).

1980 metais V. Gerulaitis pasiekė dar vieno Didžiojo kirčio serijos turnyro finalą - atvirajame Prancūzijos čempionate Paryžiuje per lemiamą kovą dėl nugalėtojo titulo jis 4:6, 1:6, 2:6 pralaimėjo B. Borgui, kuris per karjerą ten triumfavo net šešis kartus.

Pirmieji Vito treneriai

Niekas nenustebs sužinojęs, kad Vitą tenisu sudomino jo tėtis. Per karą su žmona į Vokietiją emigravęs vyresnysis Gerulaitis vėliau persikėlė į JAV. Jau gyvendamas Niujorke du vaikus auginantis Vytautas ten sutiko gerą bičiulę - tokiu pat maršrutu iš Lietuvos į pasaulio sostinę atkeliavusią šešiolika kartų Lietuvos teniso čempionę irgi kaunietę Veroniką Ščiukauskaitę. Šie du žmonės ir buvo pirmieji talentingo Vituko treneriai.

Kai 1999-ųjų vasarą V. Ščiukauskaitė viešėjo gimtojoje šalyje (vėliau ji pardavė prabangų trijų kambarių butą Niujorko turtuolių rajone Forest Hills ir visam laikui sugrįžo į Lietuvą), ji papasakojo šio rašinio autorei savo įspūdžius apie jaunesnįjį V. Gerulaitį.

V. Ščiukauskaitė: "Kai Vitui buvo aštuoneri, atvedžiau jį į Niujorko teniso klubą "West Side", kurio narė esu jau 46 metus. Ten ir pradėjau mokyti berniuką žaisti tenisą. Klube pasakiau, kad Vitui 10 metų, tačiau man vis tiek priekaištavo, kad į klubą tokie maži vaikai nepriimami. Bet Vituko neišvarė. Pirmame turnyre jis dalyvavo būdamas 15 metų. Organizatoriai labai pyko, kad į rimtą turnyrą kišu tokį jauniklį. Bet kai jis įveikė net du ratus, visi pripažino, jog Vitas talentingas. Jam prižadėjau: jei laimės klubų turnyrą, visą savaitę valgys mano sąskaita. Vaikinas labai stengėsi.

Iš pradžių Vitas laimėjo B grupės varžybas, paskui ir A grupės čempionatą. Tada jį pradėjo kviesti į pasaulinio lygio turnyrus. Vėliau Vitas pateko į pajėgiausių pasaulio tenisininkų penketuką.

Jį sugadino pinigai... Kartą, kai vyko atvirasis JAV čempionatas, man buvo pasakyta, kad Vitukas yra "ant drugs" (vartoja narkotikus - red.). Nepatikėjau. Bet pamačiusi, kaip jis žaidžia, išsigandau. Buvo akivaizdu, kad jis kažko prisirijęs.

Paskutiniais gyvenimo metais Vitas nebevartojo narkotikų. Visus sukrėtė baisi jo mirtis. Vitas palaidotas "St. Charles" kapinėse, gana toli nuo Niujorko centro. Ten pat guli ir jo tėvas, tik kitoje vietoje. Ten palaidotas ir mano antrasis vyras. Kai ateinu pas jį, aplankau ir Gerulaičius."

2006 metų rugpjūčio pradžioje V.Ščiukauskaitė išėjo Anapilin. To paties mėnesio 14 dieną jai būtų sukakę 96-eri.

Dvidešimtojo amžiaus devintajame dešimtmetyje vyresnysis Gerulaitis kelias vasaras iš eilės lankėsi Lietuvoje. Čia jis organizavo parodomąsias treniruotes perspektyviems tenisininkams, rengė seminarus treneriams, talentingiausius žaidėjus kvietė paviešėti Amerikoje. Gal tokiu būdu prieškario Lietuvos teniso čempionas tiesė sūnui tiltą į savo gimtąją žemę, manydamas, kad vėliau Vitas tęs jo pradėtą misiją šalia Baltijos jūros? Tačiau abiejų jau seniai nebėra...

Vitas GERULAITIS

Gimė 1954 m. liepos 27 d. Niujorke

Mirė 1994 m. rugsėjo 17 d. Niujorke

1971 m. pradėjo tenisininko profesionalo karjerą

1986 m. pasitraukė iš didžiojo sporto

Žaisdamas vienetus iškovojo 25 titulus

Didžiausi iškovojimai "Grans Slam" serijos turnyruose:

1977 m. laimėjo atvirąjį Australijos čempionatą

1977 ir 1978 m. Vimbldone iškopė į pusfinalį

1979 m. atvirojo JAV čempionato finalininkas

1980 m. atvirojo Prancūzijos čempionato finalininkas

Deviso taurės varžybose: 1979 m. su JAV komanda laimėjo Didįjį prizą.

Dvejetų turnyruose pelnė 8 titulus, iš kurių svarbiausias - pergalė Vimbldone 1975 m..

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"