TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Neišsipildžiusi buriuotojos svajonė

2008 09 04 0:00

Pekino žaidynių vicečempionė buriuotoja Gintarė Volungevičiūtė tikėjosi kuriam laikui palikti bures džiūti ant kranto ir išvažiuoti prie jūros pailsėti. Jei ne su savo draugu - tituluotu buriuotoju iš Brazilijos Robertu Scheidtu, tai nors viena ramybėje pabūti. Tačiau tokia žemiška svajonė kol kas nepasiekiama.

Buriuotoja ne tik neišvyko į pajūrį, bet, dar nespėjusi atgauti jėgų, praėjusį savaitgalį vėl sėdo į jachtą ir galynėjosi su vėju.

Ir vėl mariose.

Kauno mariose vykusiose Švyturio RS-280 buriavimo čempionato varžybose jos pasirodymas labiau priminė olimpinės vicečempionės pamoką jauniesiems buriuotojams, rungtyniavusiems "Optimist" jachtų klasėje. Beje, tarp jų buvo ir Gintarės brolis trylikametis Justinas Volungevičius. O spalio 2-6 dienomis ji žada dalyvauti tarptautinėje regatoje "Rudens vėjas" Kaune.

Grįžusi iš Pekino Gintarė vylėsi, kad daug kas džiaugsis jos pergale, bet nebuvo pasirengusi priimti staiga pasipylusios šūsnies sveikinimų. Buriuotojai teko atlaikyti varžybų spurtui prilygstantį krūvį. Ji vos spėjo atsakinėti į telefono skambučius, visiems dėkoti už gerus žodžius ir dalyvauti įvairiuose renginiuose.

Medalį nustelbė draugystė

Šiek tiek atslūgus pergalės džiaugsmo euforijai olimpinė vicečempionė jau svarsto apie kitą savo gyvenimo etapą.

- Po teisybei, Gintare, jūsų laimėtą sidabro medalį Pekine nustelbė kita džiugi žinia - jūsų draugystė su 35-erių metų Brazilijos buriuotoju R.Scheidtu, kuris Pekine, kaip ir jūs, iškovojo sidabrą. Kaip reagavote, kai visi čia jau spėjo jus ir ištekinti už Roberto?

- (Šypsosi) Žmonėms neuždrausiu kalbėti. Su Robertu susipažinau lygiai prieš metus priešolimpinėje regatoje Kinijoje. Prieš pat olimpiadą atšventėme kuklų mūsų draugystės jubiliejų. Kai vyko olimpiada, mūsų draugystė iškilo į viešumą. Robertas neslėpė savo jausmų man: mes visur buvome kartu, vienas dėl kito labai jaudinomės.

- Vadinasi, teisybė, kad jus suartino buriavimas. Tokiais atvejais sakoma, kad ši pažintis yra "darbinė". Kaip pavyksta darbą suderinti su jausmais?

- Taip jau susiklostė. Bet gal ne taip jau blogai (šypsosi). Žinojau, kad yra talentingas buriuotojas Robertas Scheidtas iš Brazilijos, bet iki mūsų pažinties nebuvau su juo bendravusi. Olimpiadoje mums buvo palankus vėjas ne tik per varžybas, bet ir mūsų draugystei. Čingdao olimpinis buriavimo centras, esantis 700 km nuo Pekino, mums abiem laiminga vieta.

Pažintis - ne iš serialo

- Kur žavią šviesiaplaukę lietuvaitę pamatė švedo ir vokietės sūnus iš Brazilijos? Tikriausiai, kai buriavote: jus ištiko bėda, reikėjo pagalbos ir tada jis, kaip tikras džentelmenas, atskubėjo?

- (Juokiasi) Graži istorija, bet mes ne kino aktoriai ir serialuose nevaidiname. Viskas buvo paprasčiau. Iš tiesų, ant vandens praleidžiu daugiausia laiko, bet kartais vaikštau ir ant žemės. Po treniruotės tame pačiame Čingdao olimpiniame centre, kai ėjau į viešbutį, koridoriuje mane draugiškai užkalbino žavus mėlynakis šviesiaplaukis. Stabtelėjau. Trumpai šnektelėjome apie buriavimą. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Štai kaip viskas paprasta.

- Kartais atstumas nutolina. Jūsų draugystei tai negrėsė?

- Prieš olimpiadą mums abiem buvo labai sunkus metas. Pasimatėme gal tik keletą kartų. Daugiau bendravome per atstumą - internetu. Bet, kaip matote, nenutolome.

Pirmas pasveikino draugas

- R.Scheidtas yra dukart olimpinis ir triskart pasaulio čempionas. Gal jis taip pat prisidėjo prie jūsų pergalės, pasidalydamas olimpine patirtimi?

- Kai laimėjau olimpinį medalį "Lazer Radial" klasės jachta, Roberto laukė finalinis plaukimas "Star" klasės jachta. Tad man negalėjo padėti, pats kaupėsi prieš varžybas.

- Kur buvote, kai Robertas kovojo dėl medalio?

- Ant kranto. Sėdėjau tarp žiūrovų su brazilų komanda.

- Kas pirmas jus pasveikino su pergale?

- Robertui mano pergalė buvo kaip ir jo laimėjimas. Jis labai džiaugėsi.

- Ar draugas buvo jus pakvietęs pasisvečiuoti gimtajame San Paule?

- Prieš olimpiadą buvau kartą ten nuvažiavusi. Robertas mane tada supažindino su savo tėvais (juokiasi, nujausdama, kur suku kalbą).

- Gal tada gražiajai lietuvaitei ir pasipiršo?

- Nepykite, bet tikrai daugiau nenoriu pasakoti apie asmeninį gyvenimą.

"Mūsų volungė"

Daugiau Gintarės neklausinėju, nors norėtųsi sužinoti, kada bus jos vestuvės, kur ketina abu gyventi. R.Scheidtas priklauso San Paulo buriavimo klubui "Yacht club Santo Amaro". Gal klubas pasirašys kontraktą su lietuve vicečempione G.Volungevičiūte ir daugiau jos nepamatysime? Ką gali žinoti. Kol kas Gintarė apie tai nesvarsto.

"Mūsų volungėlė. Mūsų gražioji giesmininkė ant vandens" - tokiais epitetais lyg gėlių žiedais apibėrė buriuotoją G.Volungevičiūtę visi, kas neabejingi buriavimo sportui. O ji, lyg nieko nebūtų įvykę, sako: "Buriavimas tarsi mano duona kasdieninė. Kitaip negalėčiau gyventi. Tik kartais savęs klausiu, kodėl pasirinkau buriavimą. Juk visko būna - tenka vienai ir valtį patampyti, ir bures pakilnoti, ir su atšiauriu vėju bei stipriomis bangomis galynėtis. Niekas man jokių lengvatų nedaro dėl to, kad esu moteris."

Neskirsto varžybų

- Gintare, kas vis dėlto pastūmėjo į buriavimą?

- Žinoma, kad mano tėtis. Aš buvau gal devynerių, kai pradėjau buriuoti "Optimist" laiveliu. O šiaip Kauno jachtų klube su tėčiu sukinėjuosi nuo mažens. Jis čia dirba, todėl ir mane į darbą dažnai pasiimdavo. Jachtklubas tapo mano antraisiais namais.

- Kada treneris pastebėjo jūsų gabumus?

- Buriavimas yra toks sportas, kur reikia daug metų ant vandens su vėju pasigalynėti, kad vėliau galėtum siekti pergalių. Kai buvau 16-ikos, suvokiau, į ką įklimpau (juokiasi).

- Bet ne taip jau blogai įklimpote. Sporto laurų iki olimpiados sukaupėte ne taip mažai. Kokie laimėjimai brangiausi?

- Prieš dvejus metus Europos čempionate laimėjau sidabrą, šiemet pasaulio čempionate - buvau ketvirta, kitose tarptautinėse varžybose taip pat esu iškovojusi prizines vietos. Kaskart vykdama į varžybas siekiu aukščiausių rezultatų, neskirstau jų į svarbias ir ne tokias svarbias. Visus iškovotus trofėjus saugau namuose, visi man be galo svarbūs, su jais susiję daug nuostabių prisiminimų, išgyvenimų.

Grožis nekenkia

- Ar vanduo ir vėjas yra jūsų stichija?

- Mėgstu plaukti ant vandens ir vandenyje. Vis dėlto buriuoju geriau, nei plaukiu (šypsosi).

- Ar buriuojant padeda ir grožis?

- (Juokiasi) Grožis niekada nekenkia, bet reikia kai ko daugiau - sumanumo, vikrumo, ištvermės, patirties. Buriuojant reikia greitai priimti sprendimus - trenerio juk neprisišauksi nuo kranto. Tad grožis vargu ar gali padėti ant vandens.

- Ar buvo momentų, kai neiškentusi būtum sušukusi: "Pakaks buriuoti"!

- Buvo tokių išgyvenimų, kai norėjau viską mesti. Pagalvodavau, ką apskritai veikiu ant vandens. Bet, laimei, taip nepadariau. Grįždavau sumirkusi į krantą ir - iki kito karto. Buriavime yra daug daugiau nuostabių akimirkų! Pekino olimpiada viską apvainikavo. Sportinė sėkmė manęs neaplenkė.

G.Volungevičiūtės treneris Linas EIDUKEVIČIUS:

"Iš savo talentingų mokinių paprastai mokosi ir mokytojai. Tad Gintarės pergalė Pekino olimpiadoje man buvo labai gera mokykla. Buvo iš ko pasimokyti būnant ten. Pergalių laurai olimpiadoje atitenka patiems geriausiems ir stipriausiems. Mano mokinė lygiuojasi į tokius sportininkus. Visą gyvenimą tenka mokytis, kad būtum tarp geriausiųjų. Pergalės neateina iš karto. Žingsnis po žingsnio.

Gintarė parodė, kad Lietuvoje yra gera buriavimo mokykla. Ji yra gimusi būti buriuotoja. Su Gintare lengva dirbti. Ji pati daug kur rodo iniciatyvą. Jos nereikia nei raginti, nei skubinti, bet ribos peržengti taip pat negalima. Sportininkui reikia duoti laiko atsipūsti.

Kai Gintarė baigė buriuoti ir tapo aišku, kai ji atsidūrė tarp prizininkių, ji pirmiausia priplaukė prie mano katerio, ir mes apsikabinome iš džiaugsmo. Tačiau gyvenimas tęsiasi - vėl turime kelti bures kitiems startams."

Gintautas VOLUNGEVIČIUS, olimpinės vicečempionės tėtis:

"Ne man, bet Gintarės treneriui atitenka visi laurai, kad duktė tapo olimpiados vicečempionė. Aš ją tik atvedžiau į jachtklubą ir paprašiau Lino Eidukevičiaus, kad kartu su berniukais ir mano dukterį patreniruotų. Jis sutiko ir jau daugiau kaip dešimt metų yra Gintarės treneris.

Kas lemia sportinę sėkmę, labai sunku pasakyti. Jei ten būdamas tarp žiūrovų kažkuo padėjau dukteriai, galiu tik pasidžiaugti. Bet manau, kad ne tai svarbu. Buriavimas - labai subtilus sportas. Neveltui sakoma: gaudyk vėją laukuose. Taip ir čia. Kryptels vėjelis ne ton pusėn, ir visų metų triūsas gali nueiti perniek.

Žinoma, tik ten būdamas iš arti mačiau, kokia buvo įtampa prieš startą, kiek visiems kainavo nervų. Širdies gilumoje tikėjausi, kad Gintarei pasiseks. Neapsirikau, kad ją pastūmėjau buriuoti."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"