TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Novickių šeimos diktatorius - rankinis

2011 08 11 0:00
V.Novickis (viduryje) džiaugiasi puikia atmosfera Lietuvos rankinio rinktinėje.
Petro Malūko nuotrauka

Kažkada Europoje garsėjome pajėgiomis rankinio komandomis. Dabar - štilis. Turime tik talentingų rankininkų, išsibarsčiusių po įvairius Senojo žemyno klubus. Ne išimtis ir vieno geriausių visų laikų Lietuvos rankininko, 1988-ųjų Seulo olimpinio čempiono Valdemaro Novickio sūnus Valdas.

Jaunesnysis Novickis nesitiki pasiekti tėvo užkariautų aukštumų. Tačiau sportininką į priekį stumia didelės ambicijos. Valdas priima naujus iššūkius, kad nenustotų tobulėti. Ir niekada nepamiršta, kad tik kasdienis sunkus darbas svajones paverčia realybe.

25 metų rankininkas jau seniai tapo patikimu nacionalinės rinktinės žaidėju. Pagrindinis V.Novickio tikslas - rasti sau vietą Vokietijos Bundesligoje. Ši laikoma viena galingiausių pasaulio rankinio lygų. Į šį kraštą Valdas atvyko būdamas 19 metų ir tapo "Magdeburg" ekipos nariu. Bet jaunam lietuviui nesisekė pritapti elitinėje lygoje, jis buvo skolinamas žemesnių divizionų komandoms - "Dusseldorf" ir Leichlingeno "Leichlinger".

Lapkričio mėnesį Lietuvos rinktinė pradės atrankos varžybų į 2013-ųjų pasaulio rankinio čempionatą ciklą. Gal šį sykį pasiseks.

Neseniai baigę kovas dėl kelialapio į 2012 metų Europos čempionatą mūsų rankininkai tikslo nepasiekė, tačiau patirties bagažą gerokai papildė.

Po šių atrankos varžybų LŽ kalbėjosi su VALDU NOVICKIU apie jo karjeros vingius.

Tėvas - kritikas

- Tikriausiai tėtis jus ir pastūmėjo į rankinį?

- Tiesą sakant, manęs stumti nereikėjo. Pats nuo mažens veržiausi kartu su tėčiu eiti į Kauno "Granito" treniruotes. Neraginamas prašydavau, kad vestųsi kartu. Ir kai tik Kaune pradėta rinkti mano amžiaus berniukų rankinio grupė, iš karto ten nuėjau.

- Ar vaikystėje domėjotės, kaip sekasi žaisti tėčiui?

- Paskutiniais jo karjeros metais, apie 1991-uosius, jis vėl atstovavo Kauno "Granitui". Tačiau man tai nebuvo įdomu, labiau rūpėjo griebti kamuolį ir mesti jį į vartus. Tuo metu rungtynės manęs nelabai nedomino.

- Kitų sporto šakų neišbandėte?

- Buvau nuvestas į krepšinio treniruotes. Tačiau nuo pat vaikystės buvau įpratęs prie trijų žingsnių. Treneris vis pyko, kad prieš mesdamas į krepšį nesugebu vietoje trijų žingsnių atlikti dviejų, todėl krepšinio nepamilau. Dėl žingsnių rankinyje diskas paprasčiau (juokiasi).

- Ar dažnai jus lygina su tėvu?

- Jei nebūčiau iš garsios šeimos, būtų paprasčiau, gyvenčiau ramiau. O dabar visi nuolat lygina mano ir tėvo manieras aikštelėje. Tačiau nėra ko lyginti - manau, rankinyje niekada nepasieksiu tiek, kiek pasiekė tėvas.

- Ar tie palyginimai erzina?

- Be abejo. Ypač, kai po pralaimėtų rungtynių sako - tavo tėvas žaisdavo geriau. Antra vertus, tai verčia dar labiau stengtis, kad nedaryčiau tėvui gėdos.

- O jis analizuoja jūsų žaidimą, duoda patarimų?

- Jis yra pirmasis žmogus, į kurį kreipiuosi patarimų. Bet dažniausiai to daryti nereikia, nes jis pirmas išsako pastabas, nuolat kritikuoja.

Atsarginiai nelaimi

- Iš Kauno "Granito" 2006-aisiais išvykote į Vokietiją. tada jums buvo vos 19-a. Kaip ryžotės tokiam žingsniui?

- Vaikystėje stebėdavau Vokietijos Bundesligos rungtynes per kabelinę televiziją ir susižavėjau, susikūriau svajonę žaisti šioje lygoje ir visą laiką to siekiau. Kai tik atsirado galimybė, išvykau nė kiek nedvejodamas. Juk tai - viena pajėgiausių lygų pasaulyje, galima ir pinigų užsidirbti. Vokietijoje nieko netrūko, viskuo buvau aprūpintas, reikėjo tik sportuoti.

- Sakėte, kad tėvo laimėjimų tikriausiai nepakartosite, tačiau 2007-aisiais atstovavote "Magdeburg", kuris tą sezoną laimėjo EHF Europos taurę.

- Aš nelaikau to laimėjimu ir niekam apie tai nesigiriu. "Magdeburg" komandoje buvau tik statistas, beveik visą laiką sėdėjau ant suolo. Kai esi atsarginis, nesiskaito, kad laimi.

- Ar labai skiriasi treniruočių metodika ir krūviai Lietuvoje bei Vokietijoje?

- Jei kalbėtume apie fizinį pasirengimą - Lietuvoje yra daug sunkiau. Kauno "Granite" pas tėvą buvo sunkios, sena metodika paremtos treniruotės, daug bėgiojimo ir daug darbo su svarmenimis. Vokietijoje viskas modernu, didelis dėmesys skiriamas techninių dalykų šlifavimui. Bet tai natūralu. Kur geresni žaidėjai, ten ir treniruotės aukštesnio lygio.

- Ar rankinį galima laikyti jėgos sportu?

- Tikriausiai. Fizinė jėga čia labai svarbi, nes su varžovais tenka rimtai stumdytis tiek puolant, tiek ginantis.

- O rankininkai dažnai pažeidžia sportinį režimą?

- Šiais laikais, kai sunkiu darbu uždirbi pinigus ir žinai, kad rytoj reikės sunkiai treniruotis, režimą pažeidžia retas. Žinoma, per atostogas kiek atsipalaiduojame, nueiname išgerti alaus. Tačiau nesilaikydamas sportinio rėžimo, aukštų rezultatų nepasieksi.

- Bet po šią vasarą Vilniuje vykusios Lietuvos ir Ispanijos rinktinių dvikovos teko matyti, kai keli jūsų komandos draugai godžiai traukė cigaretės dūmą...

- Tai kiekvieno žaidėjo asmeninis reikalas. Kas nori, tas rūko. Jei jiems nekenkia - tegul.

Reikia superklubo

- Ar aukščiausiąją Lietuvos rankinio lygą nuo Vokietijos antrosios lygos skiria didelė meistriškumo praraja?

- Lietuvos lygoje nežaidžiau jau penkerius metus, todėl sunku lyginti. "Granitas" gerokai susilpnėjo, visus titulus pastaruoju metu skina Klaipėdos "Žemaitijos Dragūnas". Lietuvoje yra jaunų talentingų žaidėjų, tačiau vos suspindusius juos iškart pačiumpa užsienio klubai.

- Kaip reikėtų kelti rankinio lygį mūsų šalyje?

- Pirmiausia reikia pinigų. Kai žaidėjai gaus gerus atlyginimus, būdami 18-19 metų nevažiuos į užsienį. Dabar jie ten uždirba penkis kartus daugiau nei Lietuvoje. Kai talentai išvažiuoja, natūralu, kad lygis nebekyla.

- Anksčiau kalbėta, jog Lietuvoje derėtų sukurti rankinio superklubą, bazinę šalies rinktinę ir sukviesti ten pajėgiausius žaidėjus. Tuomet tikrai pakiltų rankinio lygis.

- Tai šauni idėja. Ją įgyvendinus, daug žaidėjų grįžtų namo. Bet reikia solidžių rėmėjų. Dauguma žaidėjų grįžtų į Lietuvą net už mažesnį atlygį, nei gauna užsienio klubuose. Kad ir krepšininko Roberto Javtoko pavyzdys. Galbūt Kauno "Žalgiryje" uždirbs mažiau, nei gautų kitame Europos klube, bet gimtieji namai, draugai, galimybė matytis su artimaisiais tai atperka.

Rinktinė kaip kumštis

- Pakalbėkime apie Lietuvos rinktinę. Europoje mus laiko stipriais vidutiniokais, bet daugiau nei dešimtmetį nepatenkame nei į Europos, nei į pasaulio čempionatą. Ko trūksta - gal kalti tik nepalankūs atrankos varžybų burtai?

- Su burtais mums iš tikrųjų nesiseka. Komanda tikrai gera. Tai įrodėme šį pavasarį du kartus nugalėję praėjusio pasaulio čempionato dalyvę Rumunijos rinktinę. Tačiau atrankos cikluose į varžovus vis gauname ką nors iš penkių pajėgiausių planetos rinktinių, ir mums šansų nebelieka.

- Bet 2010 m. Europos pirmenybių atrankos cikle nesugebėjome aplenkti olandų ir ukrainiečių.

- Tada privalėjome patekti į čempionatą. Pritrūko sportinės sėkmės. Galbūt ji mūsų jau laukia ateinančiame pasaulio čempionato atrankos cikle (burtai lietuviams lėmė šveicarus ir italus, - red.).

- Dabartinis rinktinės treneris Gintaras Savukynas tvirtina, jog komanda yra kaip kumštis.

- O taip (pašnekovas tai ištaria su didžiuliu entuziazmu - red.). Visada laukiu rinktinės stovyklų. Sezono pabaigoje visi būname pavargę, nuo rankinio norisi pailsėti, tačiau rinktinė visada traukia lyg magnetas. Joje daug vaikinų, su kuriais kartu augome nuo vaikystės. Be to, skirtingai nei klubuose, rinktinėje nėra konkurencijos - visi drauge siekiame bendro tikslo.

- Prieš dvejus metus pasikeitė rankinio federacijos vadovybė. Ar pajutote permainas?

- Situacija pagerėjo iš esmės. Niekas nebesiskundžia, gyvename geruose viešbučiuose, gauname puikias treniruočių sąlygas. Vadovybė stengiasi viskuo aprūpinti.

- Anksčiau buvo problemų?

- Pasitaikydavo, kad už keliones į rinktinės stovyklas tekdavo mokėti savais pinigais. Gyvendavome prastuose viešbučiuose. Bet nauji federacijos vadovai viską greitai sutvarkė. Esame viskuo patenkinti. Dabar visą dėmesį galime sutelkti tik į sportą.

Nauja pradžia

- Palikote Vokietiją, o naujas sezonas - nebe už kalnų. Kur ketinate tęsti karjerą?

- Realiausia, kad vyksiu rungtyniauti į Baltarusiją.

- Rinktinės trenerio G.Savukyno vadovaujamame "Brest" klube?

- Taip. Bresto klubas renka pajėgią komandą, kelia jai tikslą laimėti Baltarusijos pirmenybes ir kuo toliau nužygiuoti Europos taurės turnyre. Bus labai įdomu.

- Treneris ir lėmė, kad pasukote į "Brest"?

- Kadangi G.Savukyną puikiai pažįstu, nutariau, kad Breste jausiuosi gerai. Tad ir sutikau. Norėjau išbandyti save Europos taurės varžybose. "Brest" atstovaus ir kitas lietuvis - Vaidotas Grosas.

- Svajonę įsitvirtinti Vokietijos Bundesligoje tenka atidėti?

- Turėjau galimybę likti Vokietijoje, tačiau norėjosi naujų iššūkių. Kas žino - galbūt tai naujo karjeros etapo pradžia. Galbūt po jo prasidės kilimas į aukštumas ir sugrįšiu į Bundesligą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"