TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

O jis tebeskraido dar vis

2012 04 12 8:06

Pavadintas Lietuvos nacionaliniu paukščiu Jurgis Kairys ima kvatoti. Geriausia paprastai - Jurgis. Anksčiau gėdijęsis savo vardo metams bėgant jį prisijaukino. Dabar Jurginės yra laukiamiausia J.Kairio šventė, balandžio 23-iąją jam prasideda tikrasis pavasaris - svaiginamų skrydžių sezonas.

Be vardadienio, šį pavasarį J.Kairys pasitiks ir įspūdingą jubiliejų - gegužės 6-ąją jam stuktels šešiasdešimt. Sunku patikėti. Ne kartą triumfavęs Europos, planetos čempionatuose, pasaulio taurės varžybose, skersai išilgai išraižęs dangų įmantriausiomis figūromis jis tebeskraido dar vis. Jau kitą pirmadienį laukia kelionė į Rumuniją.

Tad šiandien puiki proga pasikalbėti su Jurgiu Kairiu apie dangaus ir žemės reikalus.

Pirmyn - į tobulybę

- Tardamasi dėl susitikimo supratau, kad dabar esate labai užimtas.  

- Darbai niekada nesibaigia. Lėktuvą Su-31, su kuriuo pernai pasaulio čempionate iškovojau bronzą, visą esu išardęs. Noriu jį taip paruošti, kad užtikrintai galėčiau siekti pergalių.

- Jūsų profesionalumu seniai niekas neabejoja. Vadinasi, galutinę skrydžio kokybę lemia technika?

- Neturėdamas išskirtinės technikos, negalėsiu įgyvendinti sumanymų, kuriuos iki smulkmenų apgalvoju. Per daugybę metų ištobulintas savo galimybes tenka derinti prie šiuo metu turimos technikos. Viena yra atskleisti talento galimybes, kitas dalykas - užtikrinti jo saugumą. Kad kur nors kas nors nesutriktų skrydžio metu.

- Siekdamas absoliuto kaskart vis labiau rizikuojate.

- Anksčiau senosios kartos lėktuvai nusinešdavo daug gyvybių.  Lėktuvai perkrovų metu nebeatlaikydavo krūvių, metalas pavargdavo ir pagaliau ore sulūždavo. Mes tą laikotarpį išgyvenome. Perėjome į naujos technikos galimybių etapą. Su lėktuvų kūrimo procese man teko dalyvauti nuo pradžios iki pabaigos. Ta praktika buvo panaudota kuriant naujosios kartos sportinės aviacijos konstrukcijas.

Vyriški žaidimai

- Sportinės aviacijos technikai priartėjus prie tobulybės, vis dar pasitaiko šiurpių avarijų...

- Didžioji jų dalis įvyksta dėl lakūnų klaidų. Pavyzdžiui, prieš metus per varžybas italų lakūnas turėjo iššokti iš Su-31, patekęs į atvirkščią suktuką, kurio nebesugebėjo "išvesti" būdamas labai žemai. Gerai, kad turėjo pirotechniką: patraukęs išmetamąją kėdę ir iššovęs piropatronu pilotas išsigelbėjo su parašiutu. Pasitaiko avarijų ir šou metu, kai lakūnai fiziškai neatlaiko krūvių arba, atsidūrę netikėtoje situacijoje, sutrinka, nežinodami, kaip elgtis.

- Jums tokių netikėtumų dažnai pasitaiko?

- Aš jau žinau, kada ką galiu ir ko negaliu. Tai priklauso ir nuo lėktuvo, su kuriuo rengiuosi skraidyti. Prie kiekvieno lėktuvo reikia priprasti, pajusti jo galimybes. Laikui bėgant prie jo pripranta ir tavo vestibuliarinis aparatas, pradedi susivokti ore. Dabar man reikia vis mažiau laiko pasirengti skrydžiui. Per daug metų įgyta patirtis iš anksto daug pasako. Didžiausia lakūnų klaida būna, kai jie nesugeba realiai įvertinti savo galimybių.

- Jei taip kruopščiai iš naujo surinkinėjate savo Su-31, vadinasi, netrukus mesite sau naują iššūkį?

- Sporto varžyboms man gaila Su-31. Aš noriu jį parengti maksimalių galimybių skrydžiui. Daug darbo dar laukia.  

- Bet juk ir per varžybas siekiate maksimalaus tikslo?

- Jei nuvykęs į Europos ar pasaulio čempionatą netapčiau prizininku, tai būtų didžiausias pralaimėjimas prieš visus mano gerbėjus Lietuvoje. Yra milžiniškas iššūkis atstovauti Lietuvai dėl garbės. Niekada nesupratau tų, kurie į varžybas vyksta tik padalyvauti, kaip turistai.

- Tokį Jūsų pasiryžimą vieni vertina kaip didžiulį iššūkį, kiti tai vadina savižudžio žaidimais.

- Tokiems iššūkiams ryžtuosi tik aiškiai suvokdamas, kad galiu juos įgyvendinti. Po sėkmingai pasibaigusių varžybų kartais mąstau: iš karto traukti namo ar kur nors pakeliui sustoti, kol aprimsiu. Aplinkui matydamas abejingumą viskam, ką žmonės daro, negaliu kentėti.

Pasmerktųjų sportas?

- Skaudina visuomenės abejingumas Jums?     

- Ne apie save kalbu. Man jau nieko nereikia. Mane glumina požiūris į sportą. Kodėl geriausiu metų sportininku kaskart renkamas tik olimpinės sporto šakos atstovas? Kodėl Vokietijoje jais tampa Michaelis Schumacheris ar Sebastianas Vettelis? Kodėl Lietuvoje geriausiais nė karto neišrinkti neolimpinių šakų atstovai?

- Jūs irgi ne sykį nusipelnėte Metų sportininko titulo.

- Nenoriu kalbėti apie save, bet mano pavyzdys tik dar sykį patvirtina, kad pas mus neolimpinės sporto šakos ignoruojamos.

- Už 2011-ųjų iškovojimus, už nuopelnus Lietuvos ir pasaulio aviacijai neseniai buvote pagerbtas premija, kurią skyrė Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD).

- Įsakymą dėl premijos KKSD kažkas nuleido iš viršaus. Laimė, yra daug paprastų žmonių, kurie mus pastebi. Ir tai yra jėga, kai, sakydamas "mes", jauti, kad šis žodis tau reiškia Lietuvą, dėl kurios ir stengiesi viską daryti aukščiausiu lygiu.

Aviacijos nuosmukis

- Kai pastarąjį sykį kalbėjomės prieš gerą dešimtmetį, nerimavote dėl politinių žaidimų Lietuvoje. Ne veltui baiminotės...

- Neseniai vienos televizijos laidoje dalyvavau kartu su kunigu Ričardu Doveika. Jis ramiai ir argumentuotai pasakė, kad valstybė yra užgrobta politikų. Suprantu, kad ne visi politikoje esantys žmonės yra blogi, tačiau bendras vaizdas labai liūdnas. Ko gera, jau nebeverta klausti, kam tarnauja dauguma mūsų politikų - Lietuvai, partijai ar kažkokiam klanui.

- Gal Jums iš viršaus lengviau suvokti, kodėl žmonės taip ilgai kenčia politikų patyčias?

- Iš viršaus geriau nesimato. Bet daug keliaudamas matau, kaip kitur žmonės gyvena. Pas mus neretai pradedama verkšlenti dėl smulkmenų, kurios dažnai priklauso nuo mūsų pačių aktyvumo, darbštumo, išmonės. Jeigu nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro matome tik tai, kas bloga, ir nesugebame pastebėti gerų dalykų, niekada neprisikelsime, nebesvajosime. Privalome atsisukti į save, užuot dėl visų blogybių kaltinę tik kitus.

- O kaip apibūdintumėte dabartinę Lietuvos aviacijos būklę?

- Tai yra žiauri tema. Visa mūsų aviacija patiria didžiulį nuosmukį - proto nuosmukį. Per šiuos dvidešimt laisvės metų jokiame oficialiame aerodrome negaliu pasistatyti angaro, kuriame galėčiau plėtoti aviacinę veiklą. Vilniaus oro uostas iki šiol neturi generalinio plano, jokia statyba ten atseit negalima. Ką jie ten rengia? Manau, kažko laukia labai riebus kąsnelis. Gyvendamas Vilniuje ir būdamas aviatorius neturiu jokių galimybių susikurti palankių sąlygų savo veiklai. Sovietų laikais Kyviškėse turėjome aerodromą ir aeroklubą, o neseniai šis aerodromas atiteko Vilniaus Gedimino technikos universitetui, kuris tik leidžia valstybės pinigus, o naudos... Tokio dalyko dar nesu matęs pasaulyje. Man skaudu kalbėti, nes per daug žinau.

Valdininkai džiaugiasi, kad iš Vilniaus ir Kauno oro uostų išskrenda daugybė keleivių. Taip, rinka yra, tačiau žmones skraidina užsienio kompanijos. Ir tuo džiaugiasi mūsų valdžia, pūsdama oro burbulą. Atsakomybės prieš valstybę aviacijos srityje visai nėra. Blefas, kad politikas gali valdyti bet kurią sritį Lietuvoje. Juolab Susisiekimo ministerijai būtinas tikras vadovas - autoritetingas specialistas.

Dėmesys nekenkia

- Apie ką dabar svajojate?

- Dabar tiesiog gyvenu. (Juokiasi.) Pirmą kartą pasaulio čempionate dalyvavau 1982-aisiais. Per tiek metų šį sportą labai pamilau. Tikriausiai nė vienam lakūnui neteko tiek laiko išbūti sporte ir išsilaikyti tokiame lygyje. Tačiau man tai malonu. Pastaraisiais metais vis įdomiau tyrinėti, kiek dar laikys mano organizmas. Kalbant apie sportą, nežinau, kas bus toliau.

- Bet juk iš naujo konstruojate savo Su-31?..

- Dėl viso pikto. Gal bus situacija, kai su tobulu lėktuvu teks pasirodyti aukščiausiu lygiu šimtų tūkstančių žiūrovų akivaizdoje kokiame nors aviacijos šou, kur yra milžiniška erdvė ir didžiulė konkurencija tarp visokio plauko užsienio lakūnų: karo, civilių, sportininkų. Tokiomis sąlygomis gali programą atlikti taip, kad visi žiūrėtų akis išpūtę. Tada labai smagu.

- Jau seniai pasaulį pavergėte unikaliais skrydžiais. Lakūnų šou be Jūsų tikriausiai nebeįsivaizduojami. Visi žino: jei bus J.Kairys - jis ir vėl sugebės nustebinti.

- Nesu privalomoji šou dalis, tačiau man rodomas dėmesys juk nėra blogas dalykas. Bet už jį turiu atsidėkoti kokybiška programa. Džiaugiuosi, kad mane vis dar kur nors kviečia. Mano vasaros grafike jau beveik nėra plyšių.

- Kas įdomiau - varžybos ar šou?

- Nėra ką lyginti. Žinoma, šou šou šou! Čia gali improvizuoti į valias.

- Ką jaučiate stebėdamas savo skrydžius iš šalies?

- Nesu abejingas skrydžio kokybei. Iškart vertinu, kokias jis sukels emocijas žiūrovui, teisėjui. Labai svarbu nesustoti. Jei nustosi mąstyti - nebetobulėsi ir vieną dieną staiga suprasi, kad blogai skrendi.

- Nesvarumo būklė daugeliui žmonių vis dar didžiulė mįslė.

- Nesvarumas yra perkrova. Jokių emocijų. Esi pakibęs tarp diržų ir sėdynės, nejauti savo svorio. Viena - kai yra didžiulė perkrova. Kas kita - kai ji tave apverčia ir visas kraujas teka į galvą. Tada milžiniškos perkrovos esi tarsi plėšiamas iš kabinos lauko.

- Tai kur čia skrydžio malonumas?  

- Kai organizmas per daug metų prie to prisiderina, kai esi tam pasirengęs, tada ir pajunti malonumą. Pavyzdžiui, kodėl žmonėms patinka lėkti automobiliais nežmonišku greičiu?

Arčiau namų

- Kur šiemet ves Jūsų maršrutai?

- Nutariau labai toli nuo namų nebeskraidyti. Vasarą keliausiu į Lenkiją, Švediją, Norvegiją. Balandžio 16-ąją išskrendu į Rumuniją. Su šios šalies oro šou grupe kartu ruošime mano parengtą programą "Oro banditai". Jie labai įspūdingai skraido su dviem JAK lėktuvais. Vienas pilotų yra ir Rumunijos rinktinės narys. Ši rinktinė prašo manęs padėti jiems, tad, galima sakyti, esu oficialus jų patronas. Rumunai turi labai gerus lėktuvus, tad norisi jiems padėti pasiekti atitinkamą lygį ir užtikrinti jų skrydžių saugumą.

- Kada išvysime Jus skraidantį Lietuvoje?

- Gegužės 26-ąją Šiauliuose, Zoknių aerodrome, vyks aviacijos šventė. Manau, kad toks įspūdingas karo aviacijos šou mūsų krašte bus surengtas pirmą kartą.   

Be romantikos pilka

- Tikriausiai ne tik Lietuvoje - ir pasaulyje viršijote dangaus akrobatų ilgaamžiškumo rekordus?

- Ne taip seniai prie manęs priėjo keli vyrai ir klausia: "O tau turbūt greit jau penkiasdešimt bus?" (Juokiasi.)  

- Kaip su tokia patirtimi jaučiatės šalia kitų pilotų?

- Atvykęs į varžybas ar į kokį renginį visą dėmesį sukaupiu tik į tai, ką turėsiu daryti. Man svarbiausia gerai atlikti savo darbą. Pernai pasaulio čempionate truputį nepasisekė - išsitraukiau pirmą numerį. Atskridęs į Italiją vakare vos spėjau paruošti lėktuvą, o iš ryto jau teko pirmam skristi. Tokiomis sąlygomis nėra paprasta, bet vis tiek iškovojau medalį. Kad ir kas būtų, pasirodymų išvakarėse neužmirštu nei draugų, nei humoro. Tai visada su manimi.

- Skraidote, konstruojate, kuriate programas, parenkate joms muziką, konsultuojate. Kuris procesas įdomiausias?

- Dabar, po žiemos, jaučiuosi tarsi kuinas, užsibuvęs arklidėje. Norisi lėkti iš ten ir atsidurti tarp žirgų.  

- Poetu tapote skraidydamas?

- Be romantikos gyvenimas būtų pilkas. Man gaila žmonių, amžinai surūgusių, be fantazijos.

- Kiek tos romantikos lieka per varžybas?

- Oi, daug. Kai esi geros sportinės formos, nejučia perlipi per visus sunkumus ir pajunti skrydžio malonumą. Tuomet viskas daug lengviau pavyksta. Teigiamos emocijos labai padeda danguje.

Abrakadabriniai triukai

- Ar skaičiuojate savo sukurtas dangaus figūras?

- Originalių galėčiau suskaičuoti ant vienos rankos pirštų. Pavyzdžiui, "mažoji kilpa" aerodinaminių skrydžių pasauliui padarė rimtą įspūdį. "Kobra" iki manęs būdavo atliekama labai aukštai, kur saugu, o aš tai sugebėjau atlikti visiškai žemai, svarbiausia - kad vertikaliai ore stovinčio lėktuvo uodega neliestų žemės. Paskui jis vėl tęsia normalų skrydį, o kartais griūna atgal ir skrenda atbulas, tai - dar sudėtingesnė "kobra". Dar yra "Kairio ratas", kai suktukais arba greitomis figūromis lėktuvas iš pradžių daro horizontalų viražą, o paskui ima greitai suktis kilpoje. Visokių abrakadabrinių variantų yra buvę.

- Garsusis Jūsų skrydis Kaune po tiltu aukštyn galva irgi priskiriamas abrakadabriniams?

- Galima ir taip jį pavadinti. 2010 metais Rygoje vėl skridau po tiltu, tiesa - nebeapsivertęs, nes tam reikia specialaus leidimo. Taip Latvijos sostinėje buvo paminėtas mano skrydžio Kaune žemyn galva dešimtmetis.

- Rygoje susirinko daug žiūrovų?

- O-o-o! Ten mano skrydį po tiltu šalia prezidentūros stebėjo tūkstančiai žmonių.

- Neabejoju, kad nardydamas danguje patyrėte ir baisių dalykų.

- Kai sporte stengiesi aplenkti laiką, visada yra pavojus užminti ant grėblio. Tokių atvejų pasitaikydavo. Labai nemalonių.

Laimė ramiai gyventi

- O kada maloniausia irtis per beribes erdves?

- Kai po varžybų skrendi į Lietuvą ir pamatai pažįstamus vaizdus. Smagu jausti artėjančius namus.

- Kur pasitiksite savo jubiliejų?

- Gegužės 5-ąją Švedijoje dalyvausiu aviacijos šou. O kitą dieną per Baltijos jūrą skrisiu į Lietuvą. Norėčiau per gimtadienį būti namie.  

- Kosmonautikos dieną švenčiate?

- Tai labiau tarybinių tradicijų šventė. Man pati gražiausia - Jurginės, tada jau tikras pavasaris.

- Ko norėtumėte sau palinkėti pavasarinių švenčių proga?

- Noriu, kad viskas būtų gerai. Kad kuo greičiau išlįstume iš uždaro katilo. Juolab pasižiūrėję, kaip tvarkosi mūsų kaimynai, matome, jog Lietuvoje nėra viskas taip jau blogai. Kiekvienam žmogui yra didžiulė laimė ramiai gyventi. To ir norėčiau palinkėti mums visiems.  

- Linkiu, kad visa tai išsipildytų ir kad dangus Jus saugotų.

Neramu, bet įdomu gyventi

Mums kalbantis su J.Kairiu vienoje sostinės kavinių, ten užsuko ir jo žmona Birutė, anglų kalbos specialistė. Buvo sutarę susitikti. Daili moteris mielai sutiko atsakyti į kelis LŽ klausimus.

- Prieš dešimt metų kalbėdamasi su Jurgiu pacitavau jo bičiulio žodžius: "Didžiausias J.Kairio laimėjimas yra tai, kad jis iki šiol gyvas." Ar laikas išmokė Jus ramiai reaguoti į pavojingus vyro skrydžius?

- Sunku atsakyti vienu sakiniu. Per tiek metų daug ką supratau, tapau išmintingesnė. Nesiryžčiau tvirtinti, kad labai rami jaučiuosi šalia tokios profesijos vyro. Tačiau su Jurgiu tikrai neliūdna. Manau, retai pasitaiko žmonių, kurie, daugybę metų dirbdami tą patį darbą, kiekvieną dieną pradeda su tokiu entuziazmu. Jis ne tik prieš skrydį puikiai nusiteikęs. Jis kaskart stengiasi atrasti ką nors nauja. Jam viskas įdomu. Man nuostabiausia, kad Jurgis iki šiol danguje demonstruoja aukščiausio lygio akrobatiką.

- Ar labai sunku gyventi su tokios profesijos žmogumi?

- Viskas vyko dėsningai. Vienas etapas - kai vaikai buvo maži. Tada iš tiesų buvo sunku. Kai paaugo, prasidėjo kiti rūpesčiai. Tačiau Jurgis tai suprasdavo ir sugrįžęs iš varžybų stengdavosi ką nors nuveikti, ką nors įdomaus sugalvoti, kad tik nesijaustume nuskriausti. Sūnūs jau užaugo.

- Tiesa, kad nė vienas nepasirinko tėčio kelio?

- Taip. Vyresnysis Mantas baigė ekonomikos mokslus, dirba nekilnojamojo turto srityje. Jam jau trisdešimt. Simui greitai sukaks 23-eji. Jis pirmakursis magistrantas, studijuoja verslo vadybą ir administravimą. Smagu, kad gyvename visi kartu, kad vaikai dar nebėga iš namų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"