TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Olimpietis R. Kančys: „Rio – tai tik olimpinės svajonės pradžia“

2016 09 01 8:29
Asmeninio albumo nuotraukos

Pirmasis Lietuvos vyras, po 12 metų pertraukos įvykdęs olimpinį maratono normatyvą,  Remigijus Kančys tiki, kad ši olimpiada dar tik didelių svajonių pradžia. 

Praėjus pusantrai savaitei nuo olimpinio starto ir 75 vietos iš 155 dalyvių „Kauno maratono klubas“ kalbėjosi su Remigijumi Kančiu apie šią gyvenimą keičiančią patirtį ir olimpiados iššūkius.

– Į Rio išskridote likus tik keletui dienų iki starto. Ar skrydžio neprailgino jaudulys?

– Jaudulys tiek skrendant, tiek prieš startą buvo, bet nestiprus. Kaip ir prieš kiekvienas varžybas. Visgi šiam startui ruošiausi daugiau nei metus. Turėjau laiko pasiruošti psichologiškai. Pats skrydis, kai reikia skristi su persėdimais ir laukimais oro uoste prailgo savaime ir vargino. Tiek į, tiek ir iš žaidynių.

– Iškart po finišo atrodėte nepatenkintas pasiektu rezultatu (2 val. 21 min. 10 sek). Kaip pasirodymą vertinant praėjus emocijoms?

– Tuo metu tikrai norėjosi geriau, nei pasiekiau. Bet visgi žiūrint atgal, rezultatas buvo tikrai geras. Gal ne toks kokio tikėjausi, bet jis gėdos nedaro. Buvo sunku, nelabai man patiko drėgmė, bet sąlygos visiems vienodos ir ieškoti kaltų tikrai nenoriu.

– Ar nebuvo sunku bėgti kelis vienodus ratus, kurie sudarė maratono distanciją?

– Tikrai ne. Juos pavyko gana greitai įveikti. Jautėsi daug palaikymo trasoje. Mačiau tarp žiūrovų ir Lietuvos vėliavas, lietuvišką palaikymą. Nors linksmiausia, kai vienoje vietoje bėgant kažkas pradėjo demonstruoti savo žinias apie Lietuvą ir šaukti „Sabonis“. Visas šis palaikymas labai padėjo, suteikė papildomų jėgų bėgti ir ryžto. Palaikymo turime ir kitame žemės pusrutulyje! Daugiau iš trasos nelabai ką atsimenu. Visgi bėgi susikaupęs ir aplinkos nelabai matai, čia ne treniruotės ar lengvas pasibėgiojimas, kad galėtum bėgti ir žvalgytis. Džiaugiuosi pasiekęs finišą, kad ir sunku buvo. Tikiuosi, dar turėsiu progų pagerinti savo rezultatą kitose olimpiadose.

– Daug girdėjome įvairių kuriozų iš sportininkų miestelio. Kokie Jūsų įspūdžiai iš jo?

– Nesiskundžiu. Lovą turėjome, nusiprausti buvo kur. Pati aplinka gražiai sutvarkyta, atmosfera irgi smagi. Daug sportininkų, atvykusių dėl vieno tikslo. Teko sutikti ir maratonininkes trynukes iš Estijos. Sutikau ir kitų puikiai žinomų sportininkų. Čia pat ir mankštą darydavome. Apibėgdavome porą ratų aplink miestelį ir užtekdavo. Tiesa, buvome perspėti, kad nėra protinga kur nors toliau vieniems bėgti ar eiti. Į varžybas taip pat, buvome nuvežti, o po jų tiesiai parvežti atgal. Be jokio blaškymosi. Visa tai vardan mūsų saugumo.

– Po starto dar kurį laiką pasilikote Rio de Žaneire. Ką aplankėte ir nuveikėte?

– Laiko neturėjome daug, tad po starto su kitais sportininkais nuvykome iki Kristaus Atpirkėjo statulos, aplankėme vietines parduotuves, prisipirkome suvenyrų. Tai buvo mano pirmoji kelionė toliau Europos, tad buvo įdomu stebėti kitokią kultūrą, vietas ir klimatą.

– Olimpinį normatyvą įvykdėte prieš nepilnus metus. Kokius skirtumus pastebėjote ir kaip pasikeitė Jūsų aplinka, gyvenimas per tą laiką?

– Pokyčių tikrai buvo. Sulaukiau daugiau dėmesio, daugiau žurnalistų skambučių ir jaučiu, kad bent gimtinėje mane labiau žino. Gyvenimas tapo aktyvesnis. Parvykus iš stovyklų vis sulaukdavau kvietimų kur nors sudalyvauti, prisijungti prie renginių ar treniruočių. Štai ir pirmadienį kartus su kitais olimpiečiais buvome pasveikinti Alytuje.

– Kas labiausiai nustebino po olimpinių žaidynių?

– Pasitikimas oro uoste. Girdėjau, kad atvyks artimiausi draugai ir „Kauno maratono klubo“ nariai. Bet, kad jų bus tiek daug, nors grįžau į Lietuvą gana vėlai, tikrai nesitikėjau. Laukiančių buvo kur kas daugiau nei prieš metus, kai parvykau iš Berlyno su įvykdytu normatyvu. Tai buvo nepakartojamas jausmas. Visgi be šių žmonių vargu ar būčiau išvykęs į olimpiadą.

– Maratonas ne vieno žmogaus šou?

– Nors trasoje bėgi vienas, bet taip nėra. Į Berlyną, padėti įvykdyti normatyvą, vyko kelių žmonių komanda, kuri trasoje man padėjo laiku paimti vandenį, atsigaivinti ar buvo visada pasiruošusi kitaip pagelbėti, paskatinti. Stovyklose buvo trenerė Inga Juodeškienė, klubietė Rasa Drazdauskaitė. Jos padėjo ruoštis. Projekto „Olimpinės svajonės link“ nebūtų ir jei ne Tomas Želionis ir visa didelė komanda, kuri rūpinosi, kad ši svajonė išsipildytų. Taip pat dirbu sporto mokykloje „Viltis“. Jautėsi ir jų palaikymas. Tad kai bėgi trasoje, bėgi ne tik dėl savęs, bėgi ir dėl jų bei visos Lietuvos. Palaikymas labai stiprus jautėsi iš namų. Socialiniuose tinkluose vis gaudavau daug žinučių, nuotraukų su vaizdais, kaip klubiečiai laukia mano startų ir siunčia linkėjimus.

– Olimpinė svajonė pasiekta. O kas toliau?

– Svajonės nesibaigia. Tai galima sakyti tik pirmas, labai svarbus etapas, padėsiantis žengti toliau. Dar laukia ir įvairūs čempionatai bei kitos olimpiados. Svarbiausia, kad sveikata leistų jų siekti, o noro tikrai užteks.

– Kokie artimiausi rudens sezono planai?

– Po Rio jau jaučiuosi šiek tiek pailsėjęs. Tad vėl pradėsiu intensyviau treniruotis. Savaitgalį jau startavau Alytuje, šeštadienį laukia „Ąžuolyno bėgimas“, dar vėliau Vilniaus maratonas ir Pink Run su BENU bei kiti bėgimai. Negaliu pažadėti, kad į visus juos vyksiu bėgti maksimaliu tempu, bet sudalyvauti ir įveikti trasą tikrai planuoju. O toliau jau matysim.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"