Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
SPORTAS

Pamokanti G. Petrausko patirtis Vengrijoje

 
2017 03 18 11:30
Gediminas Petrauskas: „Vengrijoje nėra daug didelio meistriškumo krepšininkų, jie metai iš metų sukasi tose pačiose ekipose ir eina ten, kuri pasiūlo daugiau ir greičiau.“
Gediminas Petrauskas: „Vengrijoje nėra daug didelio meistriškumo krepšininkų, jie metai iš metų sukasi tose pačiose ekipose ir eina ten, kuri pasiūlo daugiau ir greičiau.“ FIBA nuotrauka

Šešerius metus Lietuvos krepšinio lygos (LKL) klubams vadovavęs Gediminas Petrauskas prieš šį sezoną nutarė pereiti į kitą lygį ir išbandyti savo jėgas užsienyje. Jis stojo prie Pakšo klubo „Atomeromu SE“ (Vengrija) vairo. O dabar situacija tokia, kad specialistas yra be darbo.

G. Petrauskui – 31 metai. Ir, kaip prisipažįsta, jam, tokiam jaunam treneriui, priverstinis poilsis nėra naudingas. Tačiau nepanikuoja. Ir naudojasi atsiradusiais pranašumais – turi laiko pasižiūrėti nemažai LKL rungtynių, stebi Kauno „Žalgirio“ dvikovas Eurolygoje.

„Bet nėra malonu būti be darbo. Tokios pertraukos nenorėjau ir nenoriu“, – sakė G. Petrauskas, vasarą su aštuoniolikmečių vaikinų rinktine bandysiantis iškovoti Europos čempionato medalius.

Pasitraukė po dešimto pralaimėjimo

– Kodėl nepavyko „Atomeromu SE“ komandoje sulaukti sezono pabaigos? – „Lietuvos žinios pasiteiravo Gedimino Petrausko, kuris 2010–2011 metais treniravo Palangos „Naglį“, 2011–2012-aisiais – Kėdainių˙“Nevėžį“, o pastaruosius keturis sezonus į pergales vedė „Šiaulių“ klubą.

– Nei manęs, nei klubo vadovybės netenkino komandos rezultatai. Be to, man nebuvo suteikta galimybė sezono metu keisti žaidėjų.

Sezono pradžia buvo slogi. Nemažai žaidėjų buvo patyrę traumų.

Paskutines rungtynes mano vadovaujama ekipa „Atomeromu SE“ pralaimėjo vienu tašku. Tai buvo dešimta ekipos nesėkmė per dvyliktas rungtynes. Todėl dar neatvėsus emocijoms po šio susitikimo susėdome su klubo direktoriumi ir nusprendėme, jog abiem geriausias variantas – išsiskirti ir eiti savo keliais.

Esu jaunas treneris, noriu tobulėti, siekti geresnių rezultatų. Vengrija nėra krepšinio šalis, ten požiūris į šią sporto šaką kitoks. Man nepavyko palaužti komandos į savo pusę ir įdiegti fanatizmą, meilę krepšiniui kaip Lietuvoje, kur krepšiniu gyvename 24 valandas per parą.

– Komandos sudėtį prieš sezoną rinkotės pats?

– Visi vengrų žaidėjai buvo surinkti iki man ateinant dirbti, taip pat buvo likęs vienas užsienietis. Turėjau galimybę pasirinkti tik tris krepšininkus. Pasirinkau lietuvį Lauryną Samėną ir dar du legionierius. Šių žaidėjų rezultatai buvo geri (šiuo metu L. Samėnas klube yra antras pagal rezultatyvumą ir pelno 13,2 taško – red.).

Be savo štabo

– Kodėl nusprendėte išbandyti savo jėgas užsienyje?

– Šiauliuose dirbau ketverius metus. Su šio klubo vadovais – buvusiais ir dabartiniais – ir dabar palaikau gerus santykius. Tikiuosi, jie neturi nuoskaudos, kad palikau „Šiaulių“ komandą.

Paprasčiausiai atėjo laikas pasukti skirtingais keliais, bet, kaip matome, nei man, nei „Šiauliams“ nepavyko (LKL čempionate šiauliečiai šiuo metu užima paskutinę, dešimtąją, vietą – red.). Anksčiau ar vėliau turėjau palikti „Šiaulius“, ir tai nutiko po praėjusio sezono. Bet tai nereiškia, kad šiame mieste dirbti man buvo blogos sąlygos ar dar kas nors netenkino. Tie ketveri metai „Šiaulių“ klube man davė labai daug.

Gediminas Petrauskas: „Vengrijoje nėra daug didelio meistriškumo krepšininkų, jie metai iš metų sukasi tose pačiose ekipose ir eina ten, kuri pasiūlo daugiau ir greičiau.“

– Kodėl pasirinkote būtent Vengrijos klubą?

– Kitų variantų nebuvo. Praėjusią vasarą su mūsų jaunių vaikinų rinktine rengiausi pasaulio čempionatui, ir staiga sulaukiau pasiūlymo iš „Atomeromu SE“. Galbūt mano klaida buvo ta, jog gerai žinojau Pakšo komandą, jos istoriją, ji visuomet būdavo tarp 4–6 stipriausių ekipų Vengrijos čempionate. O nuvykęs ten supratau, kad šis sezonas bus kitoks, nes pavėluota surinkti biudžetą. Tai turėjo įtakos klubui pasirenkant žaidėjus. Tad savaime komandos tikslai jau nebuvo tokie aukšti, kokių tikėjausi.

Pagrindinė klubo rėmėja – Pakšo atominė elektrinė, valstybinė įmonė. Ji biudžetą paskelbė vėlai, kai pagrindiniai vengrų krepšininkai jau buvo pasirašę sutartis su kitomis ekipomis. Taip praradome du rinktinės žaidėjus. Vietoj jų teko pasiimti aštuoniolikmečius, tad savaime atsirado didelė spraga. Vengrijoje nėra tiek daug didelio meistriškumo krepšininkų, gal apie 25. Ir jie metai iš metų sukasi tose pačiose ekipose. Jie eina ten, kuri pasiūlo daugiau ir greičiau. Mūsų komanda to negalėjo padaryti, todėl teko verstis jaunaisiais žaidėjais.

Kaip minėjau, mūsų krepšininkai sezono pradžioje patyrė traumų. Bet tai irgi dėl mano kaltės: prieš atvažiuodamas į Vengriją neišsikovojau savo trenerių štabo. Neturėjome tinkamo fizinio pasirengimo, todėl pasipylė traumos. Prieš man paliekant Vengriją tik vienas rungtynes žaidėme turėdami visus krepšininkus.

Be to, mano asistentas buvo vyresnis už mane, angliškai nekalbėjo, aš vengriškai nemokėjau, todėl kasdieniame darbe komunikuoti buvo sunku. Pats kaltas, reikėjo labiau gilintis į visą situaciją.

Lapkričio mėnesį pasikviečiau fizinio rengimo trenerį Mantą Valčiukaitį. Jis liko ten, klubo vadovai ir žaidėjai patenkinti tuo, kaip jis profesionaliai dirba.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"