TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Parolimpiniai medaliai svarbūs ne tik juos iškovojusiems

2016 09 23 6:00
Išvydęs pilną oro uostą gerbėjų Mindaugas Bilius suprato, kad tie medaliai svarbūs ne tik jam. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Vėlų trečiadienio vakarą sausakimša sostinės oro uosto atvykimo salė skambant muzikantų instrumentams nekantriai šurmuliavo laukdama iš Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių grįžtančių savo didvyrių.

Daugiausia dėmesio sulaukė parolimpiniais čempionais tapusi aklųjų riedulio rinktinė ir lengvaatletis Mindaugas Bilius, kuris, be rutulio stūmimo varžybose iškovoto aukso, parsivežė ir disko metimo turnyre pelnytą sidabro medalį. Pasak Lietuvos parolimpinės delegacijos misijos vadovo Gintaro Zavadckio, lietuviams tai buvo vienas geriausių visų laikų pasirodymų parolimpinėse žaidynėse.

Aklųjų riedulio rinktinės lyderis Genrikas Pavliukianecas tikino, kad vienas jis nebūtų tiek nuveikęs: „Kiti žaidėjai dirbo ne prasčiau už mane.“

M. Bilius: „Ne aš padariau gerą darbą“

Dviem Rio žaidynių medaliais pasidabinęs M. Bilius neslėpė esantis pavargęs, bet sykiu buvo kupinas pozityvumo.

„Visi mūsų rinktinės sportininkai pateko į dešimtukus, aklųjų riedulio rinktinė, finale nugalėdama JAV, iškovojo auksą. Jaučiamės padarę gerą darbą“, – šypsodamasis sakė prieš septynerius metus didžiulę automobilio avariją išgyvenęs 34-erių atletas. Išvydęs pilną oro uosto salę žmonių čempionas prisipažino gavęs didelę adrenalino dozę.

„Žinau, kad tie medaliai svarbūs ne tik man. Pažiūrėkite, kiek čia, oro uoste, susirinko žmonių, – sakė sportininkas, o paklaustas, ar šie medaliai reiškia galimas neįgaliųjų sporto permainas , M. Bilius atsakė: – Jau esu minėjęs, kad neįgalūs turi jaustis visaverčiais Lietuvos piliečiais. Kai jie taip jausis, tada ir Lietuvai bus geriau.“

Prieš ketverius metus Londone lietuviai liko be apdovanojimų. Į klausimą, kodėl 2012-aisiais nebuvo medalių ir kodėl jie atsirado dabar, M. Bilius pažadėjo atsakyti kiek pailsėjęs po žaidynių karštligės.

„Kai iš Londono grįžome be medalių, buvo nenormalu. Žiūrėsime, kaip viskas toliau dėliosis. Esmė – visuomenės suvokimas, kas yra neįgaliųjų sportas. Trūksta informacijos. Jos dabar padaugės. Čia ne aš padariau gerą darbą, o jūs visi, kurie dabar čia esate, tai darote. Žmonėms reikia žinoti, kas vyksta, o ne vien tik klausytis, kaip menkinamas neįgaliųjų sportas“, – kalbėjo du medalius iš Rio de Žaneiro parsivežęs lengvaatletis.

Negalia – tik smulkmena

M. Biliaus teigimu, pergalių priežastis buvo sunkus darbas su treneriu Rimantu Plunge: „Su juo dirbome daug ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.“

Sportininkui pritarė ir treneris, su atletu pradėjęs bendradarbiauti prieš Londono žaidynes: „Mudu vienas kitu pasitikime, vienas kitą suprantame. Tai vienas sėkmės garantų.“

R. Plungė neslėpė, kad apie medalius su Mindaugu visąlaik galvojo ir kalbėjo. Tai buvo jų tikslas, ir jį pavyko pasiekti.

„M. Bilius gal neturėjo tiek talento, kad būtų pasaulinio lygio žvaigždė sveikųjų sporte. Bet čia yra kitos aplinkybės. Likimas taip susiklostė, kad M. Bilius atsidūrė tarp tų žmonių, kuriuos vadina neįgaliais. Ir daugeliu atvejų jie yra galingesni už sveikuosius. Patekęs į parolimpines žaidynes kiekvienas sportininkas kiekvieną dieną pasiekdavo pergalę prieš save“, – „Lietuvos žinioms“ kalbėjo čempioną treniruojantis R. Plungė.

Jis tikino turintis darbą, kuris nesusijęs su sportu. „Jau daugiau nei dešimt metų esu pensininkas ir nesirengiu palikti šio darbo. O Mindaugą treniruoju tik laisvalaikiu. Mes dirbdavome aštuonis kartus per savaitę. Krūvis išties nemažas“, – kalbėjo treneris.

Jo manymu, Lietuvoje yra nemažai neįgalių sportininkų, kuriems trūksta profesionalo konsultacijų. „Pirmiausia tokį žmogų reikia įtikinti, kad jo negalia yra tik smulkmena. Kad jei koja ne visai tiesi, tai nereiškia, kad ji bloga. Kai žmogus nustos taip galvoti, pasieks geresnių rezultatų“, – neabejojo R. Plungė.

Karolis Levickis: „Daug kas sakė, kad jei iš Rio de Žaneiro neparvešime medalio, šimtu procentų liksiu bedarbis.“

„Žieminė“ riedulininkų apranga

Rezultatyviausiu šios parolimpiados vyrų aklųjų riedulio turnyro žaidėju tapęs Genrikas Pavliukianecas savo indėlio nesureikšmino. „Asmeninis pasirodymas negali būti prilygintas komandiniam. Galime kalbėti, kad esu komandos lyderis, puolėjas, bet galutinį rezultatą iškovoja komanda. Vienas nieko nebūčiau padaręs. Kiti žaidėjai dirbo ne prasčiau už mane“, – sakė jau penktose žaidynėse dalyvavęs keturiasdešimtmetis rinktinės narys. Tapęs parolimpiniu čempionu jis pareiškė baigiantis karjerą rinktinėje.

– Vykdami į Rio de Žaneirą galvojote apie auksą? – pasiteiravome Genriko Pavliukianeco.

– Manau, kad visi tyliai svajojo apie tokį medalį. Bet sakiau – pirmiausia važiuojame kovoti ir dirbti. Ta kova bus labai sunki, juk žinojome, kas mūsų laukia: pasaulio čempionai, parolimpiniai čempionai. Mums pirmiausia reikėjo iš grupės turnyro iškopti į ketvirtfinalį. Tai padarėme. Atkrintamosiose varžybose vėl viskas prasidėjo nuo nulio. Sunkios rungtynės vyko su kanadiečiais.

Laimėjome tik pratęsimo pabaigoje. Jau tada komanda patikėjo, kad gali kautis dėl medalio. Pusfinalyje mums teko paranki varžovė – Švedija, su ja esame žaidę ne vieną dešimtį kartų. Pusfinalyje jau iš anksto patikėjome savo pergale, o kai tai nutiko realybėje, apetitas pakilo. Finale per paskutines 24 minutes atidavėme viską.

Palyginti su ketverių metų ciklu, per kurį žaidynėms rengėmės negailėdami jėgų, šios minutės buvo tik trupiniai. Vyrai jas atidirbo.

– Jums prireikė penkių parolimpiadų, kad taptumėte čempionu. Negi nekyla noras ir apginti šį titulą?

– Prireikė šešiolikos metų. Įdomus klausimas. Bet man juk ne 20 metų. Lietuvai ir taip daug atidaviau: tris kartus rinktinei padėjau tapti Europos, keliskart – pasaulio čempione, Sidnėjaus ir Pekino žaidynėse iškovoti sidabro medalius. Norisi skirti laiko šeimai. Dukrai jau bus dešimt metų, o savo šeimą matau tik vakarais. Rinktinė be manęs tikrai apsieis, bet aš be jos neapsieisiu. Su ja treniruosiuosi, bet Lietuvai jau nebeatstovausiu.

– Tačiau jei šeima prašys padėti Tokijuje apginti parolimpiados čempionų titulą?

– Nežinau. Žiūrėsime. Greičiausiai ne. Šiandien – ne.

– Teko girdėti minčių, kad jei ne medaliai, aklųjų riedulys šalyje būtų pasmerktas išnykti.

– Negaliu sakyti nei taip, nei ne. Mums to niekas nesakė. Tik Rio de Žaneiro žaidynėse jau išgirdau, kad jei mes, neduok Dieve, liktume ketvirti, aklųjų riedulys šalyje taptų mirusia sporto šaka. Nežinau, kodėl taip kalbama. Juk yra kam žaisti aklųjų riedulį.

– Aukso medalį iškovojęs M. Bilius prabilo apie neįgaliųjų problemas. Ką jūs apie tai manote?

– Tokį šventinį vakarą nenorėčiau to komentuoti. Nežinau, kur tos problemos ir kaip jas geriau išspręsti. Bet pateiksiu vieną pavyzdį. Mūsų riedulio rinktinė aprangą, kurią vilkėdami turėjome žaisti parolimpiadoje, gavo tik likus kiek daugiau nei savaitei iki kelionės į Rio de Žaneirą. Paskui paaiškėjo, kad apranga, ypač kelnės, mums visiškai netinkama. Kelnės – žieminės. Todėl tarp kėlinių turėdavome kuo greičiau persirengti (pertraukėlė tarp kėlinių – 90 sek.), nes toje aprangoje „plaukdavome“: ją vilkėdami jausdavomės tarsi pirtyje, o parkritus aikštelėje iškart po mumis atsirasdavo bala.

Neturėjome progos jos išbandyti bent prieš mėnesį. Mums paaiškino, kad aprangą siuvęs „Audimas“ susidūrė su kažkokiomis problemomis, bet juk pinigai aprangai buvo skirti metų pradžioje. Prieš kelis mėnesius mums, nematantiems, atsiuntė nuotraukas, prašydami išsirinkti tinkamiausią aprangą. Absurdas.

Žinoma, žaidžia ne apranga, o žmonės. Bet pergalė susideda iš panašių smulkmenų.

Jautėsi nereikalingi miestui

Šalies aklųjų riedulio rinktinės vyriausiasis treneris Karolis Levickis oro uoste negailėjo kritikos sostinės valdžiai.

„Reikia išsiaiškinti, kiek Lietuvai esame svarbūs, – sakė jis. – Niekam nepasakojau, bet beveik buvau bedarbis. Visus tuos metus su komanda žaidynėms rengėmės jausdamiesi nereikalingi Vilniaus miesto savivaldybei, į priekį mus vedė tik noras. Man buvo gerokai sumažintas atlyginimas. Dabar grįžau į nežinią. Daug kas sakė, kad jei iš Rio de žaneiro neparvešime medalio, šimtu procentų liksiu bedarbis. Ateityje norėtųsi, kad keičiantis valdžiai sostinėje ji suprastų, kad viską griaunant visada bus pasekmių.“

Pasak jo, Lietuvoje nėra centralizuotos ne tik neįgaliųjų, bet ir viso sporto sistemos, kad vyktų normalus darbo procesas.

„Aklųjų riedulys seniai kultivuojamas šalyje, treneriai už tai gauna atlygį, nes dirbama profesionaliai. Šiemet ši sistema galėjo būti visiškai sugriauta“,˙– sakė K. Levickis.

Jis dirba savivaldybei priklausančioje sporto mokykloje „Tauras“. Šiais metais jam buvo perpus sutrumpintos darbo valandos, o kartu ir gerokai apkarpytas atlyginimas.

„Tai buvo mano auka tam, kad sugrįžtume iš Rio de Žaneiro su medaliais“, – santūriai šypsojosi čempionų treneris.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"