TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Patriotizmo pamokos - iš Vokietijos

2010 04 01 0:00
Gedimino Savickio (ELTA) nuotrauka

Vakar vykusiose Lietuvos ir Olandijos moterų rankinio rinktinių rungtynėse mūsų komandoje rezultatyviausia buvo Birutė Stellbrink (Grušauskaitė).

29 metų rankininkė jau devynerius metus rungtyniauja Vokietijoje. Ten sukūrė šeimą - ištekėjo už rankininko Torsteno Stellbrinko.

B.Stellbrink pastaruosius dvejus metus patekdavo į rezultatyviausių Vokietijos Bundesligos žaidėjų dešimtuką. Jos talentas buvo įvertintas ir Lietuvoje - nuo 2007 metų Birutė nuolat kviečiama į šalies rinktinę, o praėjusiais metais buvo išrinkta geriausia Lietuvos rankininke.

Šį sezoną B.Stellbrink atstovauja Bundesligoje kol kas 7 vietą užimančiam Gepingeno "Frisch" klubui ir per rungtynes vidutiniškai pelno 7 įvarčius.

"Beru" Vokietijoje praminta lietuvė visuomet noriai atvyksta į Lietuvos rinktinę ir demonstruoja ne visoms žaidėjoms būdingą patriotiškumą.

- Kuo skiriasi Lietuvos ir Vokietijos moterų rankinis? - LŽ paklausė B.Stellbrink.

- Bundesligą būtų sunku palyginti su Lietuvos lyga. Vokietijoje rankinis daug populiaresnis, į mūsų klubo "Fresch" namų rungtynes nuolat susirenka iki 1,5 tūkst. žiūrovų. Turime ištikimų aistruolių būrį. Žaidimo lygis taip pat kur kas aukštesnis.

- Galima sakyti, kad Vokietijoje jau įleidote šaknis?

- Iš Lietuvos išvykau 2001-aisiais būdama 19-os ir jau devynerius metus rungtyniauju Vokietijos klubuose. Ištekėjau už rankininko, tačiau vaikų dar neturime. Šį sezoną mums tenka gyventi atskirai. Nuo praėjusios vasaros, kai išvykau į Gepingeno komandą, mus skiria apie 300 kilometrų.

Neseniai Bylefeldo universitete įgijau vokiečių kalbos mokytojos specialybę. Galbūt kada nors grįšiu į Lietuvą ir mokysiu vaikus.

- Savo planuose paliekate vietos ir Lietuvai?

- Kol kas negaliu vienareikšmiškai atsakyti, tačiau jau imu kitaip planuoti savo ateitį. Rankinio amžinai nežaisiu, man jau 29-eri, todėl laikas susirasti kitą pragyvenimo šaltinį. Dėl šios priežasties sutikau vasarą persikelti į "Bad Wildungen" komandą. Ji žais žemesnėje lygoje, bet ten man pažadėtas ir kitas darbas - sporto internate dirbsiu su jaunaisiais talentais ir sieksiu trenerės licencijos.

Vis dažniau pamąstau apie savo vaikus. Todėl kada nors teks baigti karjerą arba ją pristabdyti. Vyrams šiuo atžvilgiu lengviau - jie gali žaisti ilgai nesukdami dėl to galvos.

- Teigiama, kad niekada neatsisakote padėti Lietuvos rinktinei.

- Rinktinei atstovauju nuo 2007 metų ir atvykstu visada, kai tik gaunu kvietimą. Atstovauti savo šaliai yra didžiulė garbė. Kai prieš rungtynes išgirstu Lietuvos himną, per kūną perbėga malonūs šiurpuliukai. Kiekviena žaidėja kvietimą žaisti rinktinėje turi priimti kaip didžiulę garbę.

- Žinomos Lietuvos rankinio žaidėjos Sigita Strečen ir Aušrelė Fridrikas anksčiau priėmė atitinkamai Vokietijos ir Austrijos pilietybes, tad ir atstovavo šių šalių rinktinėms. Ar vokiečiai neskatina Jūsų taip pasielgti?

- Rimtų pasiūlymų nebuvo, todėl negaliu pasakyti, ar juos svarstyčiau. Be abejo, su Vokietijos rinktine galima pasiekti aukštų rezultatų, tačiau tai niekada neatstos tikro pasididžiavimo jausmo, kai atstovauji savo gimtosios šalies komandai. Esu optimistė ir manau, kad su Lietuvos rinktine anksčiau ar vėliau vis tiek pateksime į pasaulio ar Europos čempionatą. Toks yra mano karjeros tikslas. Reikia daug dirbti ir stengtis. Viskas įmanoma.

- Praėjusį rudenį pasikeitė Lietuvos rankinio federacijos vadovybė. Ar pajutote tai?

- Juntamas pagyvėjimas. Atsirado daugiau dėmesio žaidėjams, to labai trūko pastaruosius dvejus metus, kai Rankinio federacija, galima sakyti, neturėjo jokios valdžios.

Štai - kad ir rungtynės su Olandija. Žaidėme ne bet kur, o garsiojoje Kauno sporto halėje, kelias dienas gyvenome gerame viešbutyje. Jaučiame, kad federacijos vadovai stengiasi dėl mūsų.

Be abejo, visada trūks pinigų. Bet jei dėl to verksime, nieko nebus. Visi turime parodyti didelį norą dirbti kartu, ir Lietuvos rankinio situacija gerės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"