TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Pirmajam treneriui čempionė per toli

2012 08 02 9:01
Kai Londono žaidynių čempionė R.Meilutytė su treneriu J.Ruddu (nuotraukoje) vaikšto po olimpinį kaimelį, jaunąją plaukikę išugdęs G.Martinionis jos pergale džiaugiasi iš tolo./Sauliaus Ramoškos nuotrauka

Kai olimpine čempione tampa penkiolikmetė, visiems be galo įdomu, kaip pasaulio įžymybe staiga virtusi paauglė kopė į Olimpo viršūnę.

Dvejus metus kartu dirbančių Lietuvos plaukikės Rūtos Meilutytės ir britų trenerio Jonathano Ruddo pavardės nejučia sulipo. Teisybės dėlei reikėtų pridurti, jog per tiek laiko tokio kalibro plaukikės neparengsi.

Džiaugdamiesi fantastiškais Anglijos Plimuto mieste esančio garsaus plaukimo klubo ir ten su lietuve dirbančio minėtojo brito nuopelnais, norėtume pagerbti pirmąjį Rūtos trenerį. Vargu ar šiandien didžiuotumės prieš visą pasaulį mūsų vunderkinde, jei ne jauno Kauno plaukimo mokyklos trenerio indėlis.

Po R.Meilutytės triumfo LŽ maloniai pabendravo su didžiojo sporto duris Rūtai atvėrusiu 32-ejų plaukimo specialistu Giedriumi Martinioniu.

Krepšinis pralaimėjo

- Kokia buvo Jūsų pažintis su Rūta?

- Pamenu, kaip močiutė atvedė į baseiną Rūtą - šviesiaplaukę, smulkutę, bet atletiško sudėjimo, tvirtą. Ji buvo su mėlynu maudymuku, be akinukų, be kepurės, be šlepečių, tik su rankšluosčiu. Iškart pamačiau, kad mergytė puikių duomenų. Pradėjome mokytis plaukti: žaidėme, nardėme, burbuliavome. Ir skendome.

- Skendote?

- Per pirmąją treniruotę ji įšoko į vandenį, net nepagalvojusi, jog ten gali būti gilu. Pamačiau: stovi ant dugno ir žiūri į mane mėlynomis akimis rankas ištiesusi. Gerai, kad buvo pirmame takelyje, - greitai ištraukiau. Iš pradžių mokėmės plaukti, paskui jau rimtai treniravomės.

- Kodėl būtent į baseiną močiutė atvedė Rūtą?

- Jie gyveno Šilainiuose, netoli baseino. Manau tai ir lėmė tokį pasirinkimą.

- O kaip ji atsidūrė pas Jus?

- Tuo metu rinkau jos amžiaus vaikų grupę - gimusių 1997-aisiais. Rūtai buvo septyneri. Tiesa, buvo ir pertraukų. Jos tėvas norėjo, kad duktė lankytų krepšinį. Bet ji norėjo plaukti.

- Mažus vaikus tikriausiai sunku suvaldyti?

- Tokio amžiaus vaikams labiau rūpi žaidimai, o aš stengiausi nuo pat pradžių pratinti prie rimto darbo. Šiuo atžvilgiu esu labai griežtas. Pamažu susidraugavome. Tačiau Rūtos tėtis vis tiek neatsisakė minties iš dukros padaryti krepšininkę. Nutrūko mūsų užsiėmimai. Gal mėnesį Rūta ištvėrė be baseino, o tada jau tėtis nebeiškentė, matydamas, kaip ji kankinasi. Jis man paskambino ir paklausė, ar gali duktė sugrįžti. Negi galėjau uždrausti. Ir jau po penkių minučių mergaitė buvo baseine. Atbėgusi apsikabino valytoją iš džiaugsmo, kad vėl galės plaukti.

- Kuriais metais tai buvo?

- Seniai - 2005-aisiais.

Kai požiūriai nesutampa

- Kodėl tėtis taip nenorėjo, kad Rūta plauktų?

- Manau, jis manė, kad žaisdama krepšinį duktė turės didesnes perspektyvas, daugiau uždirbs, norėjo, kad ji išvyktų į JAV ir žaistų universiteto merginų krepšinio komandoje. Jų šeima gana sunkiai vertėsi (Rūtos mama žuvo, kai mergaitei buvo treji - red.) ir tėtis buvo priverstas išvykti uždarbiauti į užsienį. Aš jam rodžiau varžybų protokolus - dukters dinamikos rezultatus... Nemažai teko padėti pastangų, kad ji liktų šiame sporte. Tuo metu tėvo jau nebuvo šalia. Tik močiutė. Tai nuostabus žmogus - jai svarbiausia, kad tik anūkei būtų gerai. Žinoma, ji turėjo atsižvelgti ir į sūnaus, Rūtos tėvo, nuomonę. Tačiau dabar visi įsitikinome, kad Rūtos pasirinkimas buvo teisingas.

- Mergaitę treniravote iki 2010-ųjų?

- Taip. Kartu dirbome septynerius metus. Jau dvejus ji gyvena ir treniruojasi Anglijoje.

- Kaip apibūdintumėte ją kaip sportininkę?

- Ji labai talentinga, tačiau tuo niekada nesididžiavo. Labai paprasta nuoširdi mergaitė. Ką jai sakydavau, viską vykdė ir dėjosi į galvą. Nebuvo jokių problemų. Visada buvau už tai, kad vaikai gyventų su tėvais. Ir šiuo atveju nenorėjau tapti kliūtimi. Mūsų darbas buvo nuoseklus, puikiai vienas kitą supratome ir dirbome iki 2010 metų. Kai Rūta pasiekė tarptautinės sporto meistrės lygį, tėvas ją išsivežė.  

- Santykiai išliko geri?

- Nebendraujame su Rūtos tėvu.

- Kodėl?

- Toks yra jo sprendimas. Rūta nenorėjo niekur važiuoti iš Lietuvos. Pats turėjau ją įkalbėti, kad išvažiuotų. Nors tiek darbo ir širdies įdėta...

- Gal būdamas toli nuo dukters tėtis pavydėjo Jums kasdienio bendravimo su Rūta?..

- Gali būti. Aš jį suprantu kaip tėvą.

Jokio atsakymo

- Su Rūtos treneriu J.Ruddu esate pažįstami?

- 2010-aisiais parašiau jam laišką, paprašiau, kad priimtų mane: norėjau susipažinti, pamatyti baseiną, sužinoti metodikas. Jis prižadėjo atsakyti už kelių dienų. Bet iki šiol nesulaukiau jokio atsakymo.

Jo indėlis didžiulis. Kas drįstų suabejoti Ruddo profesionalumu. Tad būtų įdomu bent pasikalbėti su juo apie mums abiem rūpimus dalykus.  

- Tikriausiai labai skaudu, kai dabar visi nuopelnai priskiriami britui.

- Net skaitant mūsų spaudą susidaro įspūdis, kad užsienietis per dvejus metus sugebėjo išugdyti plaukimo Sabonį.

- Sporto visuomenė žino, kad dar būdama Jūsų auklėtinė Rūta pagerino ne vieną Lietuvos moterų rekordą.

- Taip. Į Angliją ji išvažiavo jau būdama Lietuvos superžvaigždė - tarptautinė plaukimo sporto meistrė. Jau tada visi pamatė jos potencialą. Kai į Lietuvą buvo atvykęs sporto mokslininkas buvęs kaunietis Genadijus Sokolovas (jis dirbo su garsiausiais JAV plaukikais - red.), filmuodamas Rūtą jis manęs paklausė: "Kas čia per žvėris - iš kur ją ištraukei? Man tai buvo didžiausias komplimentas po ketverių bendro mūsų darbo su Rūta metų.

- Kokie santykiai su Rūta dabar?

- Kai ji išvyko, pirmus metus bendravome daug. Ji prašė mano pagalbos, rūpinausi jos reikalais. Bet pamažu atitolome. Jos man labiausiai gaila. Ji labai jautri, labai myli tėtį, nenori jokių pykčių. Kai pernai vasarą neišvykau į Europos jaunimo olimpinį festivalį Turkijos mieste Trabzone (ten G.Martinionio auklėtinę lydėjo jau britų treneris J.Ruddas - red.), kur Rūta iškovojo tris medalius, pagerino moterų 100 m krūtine rekordą ir įvykdė olimpinį A normatyvą - red.), nuo tada nebesikišu niekur, kad jai nepakenkčiau.

Labai džiaugiuosi fantastiška Rūtos pergale Londone ir linkiu jai didžiulės sėkmės ateityje. Tikiuosi, didžiuliai krūviai tokiame amžiuje jai nepakenks, ir rezervas dar yra paliktas.

Sava bala mieliausia

- Ar talentingai mergaitei treniruojantis Kaune, 25 m ilgio baseine, būtų įmanoma pasiekti tokių aukštumų?

- Šiame baseine išugdyti net keli olimpiečiai: Rolandas Gimbutis, Saulius Binevičius, Rimvydas Šalčius. Čia savo karjerą pradėjo ir Rūta. Manau, ne vien bazė lemia rezultatus. Daug priklauso nuo sportininko charakterio, jį supančių žmonių, draugų. Puikiai galime dirbti ir trumpame baseine, o prieš pat varžybas yra rengiamos stovyklos užsienyje. Ten atsiribojame nuo viso pasaulio: niekas neblaško, viskas vyksta griežtai pagal planą. Namuose juk neatsiribosi nuo visko. Po tokių stovyklų sportininkai grįžta pasitempę, numetę svorio, raumeningi. Žinoma, puiku būtų turėti gerą sporto bazę ir namie, tačiau net ir neturėdami tokios lietuviai sugeba išugdyti puikių plaukikų.

- Mačiau Jūsų baseino nuotraukas - nekoks vaizdas...

- Ten kasmet vasarą išleidžiamas vanduo, apžiūrima, kur nutrupėjusios plytelės. Dabar tvarkomi filtrai ir vamzdžiai, renovuojama pirtelė.

- Esate taip užgrūdinti realybės, kad nieko nedramatizuojate.

- Mums vis žada pastatyti 50 m ilgio baseiną. Bet aš niekur neisiu iš šios balos, nes tai yra mano bala. Ir jos nepakankamas ilgis nesutrukdė Rūtai ir kitiems mūsų atletams pasiekti aukštumų.

- Ar Rūta turi savybių, kurios jai trukdo siekti aukščiausių tikslų?

- Ji sukurta būti čempione. Jau prieš dvejus metus jos koja buvo 42 dydžio, plaštaka - kaip vyro. Visa stipri, vikri. Pamažu dėjome pamatus ir buvo tik laiko klausimas, kada ji sprogs. Išvažiavo į Angliją ir ten sprogo. Gaila, kad ne čia. Bet džiaugiuosi, kad ji jau perrašė istoriją. Kaip bus toliau, žiūrėsime.

Artimųjų nuopelnas

- Su čempionais būna nelengva dirbti.

- Man buvo lengva. Net neturėdavau prie ko prisikabinti.

Kadangi esu maksimalistas, po kiekvieno jos starto iš pradžių pabardavau už klaidas, kad neatsipalaiduotų, o paskui, kad per daug neužaštrinčiau, pagirdavau už valią, greitį, atkaklumą. Už kiekvieną rekordą visada kaip nors paskatindavau.

- Kaip?

- Po kiekvieno Lietuvos rekordo eidavome į McDonald's, ten leisdavau išsirinkti vieną patiekalą. Ji labai mėgo tą nesveiką maistą. Žinoma, įspūdingais rezultatais užsitarnaudavo ir vertingesnių premijų. Taip mes žaisdavome. Rūtai itin svarbu turėti motyvaciją.

- Kieno tai nuopelnas?

- Ji labai gerai išauklėta. Negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio nei apie jos močiutę, nei apie tėvą. Mergaitė išaugo paklusni, mandagi, santūri ir labai valinga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"