Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
SPORTAS

Po sunkios traumos į aikštę grąžino futbolo ilgesys

 
2017 08 19 12:00
Iki sunkios traumos Edvinas Girdvainis (dešinėje) buvo tapęs vienu pagrindinių Lietuvos rinktinės gynėjų.
Iki sunkios traumos Edvinas Girdvainis (dešinėje) buvo tapęs vienu pagrindinių Lietuvos rinktinės gynėjų. AFP/Scanpix nuotrauka

Futbolininkas Edvinas Girdvainis pastaraisiais mėnesiais patyrė įvairių išgyvenimų. Vieną dieną po patirtos kraupios traumos buvo kilusi grėsmė tolesnei jo karjerai. Kitą – džiugios naujienos iš medikų ir patikinimas, kad sportininkas galės toliau užsiimti mėgstama veikla.

Lenkijos klubui Glivicių „Piast“ priklausančio 24-erių Lietuvos rinktinės gynėjo gyvenimas galėjo apvirsti aukštyn kojomis vieną kovo vakarą. Per „Piast“ treniruotę E. Girdvainis susidūrė su vartininku ir pajuto veriamą skausmą nugaroje. Iš pradžių futbolininkas pamanė, kad tai paprastas raumens sumušimas, ir į tai nekreipė dėmesio. Tačiau netrukus pasijuto blogai ir kreipėsi į medikus. Šie pranešė šokiruojančią žinią – trūko inkstas.

Be treniruočių – tris mėnesius

„Kai dabar prisimenu tą epizodą, viskas atrodo siurrealistiškai, tarsi to nebūtų nutikę. Treniruotės metu praktikavomės smūgiuoti galva į vartus po aukštų perdavimų. Atskriejant kamuoliui, pašokome kartu su vartininku ir susidūrėme ore“, – prisimindamas nelemtą epizodą, „Lietuvos žinioms“ pasakojo E. Girdvainis.

Prasidėjus vidiniam kraujavimui, futbolininkas tikino baimės nejautęs, nes tada buvo ištiktas šoko. O lenkų gydytojai net prabilo apie niūriausias prognozes.

„Ligoninėje man pasakė, kad gali tekti šalinti pažeistą inkstą. Pasakiau – darykite ką reikia, kad tik gyvybei pavojus nekiltų. Bet vienas gydytojų siūlė palūkėti, nors jaučiausi labai prastai. Net judėti negalėjau. Nežinau, kodėl jie nusprendė laukti, bet tas laukimas išėjo į naudą. Vėliau sutvarkė žaizdą, ir savijauta po truputį ėmė gerėti, inkstas išgijo“, – pasakojo gynėjas.

Netrukus prasidėjo ilgas reabilitacijos procesas, o pirmąsias dvi savaites iš Klaipėdos kilusiam sportininkui apskritai buvo uždrausta net keltis iš lovos.

„Buvo labai sunku, nes jaučiau, kaip visas treniruotėse įdėtas darbas eina perniek, raumenys nyksta ir glemba. Anksčiau nebuvau patyręs rimtesnių traumų, todėl ėmė apmaudas“, – prisiminė E. Girdvainis.

Šias sunkias akimirkas jam padėjo iškęsti širdies draugė Greta, kuri visuomet šalia buvo, ir šeimos nariai. Futbolininkas taip pat sulaukdavo gausybės palaikymo žinučių iš sirgalių ir savo kolegų.

Kai galiausiai birželio mėnesį medikai atlikę visus reikiamus tyrimus futbolininkui įjungė žalią šviesą ir leido treniruotis, šis į aikštę puolė su didžiuliu entuziazmu.

„Labai laukiau tos akimirkos, vis galvojau, kaip įsiliesiu į komandą, dėliojau treniruočių planus. Sugrįžus į aikštę viską norėjosi daryti kaip anksčiau. Tačiau trys mėnesiai be treniruočių padarė savo. Kamuolys neklausė, pratimai neišėjo, todėl ėmė pyktis. Nors medikai prašė nesiplėšyti, į šias pastabas nereagavau. Norėjau būti toks pats, kaip iki traumos. Tik vėliau nusiraminau ir ėmiau dirbti kantriai bei nuosekliai“, – juokėsi pasakodamas E. Girdvainis.

Sugrįžimo jaudulys

Reabilitacijos laikotarpiu turėdamas nemažai laisvo laiko E. Girdvainis grįžo į gimtinę. O birželį apsilankė ir nacionalinės rinktinės rungtynėse Vilniuje su Slovakijos komanda.

„Itin keistai jaučiausi būdamas ne su vaikinais aikštėje. Atvykus prie stadiono teko dairytis, kur palikti automobilį, tribūnose – ieškoti biliete pažymėtos savo vietos. Kažkas naujo, nepatirto, juk kai žaidi – tave atveža tiesiai į stadioną autobusu, viskuo pasirūpina personalas, – juokėsi jis. – Sėdėti tribūnose ir matyti žaidžiančią rinktinę iš šalies labai neįprasta. Tiesa, replikų nelaidžiau. Esu ramus žiūrovas, o išsikraunu aikštėje.“

„Ligoninėje pasakė, kad gali tekti šalinti pažeistą inkstą. Pasakiau – darykite ką reikia, kad tik gyvybei pavojus nekiltų.“

Paskutinę birželio dieną E. Girdvainis ir pats sugrįžo į aikštę – draugiškose „Piast“ rungtynėse su Šcecino ekipa treneriai jam leido rungtyniauti 60 minučių.

„Nors rungtynės buvo draugiškos, iš pradžių didžiulis jaudulys apėmė. Po ilgos pertraukos nelengva prisiminti, kaip judėti aikštėje, nuspėti kamuolio skriejimo trajektoriją. Bėgioti per treniruotes yra viena, o žaisti rungtynėse – visai kas kita“, – tikino futbolininkas.

Į „Piast“ klubą jis atvyko 2016-ųjų vasarą. Būtent sėkmingas žaidimas Lenkijoje padėjo E. Girdvainiui įsitvirtinti ir Lietuvos rinktinėje. O prieš tai jis atstovavo Ispanijos trečio diviziono klubui „Marbella“.

Žaidėjo sutartis su „Piast“ galioja dar iki 2019-ųjų vasaros. Lenkijos čempionatas daugeliui perspektyvių futbolininkų tampa karjeros tramplinu į aukštesnio lygio Europos klubus.

„Lenkijos lyga stebima skautų, iš čia gali išvažiuoti bet kur, jei gerai žaisi. Turiu gerą agentą, kuris dirba šiuo klausimu. Susirasti pajėgų klubą kiek sunkiau trisdešimtmečiams, o aš dar palyginti jaunas. Tad viskas priklauso tik nuo manęs“, – įsitikinęs 24-erių gynėjas.

Žaidėjui Lenkijoje patiko viskas: puikūs futbolo stadionai, žiniasklaidos dėmesys šiai sporto šakai, aistringi sirgaliai. Tiesa, pastarieji ne visuomet būna geranoriški.

„Lenkai mėsta futbolą taip, kaip mes krepšinį, ir gerai palaiko savo komandas. Jeigu laimi, jiems esi dievas. Tačiau jei pralaimi – geriau patylėti ir praeiti pro juos nuleidus galvą. Taip bus geriau“, – sirgalių kultūros niuansus atskleidė lietuvis.

Į Sibirą

Tačiau Lenkijos futbolo peripetijas Lietuvos rinktinės gynėjas kol kas priverstas pamiršti. Dar prieš kaimynų „Ekstraklasa“ lygos sezono pradžią E. Girdvainis žinojo, kad savo šanso „Piast“ komandoje vėl bus priverstas laukti kelias savaites ar net mėnesius. Todėl sutiko būti išnuomojamas kitai komandai, o žaidėją savo gretose panoro matyti Rusijos antro diviziono klubas Tomsko „Tom“.

„Piast“ ir „Tom“ sandoris įvyko prieš keturias savaites. Lietuvio negąsdino net tai, kad Tomskas yra vakarinėje Sibiro dalyje.

„Nebuvo jokio nustebimo, nes aš pats pasirinkau tokį maršrutą. Nemačiau prasmės likti Glivicėse bei sėdėti ant suolo. Ir taip daug laiko praradau gydydamasis. Atsirado „Tom“ pasiūlymas ir sutikau, nes man būtina atgauti buvusią sportinę formą, kad vėl grįžčiau į Lenkiją“, – aiškino E. Girdvainis.

Naujoje aplinkoje iš pradžių teko įveikti ir aklimatizacijos iššūkius, mat Lenkiją ir Tomską skiria penkios laiko juostos.

„Pirmosiomis dienomis buvo sunku, nes užmigti pavykdavo tik vėlai naktį, ilgiau miegodavau ryte. Bet pamažu pripratau“, – sakė futbolininkas.

Tomske E. Girdvainis nėra vienintelis lietuvis – šio miesto komandą vasarą papildė ir kitas gynėjas Tomas Mikuckis.

Rusijos antrame divizione „Tom“ klubas po 8 turų užima 10-ąją vietą. E. Girdvainis jau spėjo sužaisti 5 rungtynes. Kitas jo tikslas – susigrąžinti vietą Lietuvos nacionalinėje rinktinėje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"