TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Politika ant ledo arba kas buvo Čekoslovakijos „Žalgiris“?

Triumfo akimirka: Čekoslovakijos rinktinės narys Jiri Holikas (centre) ne iškart galėjo patikėti antrąja savo komandos pergale prieš Sovietų Sąjungos ekipą 1969 metų pasaulio čempionate. ceskapozice.cz nuotrauka

Šią istoriją norėtųsi pradėti nuo epizodo iš 1972 metų žiemos olimpinių žaidynių, kurios vyko Saporo mieste Japonijoje.

Paskutinę ledo ritulio turnyro dieną Čekoslovakijos ir Sovietų Sąjungos rinktinės turėjo išsiaiškinti, kuri komanda keliaus namo iškovojusi aukso medalius, o kuri tenkinsis sidabru.

Didelės intrigos žiūrovai nesulaukė. Trečiame kėlinyje Čekoslovakija atsilikinėjo 2:5 ir neturėjo galimybių iškovoti pergalę. Mus dominantis įvykis nutiko kaip tik tada. Čekų puolėjas Vaclavas Nedomanskis gavo ritulį netoli Sovietų Sąjungos rinktinės vartų, tačiau vietoj to, kad muštų į juos, apsisuko ir paleido smūgį į varžovų atsarginių žaidėjų suolelį.

Toks V. Nedomanskio poelgis nebuvo paskatintas vien tik nusivylimo dėl praleistos progos iškovoti titulą apie kurį svajoja dauguma sportininkų. Tai buvo politinis pareiškimas, Čekoslovakijos gyventojų požiūrio į Sovietų Sąjungą išraiška. Ledo ritulio arena čekams ir slovakams buvo tas pats, kas lietuviams krepšinio aikštelė, o sportas – sfera, kurioje buvo galima atvirai išreikšti neapykantą.

1968 metais Čekoslovakijoje įsismarkavo Prahos pavasaris. Komunistinis režimas jau keletą metų buvo atleidęs iki tol tvirtą cenzūrą ir kontrolę. Kinas išgyveno aukso amžių. Naujosios bangos filmai laimėdavo oskarus, buvo galima sakyti tai, ką galvoji ir atrodė, jog gyvenimas po truputį gerėja. Viską pakeitė į šalį įriedėję Sovietų Sąjungos tankai. Valdžios kritika, laisvas mąstymas ir liberalios reformos buvo reiškiniai, kuriuos komunistiniame bloke reikėjo užgniaužti. Tai buvo padaryta naudojant brutalią jėgą.

Taip jau sutapo, kad 1969 metais, praėjus septyniems mėnesiams po okupacijos, vykusiame pasaulio ledo ritulio čempionate pagrindiniais favoritais buvo būtent Čekoslovakijos ir SSRS rinktinės. Čempionais tapo pastarieji, tačiau abu komandų susitikimus laimėjo čekoslovakai. Tai buvo pirmas kartas kai kuri nors rinktinė pasaulio čempionate sugebėjo du kartus nugalėti Sovietų Sąjungą. Po pirmosios pergalės minios džiugiai šventė gatvėje, o po antrosios – daugiau nei pusės milijono žmonių šventė pavirto atviru maištu, kurį malšinti teko policijai ir kariuomenei.

Beje, šie neramumai tapo pretekstu leidusiu iš valdžios išstumti paskutinius Prahos pavasario lyderius. Šalyje prasidėjo normalizacijos procesas, kuris realybėje reiškė grįžimą į gilų sąstingį. Ledo ritulio arenos tapo viena iš retų erdvių, kurioje buvo galima pajusti bent sąlyginę laisvę ir simboliškai išreikšti protestą.

Priešprieša tarp rinktinių išliko, o savo apogėjų pasiekė 1972 metų olimpiadoje apie kurią rašėme teksto pradžioje. Beje, tuometinis Jungtinių Amerikos Valstijų rinktinės narys Markas Howe'as minėtas varžybas vėliau apibūdino kaip pačias brutaliausias kokias jam teko matyti gyvenime, o čekoslovakų vartininkas jose į Sovietų Sąjungos žaidėjus sulaužė bent keletą lazdų. Karo metafora šiose varžybose tapo beveik nebe metafora.

Nuoskaudas, kurias paliko ši nesėkmė, po kelių mėnesių išgydė didžiausias Čekoslovakijos triumfas. 1972 metais pasaulio ledo ritulio čempionatas vyko Prahoje. Po pergalės olimpiadoje favoritais buvo laikyta Sovietų Sąjungos rinktinė, tačiau namų sirgaliai buvo pasiruošę sukurti neįtikėtiną atmosferą. Pirmasis ekipų tarpusavio mačas baigėsi lygiosiomis 3:3. Antrosios varžybos turėjo vykti iki turnyro pabaigos likus dviem dienoms. Tai reiškė, kad susitikimas nebūtinai turėjo būti lemiamas, tačiau galimybės, jog į favoritų dvikovą įsikiš kuri nors kita rinktinė, buvo menkos. Visi tikėjosi, kad pirmos vietos likimas paaiškės tą vakarą.

Varžybos buvo dramatiškos. Antrojo kėlinio pradžioje čekoslovakai atsilikinėjo rezultatu 1:2, tačiau sugebėjo išlyginti rezultatą. Galiausiai pergalingą įvartį įmušė Jaroslavas Holikas. Žmonės pasipylė į Prahos ir kitų miestų gatves bei šventė iki paryčių, o riaušių šį kartą buvo išvengta. Pergalė buvo dar saldesnė dėl to, jog buvo nutraukta devynių iš eilės Sovietų Sąjungos laimėtų čempionatų serija.

Beje, šios kovos turėjo tiesioginės reikšmės ir Lietuvos sporto istorijai. Ledo ritulio mačus buvo galima matyti per televizorių, o akivaizdžios nesantaikos tarp valstybių žiūrint varžybas buvo neįmanoma nepastebėti. Čekoslovakų pergalės septinto dešimtmečio pabaigoje ir aštunto pradžioje atrodė labai žavingai. Nemaža dalis lietuvių buvo susidomėję ledo rituliu bei bandė šią sporto šaką praktikuoti. Priešiškumą matė ne vien sirgaliai, bet ir SSRS vadovai, todėl ledo ritulio populiarumas buvo sąmoningai slopinamas. Jeigu istorija būtų susiklosčiusi kiek kitaip galbūt šiuo metu didžiuotumėmės ne vien turtinga krepšinio, bet ir ledo ritulio tradicija.

Nutraukus ilgą Sovietų Sąjungos dominavimą pasaulio čempionatuose, didžiuoju čekoslovakų tikslu liko pergalė olimpinėse žaidynėse. Bene geriausia proga laimėti aukso medalius buvo 1976 metais Insbruke (Austrija), kada nugalėtojų titulo savininkai sprendėsi paskutiniame mače tarp abiejų komandų. Čekoslovakai pirmavo, tačiau vėliau paleido pergalę ir išsvajotus aukso medalius. Jų reikėjo laukti iki 1998-ųjų, o pergalę tada šventė tik čekai. 1992 metais abi tautos išsiskyrė į dvi atskiras valstybes.

Tai buvo pirmos olimpinės žaidynės, kuriose dalyvavo profesionalūs ledo ritulininkai, žaidžiantys NHL. Rusijos rinktinė buvo laikoma favorite, tačiau vartininko Dominiko Hašeko vedami čekai iškovojo pergalę rezultatu 1:0. Pastarasis, beje, atlaikė visus 20 rusų paleistų smūgių. Ši pergalė neturėjo didelės politinės reikšmės, tačiau priminė seną priešpriešos istoriją ir, svarbiausia, leido džiaugtis aukso apdovanojimais.

Po Sovietų Sąjungos ir komunistinio bloko žlugimo praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų šiek tiek sunku į to meto kovas sporto arenose ir jų politizavimą žiūrėti visiškai rimtai. Ypač žmonėms, kurie, kaip ir šio teksto autorius, užaugo stebėdami jau nepriklausomos Lietuvos sportą, bei kurių matytos Lietuvos krepšinio rinktinės kovos su Rusija turėjo tik tolimą praėjusių laikų atgarsį, o ne garsų politinį skambesį. Vis dėlto politinis kontekstas lieka svarbia sporto istorijos dalimi, kurią kartais įdomu prisiminti ir apmąstyti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"