Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
SPORTAS

Prezidentas kursuos tarp Lietuvos ir Šveicarijos

 
2017 10 05 12:00
Lietuvos rinktinėje Tomas Danilevičius žaidė 71 rungtynes ir pelnė 19 įvarčių.
Lietuvos rinktinėje Tomas Danilevičius žaidė 71 rungtynes ir pelnė 19 įvarčių. "Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka

Tomas Danilevičius 15 metų rungtyniavo Lietuvos futbolo rinktinėje, vėliau stengėsi nepraleisti nė vienų jos rungtynių kaip žiūrovas, o šį vakarą savo tautiečių mačą su Maltos komanda iš Takalio stadiono tribūnų stebės jau būdamas Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentu.

Pastaruoju metu Šveicarijoje gyvenančiam 39-erių T. Danilevičiui šios pareigos patikėtos per LFF konferenciją, vykusią praėjusį savaitgalį. Jau pirmadienį naujasis prezidentas spaudė rankas savo pavaldiniams ir apžiūrinėjo darbo kabinetą federacijos būstinėje.

„Kabinetas erdvus, jaukus, pro langą matyti gražus vaizdas į LFF stadiono aikštę. Bet mano tikslas nėra sėdėti užsidarius čia nuo 8 iki 17 valandos. Tai tikrai nepagerins darbo našumo“, – kalbėjo buvęs rinktinės kapitonas, neketinantis atsisakyti veiklos Šveicarijoje, kurioje prieš kelerius metus su draugais ėmėsi verslo. Pasak jo, suderinti dvejas pareigas neturėtų būti sunku.

– Jūsų rinkimų programoje vienas nurodytų tikslų buvo federacijos įvaizdžio gerinimas. Pripažinkime: bus sunku, – taip „Lietuvos žinios“ pradėjo pokalbį su Tomu Danilevičiumi.

– Todėl šį uždavinį laikau prioritetiniu. Taip, bus sunku, tačiau šio tikslo siekis priklauso ne nuo manęs vieno. Laukia didelis darbas, o jį dirbti turime visi.

– Šiemet pakeitus LFF įstatus prezidento funkcija tapo labiau reprezentatyvi, jis neteko kai kurių galių.

– Nemanau. Juk prezidentas reprezentuoja šalies futbolą visame pasaulyje. Ar tai maža galia? O sprendimų priėmimu rūpinasi LFF konferencija, tada – Vykdomasis komitetas, generalinis sekretorius. Prezidentas pirmininkauja Vykdomajam komitetui, tik neturi „autoritarinių“ galių. Bet suteikti jas vienam žmogui nebūtų logiška. Tokia yra pasaulinė praktika.

– Jūsų pirmtakas Edvinas Eimontas inicijavo daug reformų, tačiau, nesulaukęs kolegų pritarimo, atsistatydino. Ar susidarėte nuomonę apie jo darbo rezultatus?

– Kai žaidžiau futbolą, nekomentuodavau kitų futbolininkų pasirodymo. Dabar nenoriu kalbėti ir apie buvusius LFF prezidentus. Būtų nekorektiška. Visi jie padarė ir kai ką teigiama, ir kai ką neigiama. Tik pridursiu, kad atėjęs čia nesirengiu nieko griauti, o gerus darbus būtina tęsti.

– Ankstesnis vadovas inicijavo federacijos gerojo valdymo praktikos modelį, bet jis dar nepatvirtintas. Prie to modelio formavimo prisidėjote ir jūs. Kokios šios naujovės perspektyvos?

– Pagrindinis tokio valdymo pranašumas – visuotinis futbolo forumas, kuriame specialistai diskutuoja apie problemas. Jame ir buvo suformuota darbo grupė šiam modeliui įgyvendinti. Mano įsitikinimu, savo forumus privalo rengti visų apskričių futbolo federacijos, kelti ir spręsti ten savo problemas. O kalbant apie gerojo valdymo praktikos modelį, dokumentai parengti, bet reikia juos toliau tobulinti. Darbo grupės ataskaita dar nėra šventas raštas. Tobulinsime ir numatytą LFF veiklos strategiją iki 2020-ųjų.

Tomas Danilevičius: "Jei būtų vaistų nuo šios futbolo ligos, suleistume į veną ir ligonis kaipmat pasveiktų. Deja, ne viskas taip paprasta."/LFF nuotrauka
Tomas Danilevičius: "Jei būtų vaistų nuo šios futbolo ligos, suleistume į veną ir ligonis kaipmat pasveiktų. Deja, ne viskas taip paprasta."/LFF nuotrauka

– Kai tapote pretendentu į LFF prezidentus, kaipmat buvo prisiminta, kad jūsų sesę yra vedęs generalinis sekretorius Nerijus Dunauskas. Jo tėvas Leonas Dunauskas – taip pat Vykdomojo komiteto narys. Tokios paralelės netrikdo?

– Tai akivaizdus faktas, kurio niekaip nepaneigsiu. Vis dėlto mums derėtų kalbėti apie kompetenciją, o ne apie šeimos saitus. Jei tavo darbas bus nekokybiškas, nesusidorosi su atsakomybe, nepadės jokie giminystės ryšiai. Užsienio klubuose ir rinktinėje žaidžiau ne todėl, kad pažinojau N. Dunauską. Jis taip pat dirbo LFF ir teisėjavo rungtynėse ne dėl to, jog esame giminės. Mūsų karjeros linijos driekėsi greta, o dabar susiliejo į vieną kelią.

– Prieš pusmetį LFF pristatė talentingų lietuvių paieškos užsienyje programą, kuriai vadovauti paskyrė jus. Kaip plėtojamas šis projektas?

– Labai gera idėja kitose valstybėse ieškoti emigrantų iš Lietuvos vaikų, kurie žaistų futbolą ir ateityje galėtų padėti mūsų rinktinei. Šiuo metu atlikta daug, bet nepastebimo darbo. Sukaupėme nemažai duomenų, apdorojome juos ir įtraukėme į sistemą. Kai kurie emigrantai jau dalyvavo jaunių rinktinių peržiūrose. Šią talentų programą toliau įgyvendinsime per užsienio lietuvių bendruomenes, ambasadas, kitų šalių federacijas. Emigracija yra mūsų valstybės problema, bet iš jos reikia stengtis išspausti naudos. Jei neįstengiame užauginti talentų namie, galime paieškoti jų tarp emigrantų. Išvykusių tėvų susidomėjimas projektu tikrai jaučiamas, nemažai yra tokių, kurie kviečia stebėti jų atžalas. Įžvelgti 8–10 metų vaikų potencialą dar sunku, bet nepaleidžiame jų iš akiračio. Tai – mūsų ateitis.

– E. Eimontas yra ištaręs skambią frazę: „Jei nacionalinė rinktinė žaidžia nesėkmingai ir negali padovanoti pergalių, visas federacijos darbas nuleidžiamas į kanalizaciją.“ Regis, tai tiesa, nes pastaruoju metu jai ypač nesiseka, o sirgaliai pyksta. Kokias įžvelgiate komandos perspektyvas?

– Sutinku, kad nuo rinktinės rezultatų priklauso futbolo įvaizdis. Geri rodikliai skatina pozityvias emocijas. Pastaruoju metu tie rezultatai, pavadinkime, nėra geri. Tačiau mes tikime treneriu Edgaru Jankausku ir jo strategija. Ne iš vieno specialisto girdėjau, jog rinktinė pagaliau turi braižą, bando kurti žaidimą, žaisti patį futbolą. Akivaizdu, kad rezultatai netenkina, bet jų greitai ir nepasieksi. Problema kur kas didesnė. Mūsų jaunuoliai, patekę į rinktines, neturi reikiamų įgūdžių, o tai – ugdymo klausimas. Jei būtų vaistų nuo šios futbolo ligos, suleistume į veną ir ligonis kaipmat pasveiktų. Deja, ne viskas taip paprasta.

– Federacijos vadovai, kalbėdami apie nacionalinę rinktinę, jau seniai kartoja, kad rezultatams reikia laiko...

– Sutinku, kartojame, bet privalome pasirinkti ir tinkamą veiklos kryptį. Jei rinktinės trenerį keisime kas dvejus metus, visada reikės laiko, nes naujas specialistas viską pradeda nuo nulio. Dabar turime E. Jankauską, leiskime jam dirbti ir visą futbolo piramidę formuoti aplink nacionalinę rinktinę.

– Kaip vertinate pareiškimą, kad ir lygiosios išvykoje su Maltos futbolininkais būtų teigiamas rezultatas? Ar mums nestinga ambicijų?

– Galime kalbėti, kad dabar visi moka žaisti futbolą, tačiau Maltoje reikia laimėti. Nežinau, ar treneris taip pasakė pats, ar buvo truktelėtas už liežuvio, bet kaip buvęs futbolininkas ir sirgalius esu įsitikinęs – per rungtynes su Maltos komanda turime siekti pergalės. Toks yra tikslas.

– Prieš kelerius metus pradėjote nekilnojamojo turto verslą Šveicarijoje. Ar spėsite dirbti du darbus, tarp dviejų valstybių?

– Šis klausimas dabar man užduodamas nuolat. Pastaruoju metu ir taip dažnai lakstau tarp Šveicarijos ir Lietuvos. Visuomet būsiu ten, kur manęs labiau reikės. Technologijų amžiuje, turint modernias ryšių priemones, nebūtina kasdien sėdėti kabinete nuo 8 iki 17 valandos. Taip daugiau darbų tikrai neatliksi. Jei reikės dalyvauti FIFA ar UEFA kongrese, sėsiu ir važiuosiu. Reikės būti Lietuvoje, aplankyti apskričių federacijas ar valdžios atstovus – būsiu čia.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"