TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

R.Balaišos padėka mylimoms moterims

2013 08 27 6:00
R.Balaiša: "Rusijos stalo tenisininkai nuolat sėdi Kinijoje ir vis tiek nesugeba užsiauginti Europos čempionų." LŽ archyvo nuotrauka

Lietuvoje nedaug sporto federacijų, kurių prezidentai savo kėdėje išsilaikytų bent tris kadencijas. Šiuo atžvilgiu visus rekordus viršija Lietuvos stalo teniso asociacijos (LSTA) vadovas Rimgaudas Balaiša. Jis jau beveik du dešimtmečius yra šalies stalo tenisininkų šeimos galva.

„Užuot pasižiūrėjęs į pasą ir įjungęs stabdžius, aš važiuoju toliau“, – kalbėdamas su LŽ juokėsi 61 metų LSTA prezidentas R.Balaiša. Šių metų pradžioje jis perrinktas dar vienai kadencijai.

Įkalbėjo likti

LSTA vadovas prisipažino neketinęs šiemet balotiruotis. Pusmetį ieškojo patikimo žmogaus, kuris galėtų jį pakeisti.

„Nenorėjau, kad prezidentu taptų bet kas. Iš verslininkų nelabai kas norėjo nerti į tą vandenį, tačiau jie sutiko būti mano komandoje. Taip mane ir įkalbėjo likti dar vienai kadencijai“, – pasakojo R.Balaiša.

Šalies stalo teniso pasaulis jam žinomas iki smulkmenų. Mat nuo 1992 metų jis buvo LSTA vykdomojo komiteto narys, atsakingas už ryšius su užsieniu. Kai 1994-aisiais Vidmantas Žiemelis po pusės kadencijos atsisakė LSTA prezidento pareigų, asociacijos vairas buvo patikėtas R.Balaišai. Be priekaištų vadovo poste išbuvęs keturias su puse kadencijos R.Balaiša šiemet buvo įkalbėtas ir toliau rūpintis stalo tenisininkais.

Neretai federacijų prezidentais tampa verslininkai, neturintys nieko bendra su jiems patikėta sporto šaka ir atliekantys tik iškabos vaidmenį. R.Balaiša – reta išimtis. Stalo tenisu jis susidomėjo dviejų moterų dėka: mamos - daugkartinės Lietuvos ir SSRS stalo teniso čempionės, nusipelniusios trenerės Bronislavos Balaišienės (Vitartaitės) ir vyresniosios sesės - 1969-ųjų pasaulio čempionės (su SSRS komanda), daugkartinės Lietuvos ir SSRS čempionės Laimos Balaišytės-Amelinos. Pats žaisti pradėjo būdamas 5–6 metų ir aktyviai sportavo iki 36–erių. Laimėjimais R.Balaiša net nedrįstų lygintis su mama ar seserimi, tačiau jau daug metų darbuodamasis nuo mažens pamėgto sporto labui R.Balaiša stengiasi išsaugoti gražias jo tradicijas mūsų krašte. Taip sūnus ir brolis atsidėkoja mylimoms moterims už visa, ką jos padarė, kad Lietuvos stalo tenisas klestėtų.

Tenisas nuo vežimėlio

– Jei ne mama ir sesuo - jauniausia SSRS sporto meistrė tarp visų sporto šakų (tada Laimai buvo 11 metų, o 14-os ji jau tapo Sąjungos čempione), kažin ar dabar eitumėte LSSA prezidento pareigas?..

– Jei mama nebūtų manęs pagimdžiusi, tikrai dabar prezidentautų kitas žmogus. (Juokiasi.) Taip, stalo tenisu užkrėtė mama. Ir kaip galėjau neužsikrėsti, jei dar vežimėlyje gulėjau, o mama mane jau veždavosi į SSRS čempionatus. Visi mūsų korifėjai, kol mama žaisdavo, vežiodavo ar supdavo mane vežimėlyje. Todėl stalo tenise esu tiek metų, kiek jų nugyvenau šiame pasaulyje. Dažnai stovyklos vykdavo Lužnikuose (Maskvoje - red.). Ten, būdamas kūdikis, rodos, su Aldona Skaruliene, kuri irgi buvo SSRS rinktinės narė, gulėdavau vienoje lovoje. (Juokiasi.)

Stalo tenisas man į kraują įaugęs - juk nuo vaikystės namie girdėdavau į grindis ar į sieną mušinėjamą kamuoliuką. Nors pagal išsilavinimą esu inžinierius, šią specialybę 1982 metais iškeičiau į sportą. Tapau Vilniaus sporto mokyklos direktoriumi. Tuomet joje buvo dvi šakos – lauko tenisas ir stalo tenisas. Treniruotėms turėjome puikią bazę - viršutiniame Sporto rūmų aukšte. O šiandienė situacija: „Tauro“ sporto mokyklos pusrūsyje stovi penki stalai. Tai katastrofa.

Džiugus brolio ir sesers susitikimas per kasmet rengiamą tarptautinį stalo teniso turnyrą jų mamai B.Balaišienei atminti. / Asmeninio albumo nuotrauka

Sesuo nori namo

– Ką šiuo metu veikia jūsų sesuo L.Balaišytė-Amelina?

– Gyvena Maskvoje. Į Lietuvą buvo atvykusi per LSTA 80-metį. Kai pernai šventėme 85-metį, Laimai, deja, nepavyko atvažiuoti į jubiliejinį renginį. Ji - jau pensininkė, gauna rentą už pasaulio čempionės titulą. Dabar prižiūri dvi anūkes. Neslepia, kad ją traukia į Lietuvą, norėtų grįžti čia gyventi. Prisipažino, kad sunku Maskvoje. Jos vyras Anatolijus irgi stalo tenisininkas. Susipažino SSRS rinktinėje. Jis dar dirba. Viena anūkė – Gabriela Amelina – prieš porą metų jau atstovavo Lietuvai. Buvo patekusi į Europos kadečių TOP 10. Bet vėliau prasitarė, kad jai nepatinka stalo tenisas, ir nutarė nebežaisti.

Dėmesys – mažiesiems

– Ką gero esate pasirengęs padaryti per naują kadenciją?

– Per pastaruosius ketverius metus Lietuvos stalo tenisininkai iškovojo aštuonis Europos čempionatų medalius, iš jų tris – aukso. Moterys pirmą kartą istorijoje įveikė ruses ir pateko į Europos aukščiausiojo diviziono TOP 16. Kiek dar Lietuvos komandinių sporto šakų atstovų yra Europos šešioliktukuose?

Stalo teniso asociacijos tikslai – užtikrinti jaunųjų talentų finansavimą, kad jie galėtų dalyvauti įvairiausio lygio varžybose, kad jau kitąmet aukščiausio lygio kadetų turnyruose kovotų dėl medalių. Nuo to ir pradedame darbą.

2008 metais įsteigėme Stalo teniso paramos fondą. Jo tikslas - remti jauniausius perspektyvius mūsų sportininkus – mini kadetus (iki 12 metų). Stalo tenisininkai jau nuo dešimties metų turi dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose turnyruose. Todėl daugiausia dėmesio skiriama U12 sportininkų kategorijai. Jei tokio amžiaus vaikai nedalyvaus varžybose, nėra ko ir svajoti, kad vėliau pradėję jie sugebės aukštai iškilti. Į paramos fondą pritraukiame privačių lėšų, jas skiriame mūsų mažiesiems. Ir džiugu, kad šis projektas pasitvirtino.

Šios kadencijos metu norėčiau įsteigti centriuką, kuriame būtų 10–12 stalų. Dairomės vietos Kaune ir Vilniuje. Norime, kad mums duotų patalpas, o mes už asociacijos lėšas jas įsirengtume. Ir manau

, kad vertėtų pasikviesti trenerį iš užsienio. Jam pagelbėtų mūsų treneriai. Taip daro pusė Europos šalių.

Europoje yra milžiniška konkurencija, todėl šešiolika R.Paškauskienės medalių – stebuklų stebuklas. / EPA-ELTA nuotrauka

Gaudami centus išsiugdė čempionę

– Asociacija negali pasigirti lėšų gausa?

– Prieš dešimt metų mūsų biudžetas buvo apie 100 tūkst. litų. Prieš metus jis buvo bene didžiausias – 227 tūkst., šiemet jis sumažėjo 40 tūkstančių. Jei pasakyčiau tokius skaičius Švedijos, Rusijos, Italijos ar Prancūzijos stalo teniso federacijų, kurių metinis biudžetas – nuo 3,5 mln. eurų iki 10 mln., atstovams, šie juoktųsi susiėmę už pilvų. Nesuprastų, ką galima su tokia suma nuveikti.

Tačiau minėtos valstybės jau kurį laiką nesugeba išugdyti vienetų varžybų čempionų. Tarkime, Rusijoje vienas sporto centras per metus gauna 650 000 dolerių. Tačiau Rusijos stalo tenisininkai nuolat sėdi Kinijoje, be perstojo ten treniruojasi ir vis tiek nesugeba užsiauginti Europos čempionų, nes konkurencija milžiniška. Todėl mūsų Rūtos Paškauskienės medaliai – stebuklų stebuklas. Gaudami centus išsiugdėme Europos čempionę. Ji trejus metus iš eilės buvo Europos elite. To nebuvo padariusi nė viena sportininkė. Imkime praėjusių metų Europos čempionato stipriausių moterų ketvertuką ir pažiūrėkime, ar nors viena vėl jame atsidurs. Nėra dominuojančių sportininkių.

Tradicijų galia

– LSTA neturtinga, tačiau stalo tenisas Lietuvoje populiarus?

– Turime stalo teniso lygą, joje – 32 komandos. Be krepšinio ir futbolo, turbūt daugiau nieko panašaus mūsų krašte nėra. Yra 8 vyrų stalo teniso lygos ir 3 – moterų. Visose žaidžia 940 sportininkų! Taip yra todėl, kad turime tradicijas.

ITTF (Tarptautinės stalo teniso federacijos) suaugusiųjų klasifikacijoje nuolat yra 16-18 Lietuvos moterų ir apie 15 vyrų. Mūsų broliai lauko tenisininkai ir badmintonininkai analogiškų reitingų lentelėse turi vos po 2-4 sportininkus. Vadinasi, ne veltui dirbome tiek metų.

– Turite ypatingą tradiciją – nuo 1994 metų Lietuvą pasaulyje garsina tik moterys...

– Taip, per tą laiką jos iškovojo 16 medalių Europoje. Pirmuosius tris medalius pelnė lietuviškas duetas – R.Paškauskienė su Jolanta Prūsiene. Rezultatai nėra prasti. Dabar turime R.Paškauskienę, tačiau kas toliau?

Sudėtinga parengti tokio lygio lyderę. Nuo senų laikų Lietuvos stalo tenise dominuoja moterys. Tačiau praėjo laikai, kai visur dalyvaudavome dėl entuziazmo. Juk SSRS čempionatuose lietuviai iškovojo 50 aukso medalių. Ir tai - tik asmeninėse varžybose. Mūsų stalo tenisininkai 1959 metais sugebėjo laimėti SSRS tautų spartakiadą! Bet kiekvienas medalis turi savo kainą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"