TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

R.Berankis: kaip pasiekti teniso kosmosą

2013 07 10 8:00
Trumpai pasidžiaugęs brangiausių žmonių draugija R.Berankis jau šiandien išskrenda anapus Atlanto. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Ričardui Berankiui ką tik sukako 23-eji. Jis net nepajuto, kaip pralėkė pastarieji šešeri metai. Tačiau didysis sportas jau atliko dalį savo misijos - tenisininkas džiaugiasi įgijęs patirties. Ši padėjo geriau save pažinti, išmokė taupyti jėgas ir laiką. Ričardo nė kiek nevargina kasdienė rutina, jis laimingas atradęs savo kelią. Ne veltui sakoma, jog laimingi metų neskaičiuoja.

Kelias dienas namie viešėjęs geriausias visų laikų Lietuvos tenisininkas R.Berankis šiandien išskrenda į JAV. Prieš kelionę su juo kalbėjosi LŽ žurnalistė.

Jokio liūdesio

- Šiemet nepraleidote nė vieno Didžiojo kirčio turnyro. Tiesa, iš pastarųjų dviejų pasitraukėte jau po pirmojo rato. Nors ir Prancūzijos čempionate, ir Vimbldono turnyre taip pat galėjo kristi ir galingi Jūsų varžovai. Kaip pats vertinate praėjusį pusmetį?

- Jis buvo ne itin sėkmingas, nes po Australijos čempionato (ten Ričardas pasiekė trečiąjį ratą – red.) nebuvo daug pergalių. Po Daviso taurės varžybų Šiauliuose, kur žaidėme su Kipro rinktine, man pakriko sveikata. Jei pamenate, tuomet Lietuvoje buvo gripo epidemija, ji mane pasigavo ir kamavo kelis mėnesius. Tad ir rezultatai buvo ne kažin kokie. Keliuose turnyruose JAV pasiekiau ketvirtfinalį, tai – ir visi mano rezultatai. Dabar jokio liūdesio nėra, nes kai pastaruoju metu žaidžiau ant žolės, buvau patenkintas savimi – neprasti buvo mano mačai. Kiekvienoje dvikovoje labai nedaug trūko iki pergalės, tad nėra dėl ko nukabinti nosies. Tokia patirtis dar labiau stumia pirmyn.

- Kai atvirojo Australijos čempionato trečiajame rate pralaimėjote škotui Andy Murray‘ui (3:6, 4:6, 5:7 – red.), teigėte, jog tai – įsimintiniausias mačas karjeroje...

- Ir dabar tai teigiu. Iki tol nebuvo tekę žaisti tokioje atmosferoje: kai žaidi su pasaulio vyrų teniso pirmojo penketuko žaidėju (tuo metu A.Murray‘us buvo trečioji pasaulio raketė – red.) ir tavo žaidimą stebi kelios dešimtys tūkstančių žiūrovų, tai - nenusakomas jausmas. Juolab vėliau škotas gana lengvai nužygiavo iki finalo, o ten nebeatsilaikė prieš Novaką Džokovičių.

- Užtat dabar Vimbldono finale jis pajuto saldų revanšo skonį. Didžioji Britanija iki šiol švenčia daug dešimtmečių lauktą brito pergalę prestižiškiausiame teniso turnyre. O grįžtant į Australijos čempionatą, norėčiau priminti, kad po trečiojo rato dvikovos A.Murray‘us neslėpė, kad Jūsų žaidimo maniera jam kėlė daug nepatogumų - jis gyrė varžovo iš Lietuvos greitį, jo agresyvų tenisą ir anksti atliekamus aštrius smūgius.

- Tiesą sakant, visi tenisininkai po laimėtos dvikovos negaili komplimentų varžovams.

- Tačiau A.Murray‘us labai tiksliai išvardijo Jūsų privalumus. Jį, matyt, irgi gerokai erzino ankstyvi varžovo smūgiai.

- Taip, mušu anksti, šitaip atimu laiko iš varžovo.

- O minusai – ar daug jų turite?

- Visko man trūksta. Mažiau ar daugiau. Tobulėjimui ribų nėra. Nei dešinysis, nei kairysis mano smūgiai nėra idealūs, nes dabar esu tik aštuntajame dešimtuke. Jei viskas būtų daugmaž idealu, dabar būčiau TOP 5 žaidėjas. Tačiau nėra ko liūdėti. Kiekvienas žaidžia, kaip sugeba, ir nuolat stengiasi tobulėti. Svarbiausia – nesustoti.

Naujas etapas

- Kai A.Murray‘ų pradėjo treniruoti legendinis tenisininkas Ivanas Lendlas, jo rezultatai kaipmat pagerėjo, o pergalė Vimbldone yra jų bendro darbo vaisius. Tą patį galima pasakyti ir apie naująją Vimbldono čempionę Marion Bartoli, kurią šiemet ėmė treniruoti 2006-aisiais šiame turnyre triumfavusi Amelie Mauresmo. Ar šiemet prasidėjęs Jūsų bendradarbiavimas su 43-ejų teniso specialistu iš Argentinos Gabrieliu Markusu reiškia, jog tai - naujas karjeros etapas?

- Pirmoji priežastis, kodėl pradėjome kartu dirbti, – treneris Remigijus Balžekas pavargo, jis nebegali su manimi keliauti ištisus metus. Jam jau norisi daugiau su šeima pabūti, matyti, kaip auga anūkas. Antroji priežastis – man įdomu dirbti su G.Markusu ir smalsu, ką galime drauge nuveikti. Jau pasiekiau tokį lygį, kad į varžybas vienas vykti nebegaliu. Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje jis buvo tarp 40 stipriausių tenisininkų. Tačiau po kelio traumos teko baigti tenisininko karjerą. Gabrielis geras žmogus, nepiktas, ramus. Ir svarbiausia - darboholikas. Man tai imponuoja. Visiškai pasitikiu G.Markusu.

- Gal R.Balžekas dabar bus Jūsų agentas?

- Ne, agentą aš jau turiu. Tačiau Lietuvoje Remigijus padeda šiuo atžvilgiu. Su juo tebebendradarbiaujame.

- Birželį Jums sukako 23-eji. Ar galite teigti, jog tenise metai itin greitai bėga?

- Jie praskrido kaip dabar lėktuvas virš mūsų. Man itin įstrigo 2007-ieji, kai laimėjau „US Open“ jaunių turnyrą. O kur pradingo pastarieji šešeri, net negaliu pasakyti. Taip greitai tas laikas bėga, jog kartais net baisu pasidaro. Tačiau toks tenisininkų ritmas. Ne aš vienas taip gyvenu. Su metais ateina ir patirtis: pradedi save geriau pažinti, tikslingiau dirbti. Toks pažinimas padeda sutaupyti laiko. Viską darai motyvuotai, nebeeikvoji jėgų beprasmiškai.

Eik ir įrodyk

- Nustebote, kai mano kolegos paklausė, ar nepavydite bendraamžiui Ježiui Janovičiui, prieš kurį 2007-aisiais triumfavote „US Open“ jaunių turnyro finale ir kuris dabar ATP klasifikacijos piramidėje Jus gerokai lenkia. Jums pavydas - svetima kategorija?

- Pavydas negali būti sąjungininkas. Kaip galima pavydėti to, ko negali. Vadinasi, neduota. O jei gali, eik ir įrodyk tai aikštelėje. Mane motyvuoja tik sportinis pyktis. Norisi kuo geriau žaisti ir kuo daugiau pasiekti. J.Janovičius šiemet jau pasiekė Vimbldono pusfinalį. Tai mane irgi stimuliuoja.

- Tenisininkų kasdienybė: darbas, darbas, darbas – non stop. Neįkyri toks gyvenimas?

- Toks mano darbas. Aš jį pasirinkau ir nė kiek nesigailiu.

- Anksčiau gana dažnai treniruodavotės su Roger Federeriu. Kaip dabar renkatės sparingus?

- JAV yra kelios teniso akademijos, ten sportininkai važiuoja, nes yra sudarytos geros sąlygos treniruotis ir ilsėtis. Juolab artėjant „US Open“ turnyrui dabar ten prasideda sezonas. Treneriai iš anksto sužino, kas kurioje akademijoje ketina apsistoti, taip ir susitaria dėl sparingų.

- Kiek pamenu, anksčiau minėjote, jog kieta danga Jums geriausia.

- Taip, man patinka žaisti ant kietos dangos. Ir ant žolės labai patinka.

- Nors propaguojate greitą tenisą, ant grunto irgi puikiai kovojate.

- Tačiau ant grunto visai kitas žaidimas. Ant kietos dangos savo aukštais smūgiais mušdamas į liniją galiu laimėti tašką, o ant grunto to jau negaliu padaryti. Mano žaidimo stilius labiau tinka ant kietos dangos.

Viską reikia daryti laiku

-Kokią įsivaizduojate savo ateitį - ar kada pagalvojate apie studijas?

- Kol kas tikrai nesuku sau dėl to galvos. Dar bent dešimt metų norėčiau žaisti tenisą.

- Tai džiugina.

- Bet jei, pavyzdžiui, rytoj netikėtai patirsiu labai rimtą traumą ir teks baigti sportininko karjerą, tuomet tikriausiai pradėsiu galvoti apie studijas. Kol kas negaliu pasakyti, ką norėčiau studijuoti ateityje – ekonomiką, teisę ar ką kita. Dabar mokytis - jokių galimybių. Ką tik treniravausi dvi valandas. Vėliau – dar pusantros valandos dirbsiu. Paskui važiuosiu apsikirpti. Ir viskas. Diena baigta.

Manau, jei ką nors darai, privalai daryti nuoširdžiai, žinodamas dėl ko visa tai. Antraip, kokia iš to nauda. Pirkti diplomo, kad jį turėčiau, tikrai nesirengiu. Aš rimtai žiūriu į studijas. Ir tėvai mane labai palaiko šiuo klausimu. Viską reikia daryti laiku.

- Įdomu, kuris tenisininkas labiausiai imponuoja R.Berankiui?

- Sunku pasakyti. Iš karto prisipažįstu - moterų teniso nežiūriu.

- Bet juk ką tik vienai perspektyviausių Lietuvos tenisininkių Akvilei Paražinskaitei įteikėte rėmėjų skirtą čekį.

- Tuomet ji man ir bus įdomiausia žaidėja. O iš vyrų negaliu nė vieno išskirti. Pavyzdžiui, kaip galima lyginti N.Džokovičių, A.Murray'ų, Rafaelį Nadalį ir R.Federerį. Kai atvirojo Prancūzijos čempionato pusfinalyje žaidė R.Nadalis ir N.Džokovičius, jų kova truko penkis setus. Žiūrėjau ir nesupratau, kaip jie taip sugeba. Nesuvokiu, kaip įmanoma žaisti tokiu lygiu.

- Tačiau kartais juk pasvajojate apie vietą kad ir dvidešimtuke?

- Niekada niekam nesu užsiminęs - net ir sau - nei apie dešimtuką, nei apie dvidešimtuką. Žinoma, norisi kada nors ten atsidurti. Bet, manau, kuo labiau tai akcentuosi, tuo bus sunkiau kilti aukštyn.

Negražu skaičiuoti svetimus pinigus

- Asmeniniame gyvenime labai svarbu turėti privačią erdvę. Gal jau planuojate įsigyti savo būstą?

- Kol kas nėra prasmės to daryti. Visą laiką keliauju. Grįžtu pas tėvus gana retai. Nuo balandžio mėnesio pas juos viešėjau tik septynias dienas. Vos spėjame pasidžiaugti vieni kitais ir vėl tenka atsisveikinti. Trečiadienį (šiandien - red.) jau išskrendu į JAV.

- Kaip reaguojate, kai žurnalistai skaičiuoja Jūsų honorarus?

- Po Vimbldono turnyro perskaičiau, kad R.Berankis ten susižėrė 152 tūkst. litų. Vos nenukritau, sėdėdamas ant kėdės - taip smagu buvo skaityti. O juk nuo tos sumos lieka, duok Dieve, penktadalis. Atskaičiavus visus bilietus, mokesčius, trenerio atlyginimą ir kitką, sugraibai vos 30 tūkstančių. Pavyzdžiui dabar su fizinio rengimo treneriu Sauliumi skrendame į Ameriką - du bilietai pirmyn ir atgal mums kainavo 9 tūkst. litų.

- Saulius - Jūsų sesės Linos vyras. Turite bendrą džiaugsmą - mažąjį Ernestą, kuriam dar nėra trejų.

- Su sūnėnu labai smagu bendrauti. Labai energingas vaikas. Dviese su Sauliumi sunkiai jį suvaldome, o Lina su mama nuo ryto iki vakaro su juo "dirba".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"