TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

R. Navardauskas: „Gali būti stipriausias, bet vis tiek gali būti nugalėtas“

2015 10 08 6:00
Ramūnas Navardauskas: „Turi kentėti ir tikėtis, kad kitiems galų gale pasidarys sunkiau.“ Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Ramūnas Navardauskas, pirmasis Lietuvos dviratininkas, pelnęs apdovanojimą pasaulio plento dviračių pirmenybių suaugusiųjų varžybose, grįžęs į Lietuvą buvo sutiktas panašiai kaip Europos sidabrą iškovojusi Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė.

Vien į Kauno oro uostą pasitikti šių dienų didvyrio praėjusį šeštadienį susirinko, kaip sako pats dviratininkas, visa Lietuva. Iš lėktuvo išlipusį pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtoją sveikino Vilkaviškio, Panevėžio, Vilniaus sportininkai, Šilalė su visa savo valdžia, Dviračių sporto federacijos vadovai. O labiausiai šia istorine pergale džiaugėsi Kvėdarna, kurioje sportininkas gimė prieš 27 metus.

Nepametė galvos

Praėjus kiek daugiau nei savaitei nuo didžiausio savo karjeros laimėjimo, pasiekto Ričmonde (JAV, Virdžinijos valstija), R. Navardauskas detaliai prisimena planetos pirmenybių grupinių lenktynių metu slėgusią įtampą.

„Važiavome drauge su Gediminu Bagdonu ir Evaldu Šiškevičiumi, stengėmės išlaikyti ritmą, nenuvargti. O pabaigoje teko spurtuoti. Tie, kurie tuo momentu turėjo išsaugoję jėgų bei nepametė galvos, ir pasiekė rezultatų.“

Pasak čempionato prizininko, australai turėjo didesnę komandą, bet jos nariai nesugebėjo dirbti išvien, todėl neiškovojo aukso (australas Michaelas Matthewsas pelnė sidabrą – red.).

„Buvo įdomu stebėti, kaip australai važiavo paskutinius du kilometrus, – prisiminė kvėdarniškis. – Jie pedalus mynė keturiese, vienas kitam bandė padėti, bet kažkuris gal kiek pristabdė, galbūt ne iš širdies padirbėjo, ir čempionu tapo slovakas Peteris Saganas. Aš irgi naudojausi kitų klaidomis.“

Ragino kentėti ir stengtis

– Minėjote, kad likus keliems ratams manėte, jog nepasieksite finišo. Bet pasiekėte. Kaip tai pavyko? – pasiteiravome trečiadienį į Kūno kultūros ir sporto departamentą atsiimti medalio „Už sporto nuopelnus“ atvykusio Ramūno Navardausko.

– Tai pasaulio čempionatas, todėl organizatoriai pasistengia, kad varžybos vienodai sudėtingos būtų visiems dviratininkams. Kurie gali lengviau kilti į kalnus, trasos kalnai ne tokie sudėtingi, kad sportininkai galėtų atsikratyti varžovų. Taip pat nėra ir tiek daug lygumos, kad sprinteriai galėtų lengvai važiuoti ir spurtuoti. Trasa tokia, kad važiuoji ir ištisai jauti nuovargį. Nėra kaip pailsėti ir pasislėpti nuo kitų. Turi kentėti ir tikėtis, kad kitiems galų gale pasidarys sunkiau. Kiek kas išsaugos jėgų, bus matyti tik pačioje pabaigoje. Svarbiausia – pirmam kirsti finišo liniją.

– Ar jums padėjo komandos draugai?

– Prieš startą sutarėme, kad ši trasa mums trims vienodai tinkama. Turėjome tikslą drauge važiuoti kuo ilgiau, o pabaigoje matysime, kaip kuris jaučiasi, ir stengsimės padėti. Važiuodami vienas kitą kalbinome, sakėme – dabar sunku, reikia pakentėti, stengtis. Moralinis kolegų palaikymas buvo labai didelis.

Nereikia pamiršti, kad Evaldas į čempionatą atvyko likus keturioms dienoms iki starto, o Gediminas prieš planetos pirmenybes kovojo „Vuelta a Espana“ lenktynėse. Iš patirties žinau, kad po tokių lenktynių dar visą mėnesį nesusivoki. Žodžiu, prieš startą visi buvome lygūs ir galėjome šį tą pasiekti. Tikriausiai mano pasirengimas šiam čempionatui buvo tikslesnis.

Svarbus kiekvienas startas

– Kaip į jūsų medalį reagavo „Cannondale-Garmin“ (JAV) komanda, kuriai atstovaujate?

– Gerai. Juk tokie rezultatai visada vertinami. Sulaukiau sveikinimų ir iš valdžios, ir draugų. „Cannondale-Garmin“ vadovai šią pergalę įvertino kaip mano asmeninę. Žinoma, komandos valdžia mane mieliau būtų mačiusi vilkintį ne Lietuvos, o jos klubo marškinėliais. Be to, dvidešimtuke buvo dar vienas „Cannondale-Garmin“ narys, tad toks rezultatas parodo, kad šis klubas pasaulyje yra stiprus.

– Ar jūsų rezultatas turės įtakos „Cannondale-Garmin“ komandoje naujajam sezonui renkant lyderius?

– Mums, profesionalams, kiekvienas startas yra labai svarbus. Ir pasaulio taurės varžybos prilyginamos pasaulio čempionatui. Todėl tokių startų kaip pasaulio čempionatas per sezoną turime ne vieną ir ne du. O dėl lyderių komandoje visada sprendžiama taip: lyderis bus tas, kuris pajėgesnis tam tikroje trasoje. Ričmonde trasa buvo „lietuviška“. Jei tektų varžytis Alpėse, aukštikalnėse, tuomet lyderis būtų tas sportininkas, kuris gerai kyla į kalnus, o mes jam paprasčiausiai padėtume.

Pavyzdžiui, geriausias Vokietijos sprinteris Andre Greipelis pasaulio čempionate padėjo kitiems rinktinės nariams. Vieną kartą vienas gali būti lyderis, kitą kartą – kitas, o jam turi padėti visi komandos nariai. Todėl tai ir yra komandinis sportas.

– Ar dažnai praėjusį sezoną jums buvo pavesta būti lyderiu?

– „Cannondale-Garmin“ komandoje yra porą lyderių, bet ne aukščiausios klasės. Pavyzdžiui, pernai lenktynėse Milanas-Sanremas buvau vienas lyderių. Kolegos man padėjo, bet paskutinėje nuokalnėje įvyko griūtis ir po 300 km važiavimo išėjo šnipštas.

Trūksta lietuvių

– Bronzos medalį laimėjote išnaudodamas varžovų klaidas. Ko reikėtų, kad pasaulio čempionate lietuviai diktuotų sąlygas?

– Reikėtų daugiau sportininkų komandoje. Dabar buvome tik trys lietuviai. Jei būtų daugiau, galėtume išsirinkti vieną ar du lyderius, o kiti dirbtų jų labui. Kad varžybos būtų stabilios, reikėtų, kad lyderiui dirbtų septyni sportininkai. Jei grupinėse lenktynėse startuotų aštuoni lietuviai, tai reikštų, kad vienas iš mūsų gali finišuoti dešimtuke. O ar būsi pirmas, antras ar trečias – nežinia. Australai grupinėse lenktynėse turėjo lyderį M. Matthewsą, jam padėjo aštuoni dviratininkai, bet jis nelaimėjo. Gali būti stipriausias, bet vis tiek gali būti nugalėtas.

Lietuvoje šiuo metu neturime tiek daug pajėgių sportininkų. Panaši situacija ir Slovėnijoje. Pasaulio čempionato grupinėse lenktynėse galėjo dalyvauti septyni jų dviratininkai, bet surinko tik penkis.

Kur kelias ves toliau?

– Kuri iš pergalių jums svarbiausia karjeroje?

– Jei kasmet laimiu kokias nors varžybas arba pavyksta pakartoti rezultatą (Ramūnas 2014 ir 2015 metais laimėjo „Circuit de Sarthe“ daugiadienes lenktynes – red.) – tai geras rezultatas. Pasaulio čempionatas – vienadienės varžybos, į kurias atvyksta stipriausi planetos sportininkai. Kur kas sunkiau laimėti vienos dienos lenktynes nei daugiadienių vieną etapą. Trečiąją vietą pasaulio čempionate labiau vertinu nei kitas savo pergales.

– Koks dar tikslas, kurio nesate pasiekęs?

– Pradėjęs sportuoti niekada neįsivaizdavau, kad tapsiu profesionalu. O dabar sėdžiu prieš jus ir esu pasaulio čempionato trečiosios vietos laimėtojas. Nežinau, kur toliau kelias nuves. Dabar esu aukšto lygio sportininkas, o kiek laiko toks būsiu, kiek leis tokiam būti sveikata, niekada negali pasakyti.

– Kokie tolesni jūsų planai?

– Jau spalio 17 dieną vyks „Cannondale-Garmin“ komandos pažintinė stovykla. Atvykę pamatysime naujus komandos trenerius, dviratininkus, komandos narius, galbūt ir rėmėjus. Mums dar nieko nesakė – nenori, kad spauda pirma sužinotų. Žinau tik tiek, kad klube neliko lyderių kanadiečio Ryderio Hesjedalio ir brito Dano Martino.

Medalis – tarpinė grandis

Apie R. Navardauską kalba pirmasis jos treneris Kęstutis Česaitis:

„Jei pažiūrėtume į visą Ramūno karjerą, jis stulbinamais žingsniais eina į priekį. Šis medalis, manau, yra tarpinė grandis. Jeigu jo nekamuos traumos, gerą penkmetį tikrai mus džiugins ne kartą.

Pirmasis Ramūno Navardausko treneris Kęstutis Česaitis.

Prisimenu Ramūną, labai mažą, liekną. Jį į dviračių treniruotes atvedė draugas. Jie drauge sportavo, vienu metu lyg ir buvo nutarę mesti šį užsiėmimą. Kol buvo maži, lenktyniavo su vyresniais. Matydavau, kad per visas daugiadienes lenktynes mano mažyliai rauna į priekį, ir grupė nuo jų vis atsilieka. Ramūnas buvo darbštus. Kaip ir visi mano auklėtiniai. Dviračių sporte nedarbščių net negali būti. Jei jau nutarei važiuoti šešias valandas, niekas tau minutės pertraukėlių nepadarys, nepatars, niekas nepakeis, jei skaudą galvą ar pargriuvęs susimušei alkūnę arba kelį. Tai niekam nerūpi: arba važiuoji, arba ne.

Kad jis yra gabus, pastebėjau, kai Ramūnas buvo jaunutis. Radome pinigų, nuvykome į Belgiją. Ten jis parodė esąs tikras sportininkas. Belgijoje jis visada patekdavo tarp prizininkų, o už prizines vietas dar nubyrėdavo ir premijos. Pavyzdžiui, vienu metu Belgijoje vykdavo septynios jaunučių varžybos. Pamenu, atvažiuoja kiti sportininkai su tėvais, šie protokoluose pamato, kad yra R. Navardauskas, tuomet iškart nusprendžia šiose lenktynėse nedalyvauti, suprasdami, jog nelaimės, ir lėkdavo į kitas jaunučių varžybas.

Paskui Ramūnas kaip gabiausias Lietuvos dviratininkas buvo pakviestas į sporto centrą Šveicarijoje. Šioje šalyje jis laimėjo, ko gero, visas lenktynes, kuriose dalyvavo.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"