TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Rankinio čempionams sportas – tik hobis

2016 05 28 6:00
Rytis Cipkus www.rankiniolyga.lt nuotrauka

Šiemet Lietuvos vyrų rankinio čempionatas baigėsi neįprastai. Alytaus „Almeidos-Stronglaso“ rankininkai nutraukė šešerius metus trukusį Klaipėdos „Dragūno“ komandos dominavimą ir iškovojo čempionų titulą.

Finalo serijos varžybose „Almeida-Stronglasas“ pademonstravo išskirtinį kovingumą. Pralaimėję pirmąsias dvejas rungtynes, alytiškiai atsitiesė ir triumfavo rezultatu 3:2. Tai pirmasis Alytaus klubo pelnytas Lietuvos čempionų titulas.

Po lemiamų rungtynių trečiadienį Klaipėdoje alytiškiai namo grįžo tik ketvirtadienį paryčiais, o jau po kelių valandų turėjo būti darbo vietose. Tokia Lietuvos rankinio realybė – net pajėgiausios komandos žaidėjai negali pragyventi iš sporto.

32 metų „Almeidos-Stronglaso“ vartininkas Rytis Cipkus buvo vienas pagrindinių šios komandos pergalės kalvių. Rankinį jam tenka derinti su verslo inžinieriaus pareigomis vienoje telekomunikacijų bendrovėje.

LŽ pokalbis su Ryčiu Cipkumi – apie triumfą Lietuvos čempionate ir vargus bandant darbo metu ištrūkti į rungtynes.

– Ar prieš finalą tikėjotės nutraukti „Dragūno“ dominavimą Lietuvos lygoje?

– Šį sezoną mūsų komanda buvo neblogai sukomplektuota, tad buvo tokių vilčių. Kai serijos varžybose atsilikome 0:2, nusprendėme nepanikuoti ir žaisti savo žaidimą. Pergalė trečiosiose rungtynėse varžovų aikštėje buvo labai svarbi psichologiškai. Tuomet patikėjome, kad galime laimėti ir ketvirtąsias bei penktąsias rungtynes. Svarbiausia buvo žaisti taip, kad po mačo galėtum pasakyti, jog atidavei viską. Tik taip gali pasiekti pergalę. Svarbu ir tai, kad mūsų neslėgė psichologinis spaudimas žūtbūt laimėti. Galbūt klaipėdiečiams koją pakišo įtampa, juos spaudė pareiga išsaugoti titulą.

– „Almeida-Stronglasas“ žaidžia lėtą, pozicinį rankinį. Kodėl?

– Toks žaidimas yra mūsų išsigelbėjimas. Turime nedaug greitų ir jaunų rankininkų, mūsų atsarginių suolas trumpas, todėl esame priversti tausoti jėgas.

– Lietuvos čempionai įgyja teisę žaisti Europos taurės varžybose. Pasinaudosite ja?

– Klubo biudžetas kuklus, žaidėjai – dirbantys, todėl abejoju, ar žaisime Europoje. Gal komandą papildomai parems savivaldybė, bet Alytuje daugiausia dėmesio skiriama krepšininkams.

– Galbūt po pergalės finale darbdaviai suteikė laisvadienį?

– Jei dirbčiau klubo rėmėjų įmonėje, būtų galima kalbėti apie tai. O dabar... Darbdaviams tai nelabai įdomu. Mūsų komandoje visi žaidėjai turi darbus, išskyrus kelis jaunuolius, kurie studijuoja. Lietuvoje žaisdamas rankinį nepragyvensi.

– Kiek uždirba Lietuvos lygos rankininkai?

– Tik „Dragūnas“ eina profesionalaus klubo keliu, klaipėdiečių žaidėjai gauna šiokį tokį atlygį. Mums mokamus atlyginimus vadiname maistpinigiais. Juos išleidžiame maistui ir kelionėms į treniruotes. Žaidžiame ne dėl pinigų, o vedami entuziazmo.

– Kaip į šį pomėgį žiūri darbdaviai?

– Jeigu rungtynės savaitgalį – viskas gerai. Bet jei šiokiadienį – jie netrykšta dideliu noru anksčiau išleisti iš darbo. Štai ir trečiadienį prieš lemiamas finalo rungtynės apskritai maniau, kad nepavyks nuvažiuoti į Klaipėdą. Buvo daug darbo, o reikėjo išvykti vidurdienį. Laimei, kolega pavadavo.

Kai anksčiau žaidžiau rinktinėje, dėl jos rungtynių ir treniruočių stovyklų išnaudodavau visas metines atostogas. Asmeniniam poilsiui likdavo tik savaitgaliai.

– Ar būna, kad „Almeidos-Stronglaso“ žaidėjai dėl užimtumo negali atvykti į treniruotes?

– Labai dažnai. Šis reiškinys jau nieko nestebina. Tokiu atveju gelbėjamės į treniruotę kviesdami jaunuosius miesto rankininkus. Alytuje auga nebloga rankininkų karta, dabartiniai 16–17 metų amžiaus grupės vaikinai yra labai perspektyvūs. Jei tik neišsibėgios. Nes prasidėjus studijoms nemažai rankininkų meta sportą, kiti išvyksta studijuoti ir pasirenka Vilniaus ar Kauno komandas.

– Taigi šiemet Lietuvos rankinio čempionais tapo pusiau mėgėjai?

– Visiškai teisingai. „Dragūnas“ kartais treniruojasi net du kartus per dieną. Mes sportuojame tris kartus per savaitę. Tos treniruotės ne visuomet būna produktyvios, nes po darbų į salę ateiname jau jausdami nuovargį.

– Alytaus komandoje žaidžiate 12 metų. Kodėl nebandėte laimės kitur?

– Klubą Lietuvoje galėjau pakeisti bet kada, tačiau nenorėjau. Alytaus komandoje visada puiki dvasia. Čia žaidžia tik alytiškiai, visi puikiai sutariame. Užsienio klubų dėmesio nebuvo, nes kam tu įdomus žaisdamas Lietuvos vidutiniokų klube? Kai patekau į rinktinę, buvau trisdešimtmetis, o tokiais užsienio klubų skautai jau nesidomi. Juk sportininko pensija ne už kalnų. (Juokiasi.)

– Kaip per šiuos metus Lietuvoje keitėsi rankinio infrastruktūra?

– Dabar sąlygos neblogos, žaidžiame gerose salėse. Nors anksčiau buvo visokių netikėtumų. Vienoje salėje Vilniuje žiemos metu tekdavo žaisti esant vos keliems laipsniams šilumos. Ir džiaugdavomės, jei būdavo kur nusiprausti. Kaune veterinarijos akademijos salėje prieš kelerius metus pasiūlė vieną dušą dviem komandoms. O kartą vandens apskritai nebuvo. Klausiame: o kur vanduo?. „Nėra ir viskas“, – sako. Tąkart teko važiuoti namo nesiprausus.

Žiūrovų susidomėjimas priklauso nuo komandos rezultatų. Alytuje kartais susirenka tūkstantis žiūrovų – tai labai daug. Bet kitur į rungtynes ateina tik žaidėjų artimieji ir sporto mokyklos auklėtiniai. Žaisti tokioje atmosferoje liūdna.

– O kaip teisėjavimas?

– Rankinio lygoje labai trūksta arbitrų. Yra dvi geros teisėjų poros, kurios teisėjauja ir tarptautinėse varžybose. Jaunesniems teisėjams trūksta patirties, jie daro klaidų. Kartais supyksti ant jų, bet supranti, kad šaukdamas ant teisėjų nieko nepasieksi. Bus tik blogiau. Tačiau finalo serijos varžybose teisėjavimas buvo nepriekaištingas.

– Kada prasidės pasirengimas naujam sezonui?

– Rugpjūčio pabaigoje, kai važiuosime į kasmetinę stovyklą Vokietijoje. Bendradarbiaujame su viena vietine komanda. Naujas sezonas startuos rugsėjį. Čempionatas baigiasi gegužę. Tuomet būni pavargęs ir lauki poilsio. Tačiau du mėnesius pailsi, išsigydai guzus bei mėlynes ir vėl galvoji, kada galėsi žaisti. Ir taip – kasmet, nes rankinis įaugęs į kraują.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"