TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Rankinio legenda V. Novickis ištikimas „Granitui“

2016 02 27 6:00
Valdemaras Novickis: „Jei kas paklaustų, ar norėčiau pakartoti visą savo tokį gyvenimą, atsakyčiau teigiamai. Nenorėčiau veterinaru būti.“ Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Švenčiau penkiasdešimtmetį, buvo daug svečių, visi puošniai apsirengę. Šįkart nenorėjau tokio viešumo. Jubiliejų paminėjome su šeima. O man, treneriui, geriausią dovaną įteikė „Granito-Gajos-Kario“ žaidėjai, iškovodami šalies taurę“, – sakė tituluočiausias visų laikų Lietuvos rankininkas Valdemaras Novickis.

Olimpiniam ir pasaulio čempionui vasario 22 dieną sukako 60 metų. Jubiliejaus išvakarėse jo treniruojami Kauno „Granito-Gajos-Kario“ rankininkai Lietuvos taurės finale 24:20 nugalėjo Alytaus „Almeidos-Stronglaso“ komandą. Kaip prisipažino V. Novickis, pats 20 metų žaidęs „Granite“ ir 22 metus treniruojantis šią komandą, tai buvo maloniausia gimtadienio dovana.

Ketvirtadienio rytą pabendravęs su „Lietuvos žinių“ žurnalistu, tą patį vakarą jis sėdo į lėktuvą ir išskrido į Vokietiją, kur gyvena jo jaunesnis sūnus Valdas. Tėvo pėdomis pasekęs ir rankinį žaidžiantis Valdas gimė tą pačią dieną, kaip ir Valdemaras. Tad Vokietijoje rankinio legenda ne tik pasveikins sūnų su trisdešimtmečio jubiliejumi, bet ir šoks jo vestuvėse. Buvęs Lietuvos rinktinės žaidėjas Valdas su savo drauge Kaune susituokė gruodžio 28 dieną. Bet šventę visiems draugams ir giminei rengia šiandien žmonos gimtinėje Vokietijoje.

„Vienas kitą pasveikiname su gimtadieniu, džiaugiamės abu gimę tą pačią dieną, – šypsojosi V. Novickis. – Tik labai norėjau, kad savo laimėjimais Valdas mane aplenktų. Bet to neįvyko.“

Pasirinkimas mažesnis nei A. Sabonio

Valdemaras Novickis 20 metų žaidė „Granite“ ir 22 metus treniruoja šią komandą./LŽ archyvo nuotrauka

– Gal būdamas krepšininku jis būtų jus aplenkęs? Tačiau krepšininku Valdas netapo, nes, kaip pats yra sakęs mūsų dienraščiui, vis žingsniuodavo, o rankinyje leidžiama padaryti tris žingsnius, – taip pradėjome pokalbį su Valdemaru Novickiu, kurio svarbiausių titulų suskaičiuoti nepakaktų net trijų rankų pirštų.

– Pavyzdžiui, Arvydas Sabonis už mane pranašesnis – turi daugiau vaikų, ir iš jų gali atrinkti, kurie seks jo pėdomis. O aš turiu du sūnus. Vyresnis Tomas nelabai sportavo, o Valdas pasirinko rankinį. Bet nėra didelių laimėjimų. Gal todėl, kad trūksta tokio kaip mano charakterio. Matyt, jame labiau dominuoja mamos genai nei mano.

– O Tomas bandė kabintis į rankinį?

– Jis lankė sportinius šokius ir baigęs mokyklą nustojo sportuoti. Valdas ir dabar sportuoja – rungtyniauja trečiojoje Vokietijos lygoje. Jo atstovaujama komanda „Leichlinger TV“ bando prasibrauti į aukštesnę lygą – nuo lyderės atsilieka tik dviem taškais. Bet pamažu jo mintys tolsta nuo rankinio: mokosi informatikos ir jau galvoja apie rimtą darbą.

Kai rinktinę sudarė „Granitas“

– Jūs ir „Granitas“ – neatsiejami. Keista, kad jums niekas neprilipdė Granito pravardės...

– Na taip. Dvidešimt metų žaidžiau „Granito“ komandoje ir jau 22 metus esu šios komandos treneris. Žinau visą klubo istoriją, buvo ir sunkių momentų, ir džiugių pergalių. Pastaroji pergalė šalies taurės turnyre rodo, kad komanda po truputį atsigauna.

– Ekipos treneriu tapote iškart baigęs sportuoti?

– Taip, tai nutiko 1993 metais. 1991-aisiais grįžau iš Vokietijos. Porą metų buvau žaidžiantysis Kauno komandos treneris, o paskui Antanas Skarbalius vairą perleido man.

– Iš kur tokia ištikimybė „Granitui“?

– Mūsų komandoje keičiasi žaidėjų plejados, o aš lieku (šypsosi). Nemažai rankininkų baigia karjerą arba išvyksta žaisti į užsienį ir ten toliau siekia savo tikslų. O mano funkcija – būti čia ir rūpintis komanda.

– Kuriais metais turėjote tokį „Granitą“, su kuriuo galėjote kalnus nuversti?

– Didžiausią laimėjimą pasiekėme 1997-aisiais. Tąkart Lietuvos rinktinę sudarė „Granito“ rankininkai ir vienas žaidėjas iš Šiaulių. Ir su tokia rinktine mes patekome į pasaulio čempionato finalinį etapą, ten užėmėme dešimtąją vietą. O po metų, 1998-aisiais, Europos pirmenybėse buvome devinti. Po tokių pergalių žaidėjai sulaukia pasiūlymų žaisti užsienio klubuose, todėl beveik visi komandos rankininkai išvyko. Viską reikėjo pradėti iš naujo.

Žaisdavo ir lūžusia koja

– Kurias olimpines žaidynes dažniau prisimenate?

– Puikiai prisimenu visus iškovotus medalius. Kiekvienas laimėjimas yra svarbus ir suteikiantis džiaugsmo. Žinoma, olimpinis medalis – kiekvieno sportininko didžiausias laimėjimas. Turiu Maskvos olimpiados sidabrą ir Seulo žaidynių auksą. Gaila, kad dėl boikoto 1984 metais nenuvykome į Los Andželą – SSRS rinktinė buvo stipri, tad tikrai būtų buvęs trečias olimpinis medalis.

– Lietuviams prasibrauti į SSRS rinktinę būdavo nepaprastai sunku. Jie turėdavo nežinia kiek kartų būti pranašesni už konkurentus rusus. Kaip jūs sugebėjote į olimpinę rinktinę patekti net ir sulaužyta koja?

– Viskas dėl charakterio, užsispyrimo. Juk į mano poziciją SSRS rinktinėje visuomet pretenduodavo penki šeši žaidėjai. Išsilaikyti rinktinėje padėjo minėti bruožai. O būdavo visko: ir koja lūžusi, ir nosis, ir ranka susiūta. Jei pasisukdavau koją, gydydavausi taip: medikas suleidžia 8 novokaino švirkštus, ir kitą dieną vėl žaidžiu. Skamba žiauriai. Bet negi dėl tokios traumos dar ketverius metus lauksi olimpinių žaidynių ar pasaulio čempionato.

Svarbiausia – norėti siekti

– Ko reikia, jei nori tapti geru rankininku?

– Žmogus turi būti aukštas, tvirtas, greitai mąstyti. Svarbiausia – kad norėtų siekti tikslo. Sūnus Valdas turi duomenis, jis gal net staigesnis už mane, bet noro, užsispyrimo trūksta. Ir tai jam nepadeda.

O aš iš kur toks? Nuo mokyklos laikų. Sporto salė buvo labai nedidelė – šeši metrai pločio, šeši ilgio ir trys metrai aukščio. Sportbačiai visuomet būdavo suole. Nesvarbu, kokio ilgio pertrauka – trys minutės, penkios ar dešimt, čiumpi sportbačius ir bėgi į salę sportuoti.

– Kada supratote, kad jūsų gyvenime Rankinis bus iš didžiosios raidės?

– Kai 1974 metais baigiau mokyklą ir atvažiavau į Kauną, mane paėmė į Lietuvos moksleivių rinktinę. Ir SSRS moksleivių spartakiadoje Lietuvos rankininkai užėmė pirmąją vietą. Tai buvo pirmas mano medalis. Tada mane pakvietė į SSRS jaunimo rinktinę. Taip viskas ir prasidėjo.

Veterinarai – turtingi

– Būtumėte tapęs veterinaru, dabar nekalbėtumėte apie šias problemas. Juk iš tėviškės į Kauną atvažiavote turėdamas vieną tikslą – tapti veterinaru. Ir net baigėte Veterinarijos akademiją.

– Jei kas paklaustų, ar norėčiau pakartoti visą savo tokį gyvenimą, atsakyčiau teigiamai. Nenorėčiau veterinaru būti. Nors tokį norą turėjau. Kaime gimiau ir augau (Kalesninkuose, Šalčininkų rajone – red.), mačiau, kaip veterinaras gyvena turtingai: turi mašiną, važinėja su ja po kaimą.

– Meilė gyvūnams išliko?

– Taip. Visuomet auginame šuniuką. Žmona baigė Veterinarijos akademiją ir dirba pagal specialybę, o ir mūsų komanda treniruojasi šios akademijos salėje, kur kadaise pats treniravausi.

– Turite du anūkus. Kaip susidorojate su senelio pareigomis?

– Kai sportavau ir augo mano vaikai, mažai jais rūpinausi. Žmona Vita net sudarė tokią statistiką: per metus namie būdavau tik 50 dienų. Neturėjau kada bendrauti su vaikais, todėl dabar atsigriebiu bendraudamas su anūkais: penkerių Jonu ir septynerių Mija.

– Norėtumėte, kad Novickių pavardė neišnyktų iš šalies rankinio?

– Būtų šaunu. Bet matau, kad Jonas daugiau linkęs į mokslus, jį domina kompiuteriai ir naujosios technologijos. O Mija svajoja apie kitokius „rūpesčius“: kai ištekės, pastatys viešbutį, pati ten gyvens ir mums duos vieną kambarį (šypsosi).

Kodėl neina žiūrovai

– Jūsų, žaidėjo, laikais žiūrovai eidavo į rankinio rungtynes. Dabar to nėra...

– Kai bus rezultatai, ateis ir žiūrovai. Rezultatų nėra, nes nėra pinigų. Tai užburtas ratas. Žaidėjai vyksta žaisti ten, kur moka daugiau, taip Lietuvos komandos jaunėja ir geri rezultatai tampa sunkiai pasiekiami. Rankininkas subręsta būdamas 28–30 metų, o žaidėjai išvyksta svetur būdami 22–23-ejų.

– Neseniai naujuoju Lietuvos rankinio federacijos prezidentu tapęs Donatas Pasvenskas pasakė taip: jei rungtynės vyksta nemokamai, jos neturi jokios vertės ir žiūrovams neįdomios. Pritariate?

– Už jį nekomentuosiu. Tai naujo prezidento vizija. Aš matau kitų problemų: žaidėjai per anksti išvyksta karjeros tęsti į užsienį ir mažas finansavimas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"