TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Regbio į Pietų Afriką išvykęs žaisti lietuvis savo mokyklą vedė ir į krepšinio pergales

2013 06 12 18:58
Lietuvos regbio federacijos nuotraukos

18-metis lietuvis Dovydas Taujanskas Pietų Afrikoje patyrė tai, ką Lietuvoje gali įsivaizduoti tik krepšinininkai. Nacionalinėje rinktinėje žaidžiantis regbininkas buvo apsuptas jaunesnių mokinių dėmesio ir tūkstantinių tribūnų palaikymo. Ten regbis garbinamas taip, kaip mes Lietuvoje mylime krepšinį. O šio subtilybes lietuviui teko aiškinti net kamuolio dorai varytis nemokantiems vietiniams.   

Dar mokykloje besimokantis vaikinas penkiems mėnesiams buvo išsiųstas regbio įgūdžių tobulinti į vieną didžiausių Pietų Afrikos miestų Durbaną. Kas pirma baugino, greitai šiauliečiui tapo didžiausia gyvenimo mokykla, į kurią išlaikęs brandos egzaminus ir vėl skubės sugrįžti. Įkvėptas ten pasisemtos regbio kultūros Dovydas pasakojo apie šio žaidimą statusą ir tradicijas tolimoje šalyje.

- Kada pats pradėjai žaisti regbį?

- Žaisti pradėjau, kai man buvo beveik 10 metų. Mano tėtis ir buvęs regbio klubo „BaltRex“ klubo treneris Augustas Taralis 1991 metais sausio 13-ąją prie televizijos bokšto susipažinę pradėjo bendrauti. Treneris vėliau ir pradėjo raginti mano tėtį, kad šis atvestų mane į regbio treniruotes. Galiausiai, vieną dieną nuvažiavęs pasilikau ir jau devynerius metus žaidžiu regbį.

- Kaip atsitiko, kad atsidūrei Pietų Afrikoje?

- Naujasis mūsų nacionalinės rinktinės treneris Linas Naujalis gyvendamas Amerikoje užmezgė naudingų ryšių. Tarp jų ir su viena žymiausių regbio akademijų Pietų Afrikoje. Taip ir atsirado galimybė mums su kitu regbininku Jonu Mikalčiumi ten nuvykti ir patobulėti. Iš pradžių buvo tikrai nuobodu, nes tik treniravomės ir būdavome namuose. Tačiau vėliau mus pastebėjo vienas treneris ir persikėlėme į geresnę akademiją. Ten gyvenome bendrabutyje ir gyvenimas pasidarė daug dinamiškesnis. Susiradome daug draugų iš viso pasaulio. Buvo malonumas ne tik žaisti, bet ir bendrauti, ištrūkti į paplūdimį pasilinksminti.

- Kurios šalies regbininkai yra maloniausi?

- Žinau, kad tik nemaloniausi yra anglai. Iškart pajunti, kad jie jaučiasi viršesni ir nenori su tavimi bendrauti, tikrai nėra malonu. Galbūt daugiausia laiko praleisdavau su olandais, italais, amerikiečiais. Galiu pasakyti, kad jie tapo mano draugais.

- Kaip skiriasi treniruočių metodai Šiauliuose ir prestižinėje Pietų Afrikos regbio akademijoje?

- Mes čia taip pat bandome jau profesionalėti, tačiau, aišku, kad mums dar toli iki jų lygio. Kai tik nuvažiavome, buvo sunku prisitaikyti prie jų krūvio ir metodų. Ten viskas apskaičiuota ir žinoma, ką būtent reikia daryt norint pagerinti vieną ar kitą žaidimo aspektą. Be to, jie dėl palankesnio klimato gali žaisti ištisus metus, todėl ir treniruočių daug daugiau. Greitai supratau, kad turiu susikaupti, prisitaikyti ir stengtis, jeigu noriu profesionalėti. Tokia regbio duona.

- Už kokią komandą pats ten žaidei?

- Žaidžiau už savo mokyklos komandą. Įsivaizduoju, kad tai gali skambėti juokingai, bet Pietų Afrikoje mokyklų regbio lygis yra itin aukštas, tam skiriama daug dėmesio, kad vėliau būtų išauginti pajėgūs žaidėjai. Kad patektumėme į komandą, turėjome dalyvauti atrankoje, kurioje buvo 60 kandidatų. Iš viso 30 žaidėjų atrinko ir mes patekome į pagrindinę komandą, kurioje pavyko išsilaikyti. Sezono pradžioje mums nebuvo lengva, nes komanda naujai sulipdyta, tačiau jau prieš išvažiuojant įsibėgėjome ir paskutinės sužaistos rungtynės, manau, buvo geriausios mano karjeroje.

- Šalia regbio nusprendėte padėti ir savo mokyklos krepšinio komandai. Kaip tai nutiko?

- Kai tik ten nuvažiavau, prasidėjo krepšinio sezonas. O Lietuva, kad ir kaip bebūtų, juk yra krepšinio šalis. Pačiam teko Šiauliuose žaisti už savo mokyklą, todėl, kai pakvietė ir nuėjau. Tiesa, ten, kaip ir regbio, yra įvairių lygių krepšinio komandos. Tikriausiai, žinodami, iš kur esu, jie mane iškart nusiuntė į pirmąją komandą. Kai nuėjau, supratau, kodėl čia viskas taip paprasta. Pasirodo, ten ir pirmosios komandos žaidėjai nemoka net kamuolio varytis. Žodžiu, liūdnas vaizdas. Mano debiutinės rungtynės buvo prieš vieną stipriausių lygos komandų, kurios mūsiškiai jau seniai nebuvo įveikę. Baigėsi tuo, kad laimėjome vienu tašku, o aš sumečiau 20 taškų ir buvau rezultatyviausias. Buvo smagus nuotykis, bet ilgai atstovauti komandai negalėjau, nes regbio treniruotės būdavo tuo pačiu metu.

- O ten žmonės žinojo apie tokią Lietuvą?

- Kai kurie, manau, labiau apsimesdavo, kad yra girdėję. Todėl greitai išmokau pristatomąją kalbelę ir visus apdalijau žemėlapiais. Jiems buvo nuostabu, kaip pas mus

-25 žiemą ir +25 vasarą. Man pačiam buvo ne taip lengva susivokti, kad vykstu į tokią tolimą Pietų Afriką ir palieku namus. Juk esu jaunas. Tačiau greitai susižavėjau Pietų Afriką vien dėl tokios stiprios regbio kultūros. Viskas atsispindi rungtynių metu. Lietuvoje žaidėjai nesusikoncentruoja, nesiklauso trenerio nurodymų, o jis nežino, kaip priversti jo klausytis. Ten viskas sustyguota ir disciplinuota, visi žino, ką daro. Jaučiama labai didelė pagarba ne tik vienas kitam, bet ir pačiam žaidimui.

- Tai regbio žaidėjai mokykloje buvo žvaigždės?

- Panašiai. Jau pirmąją savaitę, kai atvykau, supratau, kad čia viskas kitaip nei Lietuvoje. Einu mokyklos koridoriumi, o jaunesni mokiniai sustoja ir į tave žiūri, nes tu žaidi regbį. Greitai visi apspisdavo ir visko klausinėdavo: kas aš esu, kaip žaidžiu. Jiems viskas įdomu apie regbio žaidėjus. Tai, kad jau žaidžiu savo šalies nacionalinėje rinktinėje, jiems reiškė labai daug. Tokia jau pas juos kultūra.

- Šiauliai laikomas lietuviškuoju regbio miestu. Ar tu tai jauti?

- Taip, galbūt susidomėjimas čia ir didžiausias Lietuvoje, tačiau profesionalių klubų vis tiek nėra. Karjeros čia nepadarysi, pinigų neuždirbsi, todėl ir galvoju apie užsienį. Tačiau baigęs karjerą labai norėčiau sugrįžti į Šiaulius ir padėti, dirbti treneriu galbūt. Regbyje yra labai svarbus šis grąžos jausmas, norisi padėti jauniesiems žaidėjams, kaip tau buvo padėta. Jau dabar grįžęs iš Pietų Afrikos norėčiau savo regbio draugus Šiauliuose pamokyti kelių pratimų.

- Mokykloje visgi pagrindinis darbas yra lankyti pamokas, o ne žaisti. Kaip sekėsi ten mokytis?

- Prieš atvažiuodamas iš tikro maniau, kad į pamokas eisiu tik pasėdėti, o ne rimtai mokytis. Tačiau viskas buvo kur kas rimčiau. Mokytojai negailėjo užduočių ir nuolaidų nedarydavo. Tiesa, pirmą anglų rašinį parašiau gerai ir sulaukiau pagyrimų. Mokslai ten tikrai nėra antraeiliai. Sezono pabaigoje iš mūsų komandos buvo pašalinti keli geri žaidėjai dėl nepažangaus elgesio mokykloje. Tokia jau ten politika, kad jeigu praleidi pamokas ar blogai parašai kontrolinius, tave gali pašalinti iš komandos kelioms savaitėms ar net visam sezonui.

- Ką tau reiškia atstovauti nacionalinei rinktinei?

- Mano didžiausia svajonė ir buvo žaisti rinktinėje. Dabar tiesiog yra tas noras kuo geriau žaisti ir, kad komandai sektųsi. Jeigu ir atstovausiu kažkokiam užsienio klubui, visuomet sugrįšiu žaisti už Lietuvą. Apsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius yra svarbiau už viską.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"