TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Savo nuopelnus jis paliko teniso aikštyne

2011 09 29 0:00
1952-aisiais J.Purelis sugrįžo į apleistas "Žalgirio" teniso aikšteles ir pasiryžo jas atnaujinti, nes aiškiai įžvelgė šio sporto ateitį.
Apolonijos Purelienės asmeninio archyvo nuotrauka

Gedimino kalno slėnyje augalotų medžių apjuostas teniso aikštynas pergyveno ne vieną nuosmukį ir pakilimą. Žilas senolis didžia dalimi siejamas su prieškario Lietuvos kariuomenės generalinio štabo pulkininko leitenanto Juozo Purelio gyvenimu.

Minėdami J.Purelio 110-ąsias gimimo metines, prisiminkime šios neeilinės asmenybės indėlį į Lietuvos sportą.

Prancūzo dovana

Kaip kadaise susiformavo tradicija Vakarų pasaulyje, taip ir Vilniuje pirmosios teniso aikštelės pastatytos nuostabaus grožio gamtos kampelyje, carizmo represijų aukos - Botanikos sodo - vietoje.

Steigėjas - ne koks rusas ar lenkas, įsijautęs į Lietuvos sostinės savininko vaidmenį ėmęsis šio gražaus tikslo. Prancūzas! Vilniaus universiteto profesorius Jacques'as Boudouinas de Courtinas palyginti anksti (1907 m.) įdiegė Vilniuje Vakarų Europos žmonių sumąstytą sporto naujovę - tenisą. Šis žaidimas su visomis taisyklėmis suformuotas tik XiX a. antrojoje pusėje Anglijoje. Prancūzo dėka tenisas Vilniuje tapo seniausiu sportu.

Kaip anais laikais žaidė profesoriai ir studentai, ir kaip buvo lenkų okupacijos laikotarpiu (1920-1939), ne taip svarbu. Džiugu, kad, nors ir sunykusios, aikštelės išliko ir jau peržengė garbingą šimtmetį.

Įkelti koją į šią vietovę nebuvo lengva. Nustoję žvanginti Antrojo pasaulinio karo ginklais šį jaukų užuovėjos kampelį užvaldė (1945-1947 m.) sovietinės armijos sportininkai: krepšininkai ir tinklininkai. Jų treniruočų stebėtojai - karo invalidai. Prišliaužę, priropoję ant vešlios pievos (dabar ten - teniso aikštelės) aplink žaidžiančius fronto brolius svaigindavosi ir keikdavo savo beviltišką likimą. Ši vieta - jų vienintelė paguoda, kur galėjo susirinkti draugėn. Vaizdas klaikus. Vieną dieną jie nebepasirodė. Sklido kalbos, kad karo invalidus vežė į kurortą. Bet ar ne Kaspijos jūros dugno kurorte jie ilsisi iki šiol?

Anuo pokario metu 1947-ųjų pavasarį J.Purelis atėjo sugrąžinti teniso į istoriškai susiklosčiusią vietovę.

J.Purelis nuo karo mokyklos laikų pamėgo šį malonų kultūringą žaidimą. 1929-aisiais įsteigė Sporto sąjungą Marijampolėje. Prieškary pastatė pirmą teniso aikštelę Panevėžyje ir taip davė pradžią šiam sportui Aukštaitijos sostinėje. J.Purelis - Lietuvos kariuomenės penkiakovės nugalėtojas (1929 m.), Lietuvos olimpiados prizininkas (1938-aisiais). Tad nenuostabu, kad jam rūpėjo Vilniaus ir Lietuvos sporto ateitis.

Šalia stadiono

Apmaudu, kad tenisas nebuvo įtrauktas į olimpinių žaidynių programą. Tad Kūno kultūros ir sporto komiteto, sporto draugijų vadovai į jį žiūrėjo kaip į marginalinę sporto šaką, kuriai galima skirti mažiau dėmesio. Tenisas didele dalimi gyvavo ant visuomenininkų pečių. Tuo metu ten buvo keturios aikštelės.

J.Pureliui pavyko išprašyti kariškius iš dviejų aikštelių, kurioms, pasitelkęs vieną darbininką, labai greitai kapitališkai parengė gruntą (savo jėgomis ir lėšomis). Gegužės pabaigoje savanoriška sporto draugija "Žalgiris" perėmė visas aikšteles savo žinion.

J.Purelis tęsė darbus kitose dviejose aikštelėse. O 1948 metų pavasarį kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia: "Žalgiris" aikštyno vedėjo pareigoms paskyrė savo darbuotoją. J.Pureliui teko išeiti. Bet jis ne iš tų, kurie nuleidžia rankas. Jis buvo kovotojas. Sukūrė alternatyvą: su tuomečiu Valstybinio stadiono (dabar - "Žalgirio") direktoriumi Juozu Jurevičiumi stadiono teritorijoje pastatė dvi teniso aikšteles. Netrukus jose užvirė Vilniaus teniso gyvenimas.

"Žalgirio" aikštelės Gedimino kalno papėdėje merdėjo. Po 30 metų "Žalgiris" panaikino aikšteles šalia stadiono.

1952-aisiais J.Purelis sugrįžo į apleistas "Žalgirio" teniso aikšteles ir pasiryžo jas atnaujinti, nes aiškiai įžvelgė teniso ateitį. 1953-iaisiais profsąjungų lėšomis pastatė dar penkias aikšteles. Statinys įgijo aikštyno statusą.

Mūrinė tvora - ne argumentas

Šeštajame dešimtmetyje iškilo konfliktas. Kultūros ir poilsio parko vadovai užsigeidė perimti aikštyną savo žinion. Net mūrine tvora atsiribojo nuo miesto. J.Purelis pirmasis stojo jos griauti (vėliau pati valdžia baigė šį darbą). Ne "Žalgiris", o J.Purelis vienintelis aukščiausiu lygiu kovojo dėl aikštelių išlikimo. Ir apgynė jas. "Žalgiris" buvo pasyvus.

Nors šiame aikštyne daug metų buvo rengiamos įvairaus masto respublikinės ir sąjunginės varžybos, jis neturėjo būtinų buitinių patalpų ("Žalgirio" gėda). Jas išrūpino (B.Radvilaitės g. Nr. 6) dvi kadencijas ėjusi Teniso federacijos pirmininko pareigas Elena Lopataitė.

1973-1974-aisiais vykusiai aikštyno rekonstrukcijai lėšų išrūpino iš Vilniaus vykdomojo komiteto E.Lopataitė. Pagal J.Purelio projektą aikštynas praplėstas iki 12 aikštelių. Abiejų pastangomis buvo išrūpinta lėšų ir uždarojo aikštyno statybai Vilniuje. Deja, tą kartą gamta pakišo koją. Gražus sumanymas liko neįgyvendintas dėl valdžios sprendimo perduoti objekto projektą ir jo statyboms skirtas lėšas nuo žemės drebėjimo nukentėjusiam Taškentui. Tad J.Purelis ir toliau vesdavo treniruotes mažoje salėje (Giedrio g. 6, dabar - Šv.Ignoto), kurią nuo sovietinės armijos "palikimo" patys iškuopėme. Vėliau ir tą salę atėmė. Visą dešimtmetį ji stovėjo tuščia, kol buvo rengiamas Technikos bibliotekos projektas. J.Pureliui beliko ankstyvais rytais Sereikiškių parke nukasti sniegą nuo asfaltinės aikštelės, kad iš ryto jo mokiniai nors šiek tiek galėtų pažaisti net esant minusinei temperatūrai.

Ir Palangos teniso aikštynas (Gėlių aikštėje) yra E.Lopataitės, J.Purelio ir Palangos vykdomojo komiteto pirmininko Dainiaus Puodžiaus nuopelnas. Architekto, be atlygio sukūrusio projektą, pavardės nežinau... Garbė jam!

Tenisas populiarėjo Lietuvoje. Įgavo pagreitį. Iškilo aikštynai Verkiuose, Žirmūnuose, Žvėryne. Ir kituose miestuose vietinių entuziastų iniciatyva pastatyti teniso aikštynai Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir kitur. Tų žmonių pasiaukojimas dirbti savo kraštui, kelti sporto kultūrą - produktyviausias laikotarpis mūsų teniso istorijoje. Ant jų padėto pamato didžia dalimi laikosi šių dienų Lietuvos tenisas.

Juodų stebuklų šalis

Ne rožėmis klotas nueitas kelias. Spygliuotas.

Vilniečiai, siekdami įamžinti J.Purelio (mirė 1989 metais) atminimą, pagal premjero G.Vagnoriaus nutarimą perduoti profsąjungų turtą visuomeninėms organizacijoms 1992 metais įkūrė Juozo Purelio teniso klubą. Jis veikė vos dvejus metus, nes 1994-aisiais "Žalgiris" susigrąžino teniso aikštyną. Tuo pat metu minėtas šios draugijos gyvavimo 50-metis. Per televiziją "Žalgirio" vadovai skelbė už nuopelnus sportui aukso raidėmis įrašysią sportininkų ir trenerių vardus į Lietuvos istoriją. Pradėję auksu baigė juodomis raidėmis.

J.Purelio teniso klubas žlugo. Greitai buvo atimtos ir klubo patalpos B.Radvilaitės g. Nr. 6.

Pastaruoju metu visuomenės sukurtas turtas atsidūrė oligarchų glėbyje. Mokosi žaisti naujieji. Turtingieji. Galingieji. Mirtingieji liko už borto.

Civilizuotose šalyse įprasta, kad turtuoliai pasistato aikštynus sau ir dar papildomai - visuomenės poreikiams, kad ir paprastas žmogus su tuščia pinigine galėtų mėgautis daug malonių akimirkų teikiančiu žaidimu. Bet Lietuvoje, juodų stebuklų šaly, vyksta atvirkščias reiškinys. Visuomenės sukurtas turtas turtingųjų rankose. Aikštynas tapo preke. Nori naudotis - mokėk. J.Purelis tarnavo Vilniui, jo žmonėms. Nesiekdamas sau jokios naudos dirbo už kelis, gaudamas menką trenerio atlyginimą. Jam rūpėjo ne tik mokinių sportinis meistriškumas - rūpėjo jų ateitis. Tai retas treneris. Jis labai mylėjo žmones.

J.Purelis - jau istorija. Bet jo idėja gyva. Gyvybingas teniso aikštynas. Atvykę iš svečios šalies sportininkai stebisi aikštyno ir jį supančios kalvotos žaliuojančios gamtos darna sostinės centre. Vieną sykį pabuvę, mielai čia atvyksta dar ir dar kartą, nes tai unikali vieta, turinti ypatingą aurą. Bet šios vietovės praeitis jiems nežinoma, į ją žvelgia kaip į eilinį statinį. Mes ir patys užmiršome, kas čia buvo kilnu, gražu, gerbtina. Prarasta pagarba praeičiai. Neteko išgirsti, kad varžybų pradžios ar pabaigos iškilmėse teniso vadovai savo kalbose nors žodeliu užsimintų apie šio aikštyno istoriją. Naujieji jos gal net nežino, o gal jiems tiesiog neįdomu...

J.Pureliui nereikia nei medalio, nei garbės raštų. Savo nuopelnus jis paliko teniso aikštyne, šlovę - mūsų, savo mokinių, širdyse. O mums reikia dėmesio ir pagarbos istorijai, kad išliktume žmonėmis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"