TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Skurdi Lietuvos biatlono realybė

2016 03 03 6:00
Diana Rasimovičiūtė-Bricė prieš pasaulio čempionatą reguliavo savo šautuvą. Reuters/Scanpix nuotrauka

Oslo apylinkėse įsikūręs Norvegijos slidinėjimo kurortas Holmenkolenas dešimčiai dienų taps pasaulio biatlono varžybų sostine. Šiandien čia prasideda 48-asis šios dinamiškos žiemos sporto šakos pasaulio čempionatas.

Varžybos Holmenkolene traktuojamos ir kaip vienas pasaulio biatlono taurės sezono etapų, tačiau pergalės kaina čia kur kas didesnė nei įprastose varžybose. Norvegijoje vyrų ir moterų rungtyse bus išdalyta po 5 medalių komplektus, dar 1 komplektas atiteks mišrių estafečių prizininkams.

Sieks taškų

Dideliais finansiniais pajėgumais pasigirti negalinti Lietuvos biatlono federacija (LBF) į Norvegiją pasiuntė 8 sportininkų delegaciją. Vyrų varžybose dalyvaus Karolis Dombrovskis (24 m.), Tomas Kaukėnas (25 m.), Vytautas Strolia (23 m.) ir Rokas Suslavičius (25 m.); moterų – Natalija Kočergina (30 m.), Gabrielė Leščinskaitė (19 m.), Natalija Paulauskaitė (24 m.) bei ketverių olimpinių žaidynių dalyvė Diana Rasimovičiūtė-Bricė (32 m.).

„Tikiuosi, kad visi vyrų komandos nariai gali sėkmingai pasirodyti sprinto varžybose ir patekti į persekiojimo lenktynes. Pakliuvus į 40-tuką pelnomi reitingo taškai, todėl tokį pasirodymą vadinčiau geru, – paklaustas apie keliamus tikslus, LŽ kalbėjo LBF prezidentas Arūnas Daugirdas. – Pagrindinė mūsų užduotis komandinėje pasaulio taurės įskaitoje nenukristi žemiau nei 23 pozicija. Tai leis mums šiose varžybose išsaugoti 6 sportininkus ir kitą sezoną siekti olimpinių kelialapių.“

LBF vadovas šiek tiek nerimavo dėl labiausiai prityrusios Lietuvos komandos narės D. Rasimovičiūtės-Bricės. Nepatenkinta savo taiklumu, ji nusprendė kitaip reguliuoti šautuvo vamzdį. Ar toks sprendimas pasitvirtins, pamatysime Norvegijoje.

Holmenkoleno trasą A. Daugirdas įvardijo kaip reikalaujančią gerų slidinėjimo įgūdžių: „Skandinavų klimatas mums parankus, panašus ir aukštis virš jūros lygio. Tačiau trasos reljefas gana sudėtingas. Yra stačių įkalnių ir staigių nuokalnių, kurios reikalauja geros šliuožimo technikos. Kai tau ant nugaros 3,5 kg svorio šautuvas, užduotis nėra lengva.“

Šaudyklą turi, bet nenaudoja

Biatlono gerbėjai geriausių rezultatų Norvegijoje tikisi iš T. Kaukėno. Prieš kelerius metus užgimė viltis, kad pasaulio biatlono elite Lietuva turės ir savo atstovą. 2013-ųjų planetos čempionate T. Kaukėnas du kartus pateko į 30-tuką, o po metų Sočio olimpiadoje vos nesukūrė stebuklo. Individualiose 20 km lenktynėse jis įsitaisė tarp lyderių, bet trys netaiklūs šūviai paskutinėje ugnies linijoje lietuvį nubloškė į 23-iąją vietą.

Vėliau T. Kaukėnui niekaip nepavyko susigrąžinti turėtų pozicijų. Šiemet pasaulio taurės varžybose jis pelnė 4 taškus ir bendrojoje įskaitoje klasifikuojamas 92-as.

„Sunku pasakyti, kas su juo negerai. Tikriausiai Tomas per anksti ėmė demonstruoti gerus rezultatus ir visi spėjo patikėti, kad jis pajėgus konkuruoti su Martinu Fourcade'u bei kitais elitiniais biatlonininkais, – svarstė A. Daugirdas. – 2014-ųjų pradžioje T. Kaukėnui nereikėjo dalyvauti kiekvienose varžybose, kad kauptų reitingo taškus, todėl pagal savo poreikius galėjo planuoti pasirengimą olimpiadai. Pasiruošė gerai ir Sočyje pasiekė savo sportinės formos piką, vėliau pasaulio kariškių čempionate buvo antras.“

T. Kaukėnas laikomas greitu biatlonininku, tačiau koją jam kiša netaiklūs šūviai šaudykloje. Vėliau sportininkas priverstas sukti baudos ratus ir nutolsta nuo lyderių. Netaiklūs šūviai neretai kainuoja vietą dvidešimtuke ar net dešimtuke.

A. Daugirdas pripažįsta, kad Lietuvoje nėra aukšto lygio šaudymo trenerių. Galėtų konsultuotis su kvalifikuotais ukrainiečių specialistais, tačiau yra ir kita medalio pusė.

„Mūsų biudžetas toks, kad gerų specialistų nepasamdysime. Be to, esant dabartinei situacijai, mums nepadėtų nei ukrainiečiai, nei kiti žinovai. Paprasčiausiai neturime savo šaudyklos“, – pridūrė LBF vadovas.

Ignalinos žiemos sporto centre net 5 metus statytoje šaudykloje biatlonininkai treniruotis negali, nes ji paprasčiausiai neturi licencijos ir neatitinka Tarptautinės biatlono sąjungos (IBU) reikalavimų.

„Įrengiant tą šaudyklą niekas neatsižvelgė į mūsų poreikius ir rekomendacijas. Projektuotojai dirbo sau, statybininkai – sau. Ten yra geriausia šaudymo įranga, tačiau stovėdama susidėvės ir po dvejų metų bus nebetinkama naudoti. O kaltų nėra. Visas projektas kainavo 2,4 mln. eurų. Apie 70 proc. šios sumos investuota į administracines patalpas, kurios iki šiol taip pat nenaudojamos. Atrodo, kažkam reikėjo įsisavinti Europos Sąjungos lėšas, ir sėkmingai tai padarė. Tai skaudžiausias dalykas, su kokiu esu susidūręs per vadovavimo biatlonui dešimtmetį“, – piktinosi A. Daugirdas.

Pasak jo, aukšto lygio biatlonininkai per metus atlieka apie 12 tūkst. šūvių. Mūsiškiai iššauna 8,5 – 10 tūkst. kartų. „Gal tik D. Rasimovičiūtė-Bricė prieš Vankuverio olimpiadą atliko 12 tūkst. šūvių“, – sakė LBF prezidentas.

Tikslus šaudymas biatlono varžybose yra lemiamas faktorius. Todėl būtina daug treniruotis, kad gebėtum prisitaikyti net ir esat vėjuotam orui.

„Gebėjimą pataikyti lemia ne tik meistriškumas ir sėkmė, bet ir sunkus darbas. Vėjuotą dieną biatlonininkai šaudykloje stengiasi užimti kraštinius takelius, nes šalia yra sienelė, slopinanti vėjo greitį. Taip įgyjamas pranašumas. Bet jei šie takeliai užimti, esi priverstas rinktis vidurinius, o ten vėjas pučia visu pajėgumu. Tavo pulsas siekia 180 dūžių per minutę, turi pataikyti į penkis taikinius per 30–40 sekundžių. Tai didelis menas“, – tvirtino A. Daugirdas.

Viską lemia pinigai

Anksčiau Lietuvos biatlonininkus treniravo žinomas latvis, dviejų pasaulio čempionatų prizininkas, D. Rasimovičiūtės-Bricės vyras Ilmaras Bricis. Bet sulaukęs palankaus Latvijos biatlono federacijos pasiūlymo, grįžo dirbti į gimtinę. Dabar lietuviai dirba su estu Meeliu Aasmae ir baltarusiu Aliaksandru Akulevičiumi.

A. Daugirdas sako, kad jaunieji Lietuvos biatlonininkai niekuo nenusileidžia latviams. Tačiau vėliau šie įsiveržia į priekį, nes kaimynų valstybėje yra net keturi aktyvūs žiemos sporto centrai. Tuo metu Lietuvoje mažai valdžios dėmesio skiriama individualioms ir ištvermės sporto šakoms, nes jose sunku siekti taip trokštamo masiškumo.

Taigi, norint pasiekti labai gerų rezultatų, reikia ne tik daug pastangų, bet ir nemenkų finansinių išteklių. Kol jų nėra, prastai aprūpinamos jaunių ir jaunimo rinktinės.

Į Lietuvos biatlono rinktinę tarptautinėse varžybose jau senokai su atlaidžia šypsena šnairuoja konkurentai.

„Komandoje 8 sportininkai, o juos aptarnauja 2 treneriai ir 2 slidžių tepėjai. Varžybų metu trasoje net neturime galimybės pastatyti žmogaus, kuris sportininkui paduotų gertuvę. Užsieniečiai žino mūsų finansines galimybes ir stebėdamiesi klausia: kaip jūs susitvarkote?“ – pasakojo A. Daugirdas.

Įdomu, kad skurdžiai besiverčiantiems lietuviams biatlono varžybose į pagalbą ateina rusai.

„Pagal IBU taisykles vienam sportininkui leidžiama turėti 4 asmenų aptarnaujantį personalą. O mes turime 4 asmenis 8 sportininkams... Rusai specialistų turi daugiau, nei leidžiama, todėl liekančius už borto prieš varžybas prašo akredituoti mūsų komandoje. Atsidėkoja savaip. Jei kuris mūsiškis suserga ar patiria traumą, jie atlieka tyrimus ir nustato ligos priežastį. Pernai per varžybas K. Dombrovskiui lūžo slidė, tuomet rusų treneris atidavė saviškę“, – atskleidė A. Daugirdas.

Jau senokai tapo įprasta, kad elitinės biatlono rinktinės į varžybas atvyksta savo sunkvežimiais, kuriuose įrengta visa reikiama įranga ruoštis varžyboms. Kuklesnės komandos, tokios kaip Lietuva, prieš varžybas gauna nedidelį statybinį vagonėlį, jame ir atlieka slidžių tepimo darbus.

Iškalbingi ir finansiniai skaičiai. Švedijos biatlono rinktinės metų biudžetas siekia 2,5 mln. eurų, lietuvių – 250 tūkst. eurų.

„Grįžę iš stovyklų kalnuose mūsų sportininkai bėgioja krosus, nes neturi kur treniruotis. Todėl nereikia „varyti“ ant T. Kaukėno, kuris užima penkiasdešimtas-šešiasdešimtas vietas. Net ir dabartinėmis sąlygomis pasiekėme nemažai. Įsitvirtinome pasaulio taurės varžybose, turime savo estafečių komandą ir tikrai nesame autsaideriai“, – pokalbį baigė A. Daugirdas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"