TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
SPORTAS

Šokio apžavėtieji išlaidų nebeskaičiuoja

2009 05 14 0:00
Garsūs treneriai J.ir Č.Norvaišos prieš daugelį metų buvo viena ryškiausių šokių porų tuometėje Tarybų Sąjungoje.
LŽ, asmeninio archyvų nuotraukos

Laikai keičiasi, tačiau net ir užgriuvęs sunkmetis neatima noro šokti. Gegužės pradžioje keturiasdešimt ketvirtą kartą Kaune surengtame tarptautiniame sportinių šokių konkurse "Gintarinė pora" varžėsi kaip niekad daug - net pusė tūkstančio duetų.

Tokia dalyvių gausa Sporto halėje yra didžiausias komplimentas konkurso organizatoriams. Tai - Kauno sportinių šokių klubo "Sūkurys" vadovai bei treneriai Jūratė ir Česlovas Norvaišos. Prieš daugelį metų jie buvo viena ryškiausių pramoginių šokių (taip tada vadinti sportiniai šokiai) porų tuometėje Tarybų Sąjungoje.

J.ir Č.Norvaišos yra "Gintarinės poros" sumanytojai ir rengėjai - nuo pirmojo konkurso iki dabar. Ta proga LŽ paprašė Jūratės NORVAIŠIENĖS apžvelgti išskirtinio žavesio sporto (deja, neolimpinio) būklę Lietuvoje ir prisiminti savo šlovės kelią.

Gudrybės siekiant tikslo .

- Ar šiemet "Gintarinė pora" pateisino lūkesčius?

- Pagrindinės tendencijos nesikeičia. Tiesa, šių metų konkursas buvo gausiausias - dalyvavo 500 porų.

- Kas paskatino daugiau nei prieš keturiasdešimt metų surengti pirmąsias "Gintarinės poros" varžybas?

- Kaunas visada buvo sportinių šokių miestas. Tai gerai žinojome, nes šokome patys ir nuolat jautėme aplinkinių susidomėjimą. Nepamenu, kaip kilo mintis organizuoti konkursą, bet norėjome renginio, per kurį galėtume susitikti su kolegomis, varžytis, mokytis vieni iš kitų. Tikėjomės surengti tarptautinę šventę, tačiau tam trukdė politinė situacija: Kaunas buvo uždaras miestas, apsuptas šalies saugumą užtikrinančių bazių, aerodromų, fortų. Įvažiuoti į jį svetimšaliams buvo itin sudėtinga. Tačiau mums pavyko įveikti šią kliūtį. Pirmiausia renginį nutarėme skirti Pergalės dienai. Antruoju svariu motyvu tapo noras bendradarbiauti su tuomečiu Kauno "broliu" - Lenkijos miestu Bialystoku (dabar - Balstogė). Būtent iš ten į "Gintarinę porą" atvyko pirmieji užsieniečiai. Vėliau šį konkursą palankiai įvertino mūsų valdžios vyrai. Tada ir prasidėjo...

Kaune jau pabuvojo šokėjų iš viso pasaulio. Visada stengiamės, kad čia gerai jaustųsi ir dalyviai, ir teisėjai. Galbūt todėl pastarieji, jei tik leidžia jų tvarkaraštis, niekada neatsisako atvykti į Kauną.

- Kas yra svarbiausia sportinių šokių teisėjui per varžybas?

- Darbo grafikas. Turi būti numatytas ne tik teisėjavimo, bet ir poilsio laikas. Man yra tekę dalyvauti konkursuose, kur privalėjau be pertraukų išstovėti 10-12 valandų.

- O kas svarbiausia šokėjams?

- Pirmiausia - publika. Jei salėje daug žiūrovų, tada ir šokti norisi. Sportininkams taip pat svarbu, kiek teisėjų dirba per varžybas. Kuo jų daugiau, tuo objektyvesnis vertinimas.

Už nuopelnus - stažuotės

- Kas buvo gražiausia ir kas liūdniausia Jūsų biografijoje?

- Kraštutinumų išvengėme. Viskas vyko dėsningai. Užteko ir gerų, ir blogų potyrių. Prie geriausių turbūt priskirčiau metą, kai dešimt kartų tapę Lietuvos ir aštuoniskart TSRS pramoginių šokių čempionais turėjome galimybę tris kartus išvykti stažuoti į užsienį. Kartą viešėjome Vokietijoje ir du sykius po tris mėnesius - Anglijoje. Mus mokė geriausios pasaulyje šokių mokyklos specialistai. Globojami Alex Moore, studijavome standartinius ir Lotynų Amerikos šokius pas garsiausius to meto pedagogus. Tai buvo auksinis laikotarpis.

Tačiau jei gyvensime įsitvėrę praeities, negalėsime žengti į priekį. To nenoriu.

- Ar smarkiai Lietuvos sportinius šokius paveikė krizė - jų atstovams netrūksta motyvacijos?

- Krizės įtaka - tiesioginė. Ne visi gali šokti, nes paprasčiausiai nebeturi pinigų susimokėti už treniruotes. Kitiems nebeužtenka lėšų varžyboms. Nors starto mokestis nedidelis - maždaug 20 eurų, tačiau brangiai kainuoja šokių kostiumai, avalynė, kelionės į varžybas, viešbučiai.

Tačiau tie, kurie užsikrečia šokių virusu, išlaidų nebeskaičiuoja. Kaip manote, kodėl E.Daniūtė nebetveria be šokių? Jai diktuoja adrenalinas. Kitokių krizės padarinių savo srityje nejuntame - šokėjų, trenerių ir klubų pakanka.

Jokios duobės nėra

- Kaip dabar atrodome tarptautiniame fone, kai standartinių ir Lotynų Amerikos šokių elite nebeliko ryškiausių duetų - Editos Daniūtės ir Arūno Bižoko bei Eglės Visockaitės ir Andriaus Kandelio?

- Jų vietas užima kitos poros. Jokios duobės nėra. Pavyzdžiui, kauniečių Donato Vėželio ir Linos Chatkevičiūtės duetas (standartinių šokių Lietuvos čempionai - red.) pasaulio reitinge tarp 2000 porų yra dvylikti. Perspektyvi ir kita "Sūkurio" pora - Eimantas Kalinauskas bei Greta Laurinaitytė.

Sudėtingiau LA šokiuose. Čia ryškių kylančių žvaigždžių nėra. Lietuviams trūksta pietietiško temperamento. Šokant LA jis būtinas. Bet nėra taip blogai - LA šokių ateitį galime sieti su Gediminu Grigoniu ir Justina Žemaityte iš "Sūkurio" bei Mantu Vaškeliu ir Justina Dailidaite iš Vilniaus "Ratuto".

- Yra ir profesionalų lyga, kur neseniai per Europos LA šokių čempionatą Lietuvos duetas Justinas Duknauskas ir Jekaterina Lapajeva pateko į finalą.

- Tai geras ir gražus duetas. Šeštoji vieta finale - didžiulis laimėjimas. Ši pora gali daug pasiekti, nes turi visus būtinus duomenis.

- Jūsų mokinė Edita Daniūtė susirado naują partnerį - italą Angelo Madonia - ir taip pat pasuko į profesionalų lygą...

- Edita talentinga ir labai darbšti. Po motinystės atostogų ji vėl siekia aktyvios veiklos, nori būti matoma. Editai reikia šokti, nes ji kupina jėgų ir energijos. Jos pasirinktas kelias sudėtingas. Norint pasiekti rezultatų, su partneriu reikėtų gyventi jei ne po vienu stogu, tai bent jau tame pačiame mieste. O italas Lietuvoje kol kas retas svečias. Šeimą turinti Edita dažnai skraidyti į svečią šalį irgi negalės. Bet kas gali žinoti - galbūt viskas bus gerai.

- Kaip paaiškintumėte "Žuvėdros" fenomeną: laikas bėga, šokėjai keičiasi, o Klaipėdos ansamblis tebešvyti pasaulio lyderių viršūnėje.

- Skaistė ("Žuvėdros" vadovė S.Idzelevičienė - red.) vadovauja garsiajai Klaipėdos universiteto "Žuvėdrai" ir dar dėsto šioje aukštojoje mokykloje. Vadinasi, gali visais įmanomais legaliais būdais "paspausti" jaunimą šokti. Trenerių sugebėjimas įkvėpti šokėjams noro tobulėti ir yra pagrindinė sąlyga siekiant puikių rezultatų.

Pavojai šokio grožiui

- Ar nepailsote be atokvėpio treniruodami, teisėjaudami, rengdami konkursus?

- Šokėjams svarbu turėti trenerius, kurie laiku pastebėtų ir pasakytų, ko jiems trūksta, kad užliptų į olimpą. Su Česlovu turime ir jėgų, ir žinių. Kiek dar dirbsiu? Nežinau. Mano tėtis - amžiną jam atilsį - mane ir mamą paliko sulaukęs šimto metų. Mama po kelerių metų taip pat švęs šimtmetį. Ir aš tikiuosi jo sulaukti (šypsosi).

- Sportinių šokių tempas pasiekė nežmonišką greitį, ir technika tapo sudėtingesnė. Ar dėl to jie nepraranda savo grožio, elegancijos? Ar nežmoniški fiziniai krūviai neišstumia iš šokių tikrųjų emocijų?

- Šokių technika nepasikeitė, bet greitis iš tiesų nežmoniškas. Stengdamiesi kuo greičiau judėti ant parketo, atlikėjai nebeperteikia viso šokio grožio. Pastebėjau: kuo mažiau muzikali pora, tuo ji greičiau šoka. Tačiau viskas turi ribas. Manau, didžiausios fizinės galimybės jau pademonstruotos. Neabejoju, kad šokių greitis mažės. Tai priklauso nuo geriausių pasaulio šokėjų. Jei šie sulėtins šokių tempą, jais paseks ir likusieji.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
SPORTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"